Šiuo metu Lietuvoje rakto į naują gyvenimą laukia 502 žmonės. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, širdies laukia 46, plaučių – 10, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 73, inksto – 168, kasos ir inksto komplekso – 8, ragenų – 99, o laukiančiųjų kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos skaičius siekia 94.

Už šių skaičių slepiasi mirštantys, bet gyventi trokštantys suaugę žmonės ir vaikai. Taip ir negavę organo kasmet Lietuvoje miršta apie 20 žmonių. Dar bent keli šimtai nesulaukę donoro negali turėti visaverčio gyvenimo.

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad taip yra dėl eilės priežasčių: viena iš jų – baimėmis ir pasakomis paremtas mūsų donorystės modelis, kuris šiandien beveik niekur Europos Sąjungoje nėra taikomas.

Jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, prašydamas išanalizuoti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po mirties jo artimieji yra išreiškę kitokią valią, ir parengti atitinkamus teisės aktus dėl tokios tvarkos įgyvendinimo Lietuvoje.

Organų donorystė Lietuvoje

Organų donorystė Lietuvoje įmanoma tik tais atvejais, kai žmogus pasirašo sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei arba taip nusprendžia jo artimieji po mirties. Šiuo metu Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre yra užsiregistravę 26 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tačiau per visus aštuoniolika metų, kiek veikia ši programa, iš visų užsiregistravusių vos 3 žmonės tapo tikrais donorais.

„Nors ir kilni idėja, donorystės kortelių programa šiandien turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje. Dėl paprasčiausios priežasties – tam, kad veiktų, donorais turi būti užsiregistravę bent milijonas gyventojų, nes tik retas gali tapti tikru donoru“, – sako M. Majauskas.

Todėl donorais dažniausiai tampa asmenys, neužsiregistravę donorų registre. Dalis iš jų atkrenta dėl netinkamos organų ir audinių būklės, dar dalis atkrenta, nes artimieji nesutinka, kad organai būtų skirti kitų žmonių gyvybėms gelbėti. Tad tikrais donorais 2016 metais tapo tik 61 Lietuvos gyventojas, o 2017 metais - tik 43.

„Natūralu, kad gedintiems šeimos nariams yra sunku priimti sprendimą dėl organų donorystės, nežinant artimojo valios. Tai yra viena dažniausiai minimų priežasčių, kurią įvardina organų donorystei prieštaraujantys šeimos nariai. Todėl absoliuti dauguma ES šalių taiko „numanomo sutikimo“ donorystės modelį“, – teigia M. Majauskas.

ES ir kitų šalių praktika

„Numanomo sutikimo“ modelis taikomas 20 Europos valstybių. Parlamentaro teigimu, apibendrinant kitų šalių patirtį pastebima, kad pritaikius „numanomo sutikimo“ modelį, realių donorų skaičius išauga. Toks modelis palengvina mirusiojo artimųjų apsisprendimą ir padidina tikimybę, kad daugiau žmonių taps organų donorais ir bus išgelbėta dar daugiau gyvybių.

„Tuo tarpu Lietuvoje organų donorystė vis dar apipinta nepagrįstomis baimėmis ir mitais, kurie stabdo žmones nuo kilnaus veiksmo – išgelbėti kito žmogaus gyvybę“, – teigia konservatorius.

Viena dažniausiai pasitaikančių pasakų, kad į konkretaus donoro gyvybę gali būti pasikėsinta. M. Majauskas teigia, kad tai yra visiškai nepagrįsta baimė, nes nustatyti, ar žmogaus organai yra tinkami transplantacijai, galima tik po žmogaus mirties. Tik tuomet galima ištirti, ar organai bus tinkami donorystei.

„Antra pasaka, kartais sutinkama ir fantastikos trilerių siužetuose – sumokėjus daktarui, šis gali slapta atlikti organų transplantaciją. Transplantacijos procese dalyvauja apie 100 skirtingų geriausių savo srities specialistų su ypatingai sudėtinga medicinine įranga, todėl nuslėpti tokį veiksmą, tuo labiau Lietuvoje, tiesiog neįmanoma“, – neabejoja parlamentaras.

Trečias mitas, kurį būtina paneigti – organai donorystei gali būti paimti iš žmogaus, kuris dar gali atsigauti. Tai yra netiesa – organai transplantacijai gali būti paimti tik iš tokio donoro, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis. Smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti, o nustatytą mirtį privalo patvirtinti speciali diagnostika ir mažiausiai trijų gydytojų konsiliumas.

LR Seimo TS-LKD frakcijos informacija