Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

„Širdį atidaviau kitiems“

11/06/2015 Aidas
damusiene-1

J. Damušienė prie vyro kapo[/caption]

Spalio 29 d. minėjome iškilios lietuvių išeivės - pedagogės, ilgametės jaunųjų ateitininkų globėjos Jadvygos Damušienės - gimimo šimtmetį. Ši šviesi asmenybė, lietuviškosios kultūros puoselėtoja už jaunimo ugdymą buvo įvertinta popiežiaus apdovanojimu „La Cruce Pro Ecclesia in Pontifice“, taip pat apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Prisimenant šią šviesią asmenybę, publikuojame 2006 metais laikraštyje „XXI amžius“ publikuotą interviu. Su J. Damušiene kalbėjosi korespondentė dr. Aldona Kačerauskienė.

- Gyvenimo kelias – tarsi bėgiai, kuriais rieda mūsų būties vežimas, vis pasipildantis nauja patirtimi, liūdnais ir linksmais išgyvenimais. Tų bėgių pradžia – vaikystėje, o gal net dar tolimesnėje praeityje, mūsų tėvų ir senelių gyvenimuose. Prašytume papasakoti apie savo šaknis.

- Mano mamos tėvas Juozas Čarneckis – Suvalkijos ūkininkas, anksti likęs našliu. Jo žmona, mano močiutė, mirė būdama 42 metų. Liko du vaikai: mano mamytė Uršulė ir jos brolis Jonas. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo neramu, siautė plėšikai, iš ūkininkų atimdavo maistą ir kitokį turtą. Gynybai, ūkininkų turtui saugoti Jonas suorganizavo aštuonių vyrų grupę. Tačiau jie visi buvo sušaudyti už Vilkaviškio Katedros.

Mano tėvas Juozas Pšibilskis taip pat kilęs iš Vilkaviškio apskrities, berods Čižiškių kaimo. Jo tėvas mokėjo gydyti gyvulius, buvo veterinaras. Kartą jis ir sako: „Čarnecki, turiu suaugusį sūnų, o tamsta – dukterį“. Mama norėjo išsprūsti iš kaimo. Už poros mėnesių – vestuvės. Taigi mano tėvus supiršo jų tėvai. Tėvas pasogos gavo arklį ir karietą. Darbo reikalais jis buvo išsiųstas į Rusiją. Gimiau Jaroslavlyje 1915 metais. Jau buvo gimusi sesuo Stasė.

1920 metais tėvai grįžo į Lietuvą, apsistojo Kybartuose. Šį miestelį laikau savo tėviške. Čia gimė brolis Stasys, visos šeimos numylėtinis.

Mes, vaikai, vasaras leisdavome mamos tėviškėje, Būdviečių kaime. Tėvukas (taip vadindavome senelį) labai mylėjo žemę, puoselėjo savo ūkį. Iš pat ankstyvo ryto apeidavo laukus. Po pusryčių – vėl į laukus.

Kiekvieną šeštadienį, kai pamiške pamatydavome atvažiuojantį dviratininką baltais marškiniais, bėgdavome pasitikti. Tai mūsų tėvelis. Jis atveždavo saldainių, liepdavo juos pasidalyti. Visada vienu būdavo per daug. „Atiduokite jį Stasiukui. Jis mažiausias“, – sakydavo tėvelis.

Tėvas buvo meniškos prigimties žmogus. Būdavo, mus pasisodina ant kelių, žiūri pro langą ir piešia. Visi paveldėjome tą jo polinkį. Sesuo – savamokslė dailininkė – piešdavo. Brolis iš medžio droždavo skulptūras. Aš esu nupiešusi Švč. M.Marijos paveikslą.

- Koks buvo jūsų kelias į mokslus?

- Mokiausi Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje. Ją baigiau 1934 metais. Norėjau studijuoti mediciną. Brolis Stasys sirgo džiova. Galvojau gydyti žmones. Tačiau mūsų gimnazijoje nemokė lotynų kalbos. Tai buvo kliūtis medicinos studijoms. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, Gamtos-matematikos fakultetą. Bėgdavau klausyti ir medicinos paskaitų. Po vienerių studijų metų Klaipėdoje buvo įsteigtas Pedagoginis institutas. Tėvelis man sako: „Jadzele, Lietuvai reikia mokytojų. Nebloga alga, ilgos atostogos…“ Paklausiau ir įstojau. Mokslas truko tik dvejus metus. Gyvendama Amerikoje, baigiau Pedagogikos kolegiją, kur studijavau laisvuosius menus.

