Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Šiaurės Amerikos ateitininkų organizacijai - 40 metų

12/13/2019 Aidas

Šiais metais JAV Ateitininkų organizacija šventė savo 40-metį. Šia proga buvo prisiminti pagrindiniai ateitininkų ideologijos principai, padėkota aktyviems Čikagos lietuvių bendruomenės nariams, organizacijos valdybai ir Lemonte įsikūrusių ateitininkų namų pirkėjams.

Prisimenant ateitininkijos istoriją, vertą būtų paminėti, jog jau nuo 1905 m. Lietuvos jaunimas būrėsi į slaptas aktyvias grupes, kuriose buvo ugdoma asmeninė ir visuomeninė atsakomybė, siekiama sužadinti ir sustiprinti tautinį sąmoningumą, priešinamasi antikriščioniškai pasaulėžiūrai. Aktyvus dalyvavimas kultūriniame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime davė pagrindą susikurti Ateitininkų organizacijai. Tai yra pasaulėžiūrinė, asmenybės ugdymo ir auklėjimo organizacija, kurios tikslas yra auklėti ir brandinti jaunimą tapti pilnavertėmis asmenybėmis, turinčiomis išlavintą protą, tvirtą valią, ir jautrią širdį. Ideologija susikūrusi 1911 m. Lietuvoje inteligentijos sluoksniuose karo metu kartu su žmonėmis kėlėsi į Vakarus – Vokietija, vėliau pasklido po visą pasaulį – Šiaurės ir Pietų Ameriką, Australiją, Kanadą. Didžiausia ir aktyviausia ateitininkijos dalis už Lietuvos ribų yra Čikagoje. Trumpam pokalbiui apie ateitininkijos kelią JAV kalbamės su Ateitininkų organizacijos pirmininke JAV Daine Quinn.

Ateitininkų organizacija susikūrė Lietuvoje, karo pasekoje persikėlė į kitas pasaulio valstybes. Gal galite trumpai apžvelgti kaip susiformavo JAV ateitininkų organizacija.

– Ateitininkai susikūrė 1911 m. Lietuvoje, su pamatiniais savo principais, kurie taip ir liko nepakitę – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas. 1940 m. bolševikų valdoma Rusija, o vėliau ir Vokietijos naciai okupavo Lietuvą.  Tuo metu visos organizacijos Lietuvoje buvo uždarytos. Ateitininkai pradėjo veikti slaptai ir jungėsi į rezistensinę veiklą. Po II-jo Pasaulinio karo, tie ateitininkai, kurie pabėgo nuo okupantų teroro į Amerikos išlaisvintą Vokietiją, pradėjo organizuotis. Ten jie atkūrė ateitininkų organizaciją – buvo iš naujo pradėtas spausdinti „Ateities“ laikraštis. Į Vokietiją bėgo inteligentai – mokytojai, profesoriai, kunigai, kurie ir sudarė visą ateitininkų branduolį. 1945 m. atsikūrė Moksleivių, Studentų ir Sendraugių sąjungos. 1947 m. Vokietijoje Reino Konferencijoje atkurta Ateitininkų Federacija. 1948-1950 m. prasidėjo masinė lietuvių emigracija iš Vokietijos į Ameriką, kita dalis lietuvių įsikūrė Australijoje, P. Amerikoje – Brazilijoje, Kanadoje, kuriose taip pat buvo stipri ateitininkijos veikla – formavosi kuopos, buvo organizuojami suvažiavimai. Natūralu kad kartu su išeivija persikėlė ir ateitininkija. Gausiausia emigracija buvo į Ameriką, kur JAV lietuvių ateitininkų organizacija buvo atkurta 1951 m. Rochesteryje vykusios konferencijos metu. Ja rūpinosi Sendraugių sąjungos pirmininkas Juozas Laučka. Konferencijoje buvo gyvai diskutuojami lietuvybės išlaikymo Amerikoje klausimai, Lietuvių Bendruomenės organizavimas, JAV lietuvių dalyvavimas visuomeninėje veikloje, ryšiai su lietuviškomis parapijomis, katalikiška akcija ir pan. Kadangi daugiausia ateitininkų susitelkė Amerikoje, vyriausiosios Ateitininkų Federacijos valdybos nutarta, kad visi trys sąjungų centrai (trilypė federacija) įsikurtų JAV. Atkreiptas dėmesys į pačių jauniausiųjų ateitininkų organizavimą. Šiandiena emigravusių lietuvių ateitininkų organizacija vis dar gyvuoja, tačiau organizacinė veikla vykdoma tik JAV.

Kokiose kituose JAV miestuose be Čikagos yra išlikusios ateitininkų organizacijos?

– Yra likusios organizacijos, kurios vadinasi ateitininkai, bet jos nevykdo veiklos. Manau, jei vis dar yra ateitininkijos principais išauklėti vaikai, žmonės, tai jie vis dar širdyje jaučiasi lietuviais. Ateitininkai nėra tarsi pašto ženklas, tai yra gyvenimo būdas. Galbūt jie negyvena apsupti ateitininkijos dvasios, galbūt jie neplėtoja veiklos, nediskutuoja tais klausimais, bet jei jie – ateitininkai, vadinasi yra davę įžadus, laikosi jų.

Kokius svarbiausius įvykius išskirtumėte JAV ateitininkų istorijoje?

– Vieni svarbiausi įvykių per tuos 40 metų buvo šių namų (Ateitininkų organizacijos namai, Lemonte – red. past.) pirkimas, šalpos fondo susikūrimas. Nuo 1980 m. iki 1990 m. daug ateitininkų prisidėjo prie „Amerikos balso“ ir karštosios linijos. Intensyviai tęsėsi pati lietuvių veikla, vyko jaunučių, moksleivių stovyklos, demonstracijos. Visa veikla tuo metu orientavosi į Lietuvos išlaisvinimą.

Kuomet Lietuva išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos, įvyko savotiškas lūžis – 50 metų ji buvo plėtojama Amerikoje, o po Nepriklausomybės atgavimo ateitininkų skaičius pradėjo ženkliai mažėti. Tuo pačiu metu ir „Ateities“ žurnalui trūko rašančių žmonių. Imta svarstyti, ką toliau daryti su ateitininkija, ar nevertėtų organizacijos ir žurnalo „Ateitis“ perkelti atgal į Lietuvą. Deja daugumą neramino Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo tvirtumas. Buvo keliami klausimai, ar Nepriklausomybė liks, ar tai tik laikina. Tačiau 1990 m. pirmininkas Juozas Polikaitis su ateititininkų taryba nusprendė žurnalą „Ateitis“ ir ateitininkų federaciją perkelti į Lietuvą. Mano nuomone, tai buvo drąsus ir išmintingas žingsnis. Prie ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje stipriai prisidėjo kunigas Arvydas Žygas. Aš manau, kad JAV ateitininkija nuo 1995 m. iki 2005 m. buvo kiek pasimetus, tačiau jokiu būdu nesustabdžius savo veiklos. 2000 m. čia JAV susirinkimo metu 15 ateitininkų organizacijos narių aptarė ir nusprendė įkurti Šiaurės Amerikos Ateitininkų Tarybą. Pastaroji tapo atskira Lietuvos ateitininkų organizacijos dalis, visą organizacijos branduolį paliekant Lietuvoje. Šiandiena tokio glaudaus kuopa su kuopa bendravimo tarp JAV ir Lietuvos ateitininkų nėra, tačiau vykstant vasaros stovykloms, tiek Lietuvos ateitininkai dalyvauja mūsų stovyklose, tiek JAV ateitininkai apsilanko Lietuvoje organizuojamose stovyklose.

Ar pakito pačios organizacijos principai jai pasklidus po pasaulį? Kaip pati vieta įtakojo JAV lietuvių ateitininkų veiklą?

– Organizacijos pamatiniai klausimai ir principai išliko nepakitę, pakito tik jos veiklos vieta. Apžvelgdami principus, pirmiausiai galime paminėti tautiškumą, kurį svarbu išlaikyti, nes gyvename ne lietuviškoje aplinkoje. Katalikybė buvo ir liko natūralus ateitininkų pamatinis principas, jis perimamas iš šeimos. Kodėl paminėjau šiuos principus pirmiausiai? Šiandiena JAV ateitininkai susiduria su problemomis, tiesiogiai susijusiomis su šiais principais. Nors JAV lietuvių ateitininkai, leisdami savo vaikus į lietuviškas šeštadienines mokyklas, skautų stovyklas, stengiasi išlaikyti tautybės principą, kyla katalikybės išsaugojimo klausimas. Nemažai tėvų pasirenka ne katalikiškas, bet valstybines mokyklas, nelanko sekmadieninių mišių ar išsižada religijos. Katalikiškumas palengva dingsta ir aš čia įžvelgiu nemažą problemą. JAV ateitininkai turi dėti nemažas pastangas išsaugoti ne tik tautiškumą, bet ir katalikiškumą. Lietuvoje didžiausios pastangos skiriamos tik katalikybės išsaugojimo problemai spręsti. Kalbant apie likusius principus jie natūraliai vystosi. Inteligentiškumas – visi lietuviai intensyviai ieškome savo profesijos ir aš nekalbu vien tik apie daktaro ar profesoriaus specialybes, tai gali būti ir geras elektrikas, ar konstruktorius, ten, kur žmogaus širdis veda. Inteligentiškumas yra ne vien tik kažko išmokti, bet ir pasidalinti savo žiniomis su kitais, mokinti. Kitas principas – šeimyniškumas, kaip mes tai apibrėžiame ir suprantame. Esame mažos šeimos dalis, esame didelės bendruomenės dalis, mylime ne tik vienas kitą, bet ir kaimyną, visuomenės narius. Šis principas yra mokomas visur, ypač Amerikoje, taip pat ir Lietuvoje. Ateitininkai moko priimti visus, nenusigręžti, nesityčioti iš kitokių – kiekvienas yra asmuo. Visuomeniškumas yra principas, kuris moko taupyti savo energiją, tai, ką Dievas sukūrė, mes turime gerbti ir vertinti  – tiek pasaulį, tiek vienas kitą. Mūsų visi 5 ateitininkų principai glaudžiai siejasi vienas su kitu. Su kiekvienu principu aiškiai pereinama į sekantį – Dievo sukurtas pasaulis, kurį turime gerbti, vertinti ir laikytis kartu, čia persipina katalikiškumas su visuomeniškumu ir šeimyniškumu.

Okupacijos metais kaip ir daugelio organizacijų taip ir ateitininkų organizacija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Kuo dabar Š. Amerikos ateitininkų organizacijos veikla skiriasi nuo Lietuvos ateitininkų organizacijos veiklos?

– Mūsų pagrindinė misija ir veikla dabar yra užauginti ir išugdyti katalikišką, ateitininkišką asmenybę, neužmiršti savo šaknų, Lietuvos.

Kokius principus taikote, kad ugdytumėte ateitininkišką asmenybę, kiek žinau yra vasaros stovyklos?

– Vaikai dalyvauja stovyklose, tačiau tai trunka tik 2 savaites. Jei stovykla organizuojama su vadovais, galbūt jos trukmė išsitęsia iki 4 savaičių. Labai svarbu ir kaip vaikai yra ugdomi kasdien – kaip tu praleisi dieną, kaip tu elgsiesi su kitais. Savaitgaliais galbūt aktyviau bus diegiama lietuvybė – lietuviškoje mokykloje bus mokoma istorijos, geografijos, lietuvių kalbos, supažindinama su papročiais. Ateitininkų susitikimuose mes taip pat ugdome papročius, paminime Vėlines, Užgavėnes, Šv. Kalėdas su tradiciniais šiaudinukais, margučių ridenimą, kas yra tradiciška lietuviška ir ko nėra Amerikoje. Lietuvoje ateitininkai yra daugiau kaip klubas, kuris veikla po mokyklos. Čia dauguma vaikų, kurie prisijungia prie ateitininkų, lanko ir lietuvišką mokyklą, įsijungia į skautų organizacijas, lanko vienus ar kitus šokių kolektyvus. Yra keletas, kurie nelanko lietuviškos mokyklos, kas parodo, jog su lietuviškomis mokyklomis neturime nieko bendro. Į ateitininkų veiklą paprastai vaikai įsitraukia nuo mažumės, nuo darželio. Pastebėjome, kad žmonėms patinka, jog mes skatiname lietuvių kalbos vartojimą – visi mūsų susirinkimai yra vedami lietuvių kalba. Tai yra mūsų pasididžiavimas, nes ne visose organizacijose yra kalbama lietuviškai. Taigi vaikai, prisijungdami prie mūsų organizacijos, turi bent suprasti lietuvių kalbą.

Kaip apskritai pritraukiate naujus žmones į savo organizaciją?

– Paprastai tai vyksta iš lūpų į lūpas principu. Gimnazistai atsiveda savo draugus ir taip įtraukia į organizacijos veiklą, o moksleiviai atkeliauja kartu su savo tėvais. Vienas iš būdų pritraukti daugiau narių yra „Dainavos“ stovykla. Užsirašydami į ateitininkų organizaciją vaikai kartu gauna galimybę vykti į „Dainavos“ stovyklą. Žinoma, būtų gaila, kad vaikai prisijungtų prie organizacijos tik dėl to. Džiaugiuosi, kad iki šiol tai yra daroma, nes yra smagu, vaikams patinka mūsų organizacijoje.

Vienas iš ateitininkijos pamatinių principų yra tautiškumas, kuris besikuriant organizacijai buvo natūraliai traktuojamas kaip meilė Lietuvai. Kaip visa tai pritaikoma lietuvių vaikams gimusiems Amerikoje?

– Čia, Amerikoje, nuo 1960 m. iki šiol mes bandome save identifikuoti, kas mes esame. Lietuvis – amerikietis, ar amerikietis – lietuvis, tačiau deja konkretaus atsakymo, mano nuomone, nėra. Aš galvoju, jog kiekvienas asmuo save identifikuoja skirtingai. Tai priklauso nuo jo gyvenimo būdo, vietos, jausenos. Save identifikuočiau kaip lietuve-amerikiete, būtų labai įdomu kaip kiti save identifikuotų, pavyzdžiui, mano dukra (šypsosi). Amerikoje dabar labai populiaru ieškoti savo DNR. Mano nuomone, tėvynė Lietuva yra visų mūsų kraujyje. Todėl stebiu ir matau, kaip ateinantis jaunimas gerbia tėvų, senelių tėvynę. Mane taip pat stebina, kiek iš mūsų tėvų, senelių vis dar moka lietuviškai. Džiaugiuosi, kad jie ne pamiršo savo tėvų, senelių tėvynės, jie kalba lietuviškai, jų širdys kupinos meilės Lietuvai. Mano nuomone, šiais laikais mes jau nebe esame tas bendras katilas, dabar žmonės save laiko atskiromis asmenybėmis. Mokėdami lietuvišką žodį, galėdami jį panaudoti, mums atsiveria kitas pasaulis. Anksčiau net būdavo gėda pasakyti, kad moku dvi kalbas, dabar tai kelia pasididžiavimą.

Pasaulis tampa vis labiau globalesnis, kompiuterizuotas, o pamatinės krikščioniškosios vertybės kažkur pasimeta tarp streso pilnos buities. Pasvarstymui, kaip manote, koks likimas laukia ateitininkų organizacijos ateityje?

– Kaip ir PLC mes esame pastatas, mes esame ateitininkų namai. Pagrindinė mūsų užduotis yra išsilaikyti. Mes išsilaikysime tol, kol kas nors naudosis šiuo pastatu, tai yra mokės nario mokestį, už kurį galėtumėme padengti komunalines išlaidas. Būdama šios organizacijos pirmininke, aš skatinu globėjus, sendraugius turėti savo užmojus, tikslus ir aktyviai vykdyti savo veiklą šioje erdvėje. Ateitininkija gyvuos tol, kol bus lietuvių vaikai, kol tėvai patys skatins įsitraukti į ateitininkų organizaciją atvesdami juos čia. Žvelgiant į praeitį, ateitininkija gyvuoja daugiau nei 100 metų. Stebiu jaunučius, kurie yra jau trečios kartos lietuviai, galiu tik prognozuoti, kad 10-15 metų ateitininkija išsilaikys.

Trumpai paminėkite be ko nebūtų įvykusi JAV Ateitininkų organizacijos 40-mečio šventė?

– Pagrindines organizatorės pareigas mielai prisiėmė Daina Syliūnienė. Be abejonės, dėl visos šventės organizavimo buvo nuolatos tariamasi ir diskutuojama. Norėjosi didelės šventės, su daugybe žmonių, tačiau kaip matote vieta turi ribotas galimybes. Planavome statyti renginių palapinę ateitininkų namų sode. Džiaugiuosi, jog šventės metu susirinkusieji mėgavosi skaniais pietumis, stebėjo talentingų aktorių vaidinimą, šokių pasirodymus. Buvo pagerbti valdybos nariai (Rėda Blekienė, Daina Čyvienė, Loreta Grybauskienė, Rimantas Gurauskas, Lionė Kazlauskienė, Marius Kriaučiūnas, Ramunė Motekaitienė, Žibutė Pranckevičienė), ateitininkų namų pirkėjai, jų atžalos (dr. Regina Padleckienė, Rima ir dr. Linas Sidrai, dr. Petras V. Kisielius su žmona Daiva, Jolita Kisieliute-Narutienė, Gytis Petkus su žmona Grasilda, dr. Antanas Razma su žmona Asta, Violeta Valadka, John Valadka ir jo žmona, Maria, Andrius Padleckas, Vija Reed, Žiba Sidrytė). Sunku patikėti, jog namai veikia jau 40 metų ir jau ne viena karta yra lankiusis šiuose namuose. Džiaugiuosi, kad namai šiltai priėmė visus puoselėjančius katalikybę, lietuvybę, tautiškumą. Ateityje tikiuosi, kad šitie namai nebus tik neprieinamas pastatas, tačiau taps lietuvybės skatinimo židiniu. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visiems, kurie yra prisidėję prie šio pastato išlaikymo aukų. Nors namais daugiausiai naudojasi Čikagoje gyvenantys, tačiau aukotojų yra ir iš toliau. Prie šių namų gerovės prisideda ir čia gyvenantys Virginija ir Dainius Kopūstai. Didelį darbą atlieka ir ateitininkijos valdyba, organizuodami ir dalyvaudami susirinkimuose, spręsdami įvairius svarbius klausimus. Esu laiminga galėdama prisidėti prie Š. Amerikos ateitininkų organizacijos veiklos ir tikiuosi ateityje šiuose namuose vyks dar daugiau įvairių organizacijos veiklų.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu