Gali pasirodyti, jog Šiaurės Korėjos krizė yra laužta iš piršto, tačiau taip tikrai nėra. Žinant, kad Pchenjanas atominių ginklų ir balistinių raketų turi jau gerą dešimtmetį, kyla klausimas, kodėl šiuo metu dėl to taip panikuojama. Todėl, kad Šiaurės Korėja juda link branduolinio perversmo. Režimas viešai paskelbė, jog skuba sukurti tarpžemyninę balistinę raketą, kuri galėtų pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas ir Kim Jong Unui užsigeidus sunaikinti bet kurį Amerikos miestą.

Šiaurės Korėja neblefuoja. Režimas padarė labai didelę pažangą kietojo kuro raketų srityje bei nuolatos didina savo atominių ginklų arsenalą. Manoma, jog šiuo metu Šiaurės Korėja turi 10-16 atominių galvučių, tačiau iki 2020 metų šis skaičius galėtų viršyti 100. Todėl ir kilo krizė. Negalime leisti Kim Jong Unui turėti masinio naikinimo ginklų.

Kai kurie argumentuos, jog reikia naudoti atgrasymo priemones. Jeigu jos padėjo prieš rusus ir kinus, kodėl jos negalėtų veikti ir dabar? Visų pirma, atgrasymas niekada nieko negarantuoja. Netgi su tokiu ganėtinai racionaliu priešininku kaip Sovietų Sąjunga 1962 metų spalį beveik buvo prieita prie branduolinio karo. Antra, Šiaurės Korėjos režimas yra specifinis. Tai uždara karalystė valdoma keisto, nuožmaus ir ypatingai nenuspėjamo diktatoriaus, kuris save laiko dievu. Šis režimas yra žiaurus ir primena kultą.

Jeigu ne atgrasymas, tai gal tada veiktų prevencija? Tačiau kaip? Geriausias variantas yra Kinija, kuri galėtų panaudoti savo įtaką ir priversti režimą atsisakyti savo masinio naikinimo ginklų programos.

Kinai pastoviai mėto užuominas, tačiau niekada nieko nedaro. Jie tam turi savų priežasčių. Kinija baiminasi Šiaurės Korėjos pabėgėlių bangos, kuri juos užvirstų žlugus režimui. Taip pat Kinijai yra naudinga tai, jog Pchenjanas yra tikra rakštis Amerikai. Žlugus režimui prie pat Kinijos sienos atsirastų amerikiečių karinės bazės.

Kodėl tada Šiaurės Korėjos krizė turėtų rūpėti Kinijai? Yra keletas priežasčių.

- Nors įtampa jiems nekenkia, kinai nenorėtų karo, tačiau jo tikimybė nuolatos didėja. Jie žino, kad tarpžemyninių balistinių raketų tikimybė Amerikai yra nepriimtina ir tai, kad dabartinė administracija tvirtai stovi ties šia pozicija.

- Kinijos interesams kenkia regioninių priešraketinių gynybinių sistemų statybos. Pietų Korėja skuba kuo greičiau pastatyti „THAAD“ priešraketinę sistemą. Japonija taip pati gali imtis tokių veiksmų. „THAAD“ sistemos tikslas – sekti ir numušti Šiaurės Korėjos raketas, tačiau tuo pat metu taip mažinamas ir Kinijos atominio arsenalo pajėgumas.

- Kinijos abejingumas didina riziką, kad Pietų Korėjoje ir vėl bus dislokuotos amerikiečių taktinės atominės galvutės, kurios buvo panaikintos 1991 metais.

- Jeigu krizė pablogės, didelė tikimybė, jog Pietų Korėja ir Japonija taip pat apsiginkluos atominiais ginklais. Kinijai tai būtų tikras košmaras.

- Tai yra Amerikos koziriai. Mūsų tikslas turi būti aiškus. Mažiausiai ko galime reikalauti – visiškas ginklų bandymų sustabdymas. Daugiausia – režimo pasikeitimas. Kadangi Pekinui taip rūpi dabartinis režimas, galėtumėme pagerinti sandorį išsižadėdami Korėjos susivienijimo idėjų. Tai nebūtų tas pats kaip Vokietijoje, kai komunistinę šalies dalį prarijo Vakarai. Galėtumėme pritarti nepriklausomai, tačiau „susuomintai“ Šiaurės Korėjai.

Šaltojo karo metu Suomija pagal susitarimą buvo nepriklausoma, tačiau jos užsienio reikalų politika buvo prorusiška. Šiuo atveju galėtumėme garantuoti, kad naujoji Šiaurės Korėja bus nepriklausoma ir elgsis pagal Kinijos pageidavimus.

Reikia sudaryti daug sandorių. Galbūt juos reikės paremti amerikietiško ryžto demonstracijomis. Išankstinė ataka prieš Šiaurės Korėją yra per daug pavojinga. Iškart po jos įvyktų Pietų Korėjos invazija ir žūtų tūkstančiai žmonių. Galime pabandyti numušti Šiaurės Korėjos raketą skrydžio metu ir tokiu būdu parodyti savo sugebėjimus apsiginti bei režimo pastangų bevertiškumą.

Korėjos krizė yra tikra ir ji nuolatos auga. Tačiau mes nesame bejėgiai. Galime rinktis. Turime priemones – metas jomis pasinaudoti.