- Su prof. Adolfu Damušiu išgyvenote 65 metus. Neseniai girdėjome sakant vieną garbingą žmogų: „Šventųjų ieškome tarp dvasininkų. Įsižiūrėkime į pasauliečius. Argi ne šventasis yra Damušis?“ Kada ir kaip jūs susipažinote su A. Damušiu, koks visų atmintyje jis išliko?

- 1934 metais į mūsų, Kybartų gimnazijos abiturientų, išleistuves draugės brolis iš Kauno atsivežė penkis ateitininkus. Tarp jų buvo Adolfas Domaševičius. Pakvietė mane šokti, kalbėjomės. Papasakojau savo susirūpinimą dėl lotynų kalbos nemokėjimo. Jis šią kalbą puikiai mokėjo. „Vergilijų lotyniškai perskaičiau“, – sakė. Jis Panevėžio gimnazijoje turėjo puikų mokytoją humanitarą, kunigą ir rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą (1872-1934 m.). Adolfas pažadėjo mane mokyti lotynų kalbos. Tiesą pasakius, per tas išleistuves ne pirmą kartą jį mačiau. 1933 metais jį pastebėjau pavasarininkų suvažiavime Marijampolėje.

Man studijuojant Kaune, Adolfas jau buvo baigęs universitetą, dirbo prof. Prano Juodelės (1871-1955 m.) asistentu. Grįžtu po žiemos atostogų į Kauną, žiūriu – geležinkelio stotyje manęs laukia Adolfas. Buvo pasamdęs vežėją. Tuomet gyvenau seselių kazimieriečių išlaikomame bendrabutyje. Važiuojant iš po švarko ištraukė rožę ir padovanojo. Praėjus pusantrų metų nuo mūsų pažinties, jis išvažiavo tobulinti žinių į Vokietiją. Traukinys dvi valandas stovėjo Kybartuose. Adolfas užėjo pas mano tėvus, norėjo su jais susipažinti. Į stotį jį lydėjome kartu su broliu. Tada Adolfas man ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedelį. Broliui juokaudamas pasakė: „Žiūrėk, Stasiuk, kad nenusimautų“.

1937 metais mokytojavau 2 km nuo Jono Basanavičiaus tėviškės Ožkabalių, Rasų pradinėje mokykloje. Gruodžio 19-ąją grįžau į Kybartus žiemos atostogų. Mama sako: „Antrąją Kalėdų dieną Kybartų bažnyčioje tavo vestuvės“. Su kaimu tuomet ryšys buvo sudėtingas, apie šį savo sužadėtinio sprendimą nežinojau. Mama pasiuvo balto šilko suknelę, mano galvą puošė rūtų šakelė. Trečiąją Kalėdų dieną jau buvome Berlyne.

Užauginome keturis vaikus. Kai Vyteniui buvo šešiolika, Sauliui keturiolika, Indrutei dešimt, pasijutau vėl besilaukianti. Man tuomet buvo keturiasdešimt. Adolfas šią žinią priėmė su džiaugsmu. Jis labai mylėjo vaikus. Nė vienam nėra kepštelėjęs. Susėsdavo, kalbėdavo, kalbėdavo; leisdavo vaikams kalbėti, stengėsi rasti kaltę pateisinančių motyvų. Vaikams įdiegė tiesos jausmą. Abu vengėme prabangos, gyvenome kukliai, ne vieną šaukštą atitraukėme nuo savo burnos, kad galėtume atiduoti kitiems. Mes Ameriką pasiekėme vieni pirmųjų 1947 metais. 1949-aisiais šį kraštą užplūdo karo pabėgėlių lavina. Jiems reikėjo buto, duonos, darbo. Autobusais pabėgėliams vežiodavau maistą. Be to, vyras iškvietė šešiolika vietnamiečių katalikų ir sakė: „Kai mums reikėjo, žmonės taip pat padėjo. Dabar padėkime kitiems“. Iš tų šešiolikos atvažiavo du. Mus tėte ir mama vadino, paskui kvietė į savo vestuves.

Adolfas dirbo vienas, maitino aštuonis žmones. Su mumis kartu gyveno abu mano tėvai. Per gyvenimą nesame rimčiau susipykę. Per paskutiniąsias mudviejų 2002 metų Kalėdas sukako 65 metai nuo mūsų vedybų. Adolfas per Kūčias savo jauniems giminaičiams tuomet kalbėjo apie doro gyvenimo prasmę, mokslo vertę, meilę savo kraštui. Kaip žinome, po dviejų mėnesių jis mirė, tačiau ir dabar mūsų gyvenimas tebesitęsia, rašau jam laiškus į Petrašiūnus. Mane stiprina jo mąstysena. Jis mėgdavo sakyti: „Viską, ką gera darai, Dievas užrašo. Nesvarbu, kad bendruomenė to neužrašo“.

- J.Damušienė ir A.Damušis – tai ateitininkų švyturiai. 1946-1952 metais A.Damušis – ateitininkų vyriausiasis vadas. J.Damušienė – ilgametė išeivijos Ateitininkų sendraugių draugijos pirmininkė Detroite, Čikagoje, Klivlende. Judviejų sumanyta ir įkurta Amerikos lietuvių jaunimo stovykla prie Mančesterio miestelio Mičigano valstijoje šiemet šventė 50 metų jubiliejų; stovykla tebeugdo jaunimą Dievo ir tėvynės Lietuvos meilės dvasia. Prašytume šį tą papasakoti apie ištikimybę ateitininkijai.

- 1926 metais, besimokydama Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje, tapau skaute ir ateitininke. Abiejose organizacijose jaučiausi gerai: vienoje žaidžiau, mazgus rišau ir stovyklavau, kitoje klausiau Dievo žodžio, mokslo ir moralinių vertybių svarbos doram žmogaus gyvenimui aiškinimo. 1930 metais, kai ateitininkų moksleivių veikla buvo uždrausta, tarsi privalėjau likti tik skautė. Tačiau mama pasakė: „Vaikeli, geriau lik draudžiamoje organizacijoje. Ji laikosi arčiau Bažnyčios ir Dievo, o ne žemiškos valdžios“. Esu dėkinga motinai už šį patarimą. Ateitininkų siekiai sutapo su mano širdies balsu. Nepaisant draudimų, ateitininkų Lietuvoje daugėjo. Toje gausėjančioje organizacijoje augo daug sąmoningų tautinės kalbos, tradicijų gerbėjų ir mylinčių savo istorinę Tėvynę patriotų, dirbančių Lietuvos gerovei ir suprantančių savo pilietines pareigas jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Gavau pakvietimą į „Dainavos“ 50-mečio minėjimą. Ten „Dainava“ pavadinta mano kūdikiu. Iš tiesų puoselėjau tą ateitininkų stovyklą kaip tik mokėjau, stengiausi, kad ten vykstantys renginiai būtų meniški, įdomūs ir turtingi. Kūriau montažus, eiliavau tekstus, režisavau spektaklius. Dirbau su meile ir atsidavimu, ieškojau būdų, kaip visa tai kuo tobuliau, kuo geriau padaryti. Panašiai dirbdavau lietuviškose šeštadieninėse mokyklose, kur dėsčiau lietuvių kalbą. Širdį atidaviau kitiems. Už šį darbą negavau nė cento, tik daugybę padėkų.

Šiandien, artėdama prie savo žemiškosios kelionės pabaigos, lenkiu galvą ateitininkijos kūrėjams, padėjusiems labai tvirtus pamatus augančiajai kartai, skatinusiems siekti mokslo, tobulinti moralines vertybes, kad taptume dorais, vertingais savojo krašto piliečiais ir sąmoningais Katalikų Bažnyčios nariais ir atstovais.

- Dėkojame už pokalbį.

Pagal www.xxiamzius.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu