FTB neseniai išplatino 2016 metų nusikalstamumo ataskaitą. Nieko nenustebins faktas, kad smurtinių nusikaltimų skaičius nuo 2015 metų išaugo. Taip pat niekam ne naujiena, kad labiausiai smurtas išaugo didžiausią populiaciją turinčiuose miestuose. Paimkime nužudymų statistiką, kuri pateikia tiksliausius nusikalstamumo duomenis: visuose JAV miestuose žmogžudysčių skaičius nuo 2015 metų išaugo 8,8 %, tačiau milijoną ar daugiau gyventojų turinčiuose miestuose nužudymai išaugo per 20 %. Dar viena reikšminga statistika yra didėjanti juodaodžių dalis tiek žudikų, tiek aukų statistikoje. Čikagoje juodaodžiai (kurie sudaro 32 % visų miesto gyventojų) 2016 metais sudarė daugiau nei 78 % nužudymų aukų, o šalies mastu (sudarydami 13 % visos populiacijos) - daugiau nei 52 % aukų.
Beveik tuo pat metu savo ataskaitą apie skurdo rodiklius paskelbė Gyventojų surašymo biuras. Pasirodo, visose 25 daugiausiai gyventojų turinčiuose JAV metropolitenuose skurdas nuo 2015 iki 2016 metų sumažėjo. Giliame skurde (mažiau nei 50 % skurdo ribos) esančių juodaodžių – populiacijos dalies, labiausiai apimtos smurtinių nusikaltimų – skaičius lėtai, tačiau stabiliai mažėja nuo pat 2012 metų. 2012 metais 13,5 % juodaodžių gyveno giliame skurde, o 2016 metais šis skaičius sumažėjo 807 tūkstančiais iki 11 %.
Pateiktos drauge, šios statistikos atskleidžia anomaliją, kuri glumina analitikus jau ilgiau nei šimtmetį. Viena vertus, mes žinome, kad skurde gyvenantys asmenys padaro daugiau smurtinių nusikaltimų nei viduriniosios ar aukštesniosios klasės atstovai. Nusikalstamumas visada didžiausias urbanistinėse miestų vietovėse, kur susitelkusios skurstančios bendruomenės. Kita vertus, bendras ekonomikos augimas (net toks, kuris pagerina skurstančiųjų gyvenimą) nebūtinai sumažina smurtinių nusikaltimų. O ekonomikos krizės nebūtinai sukelia nusikalstamumo bangas.
Šis atotrūkis tarp ekonomikos situacijos ir smurtinių nusikaltimų pastebimas per visą JAV istoriją, ar bent jau nuo XIX a. pabaigos, kai buvo pradėti rinkti duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti šią hipotezę. Smurtinių nusikaltimų nė kiek nepadaugėjo (arba išaugo nežymiai ir laikinai, o paskui sumažėjo) per visas didžiausias ekonomikos krizes – 1893-aisiais, 1907-aisiais, Didžiąją depresiją 4 dešimtmetyje ir 2007-2009 metų Didžiąją recesiją.
O geriausias stiprios ekonomikos/aukšto nusikalstamumo pavyzdys, ko gero, yra 7 dešimtmetis. Ryškūs riaušių, protestų ir bombardavimų prisiminimai neretai užgožia tai, kad to dešimtmečio ekonomika tiesiog klestėjo, o amerikiečių gerbūvis pasiekė aukščiausią tašką per visą istoriją: 6 iš 10 turėjo nuosavą būstą, 8 iš 10 - automobilį, darbo savaitė sutrumpėjo iki 40 valandų, perkamoji galia išaugo 30 %, o nedarbo lygis nukrito iki 3,5 %.
Tad jei ekonomikos sąlygos nepaaiškina smurtinių nusikaltimų, kas tada gali tai padaryti? Pirmiausia, reikia nepamiršti, kad nusikaltimai yra labai skirtingi. Vagysčių skaičius sunkiais laikais paprastai išauga, nes tai yra finansiškai motyvuotas nusikaltimas. Tačiau smurtiniai nusikaltimai – žmogžudystės, užpuolimai, sužalojimai, prievartavimai – paprastai nėra nulemiami finansinių motyvų. Juos nulemia ginčai, pyktis, kerštas, agresija, kuriuos sustiprina alkoholio poveikis ir prieiga prie ginklų. Tad nereikia stebėtis, kad smurtiniai nusikaltimai su ekonomikos būkle nekoreliuoja.
O kaip tada dėl ryšio tarp mažas pajamas gaunančių gyventojų ir smurto, kurį atskleidžia minėtoji FTB ataskaita? Kaip jį paaiškinti? Atsakymas slypi viduriniosios ir aukštesniosios klasių vertybėse. Šios populiacijos jaučiasi turinčios daug ką prarasti, tad vengia smurto ir stengiasi konfliktus išspręsti taikiai, pasitelkiant įstatymus ir teismus, jei to reikia. Jei jie ir imasi nusikalstamumo, tai dažniausiai būna nesmurtiniai finansiniai nusikaltimai. Jų priešingybė yra jaunas, šeimos nesukūręs, skurde gyvenantis vyras: ką jis praras kovodamas ir žudydamas? Tikrasis atsakymas yra „labai daug“, tačiau impulsyvūs ir pasekmių nebijantys jauni vyrai apie ateitį paprastai negalvoja.
Tai reiškia, kad skurdžiai gyvenančiai žmonių daliai kopiant socialiniais laiptais ir pereinant į kitą klasę, smurto mažėja. Taip nutiko su XIX a. airių imigrantais, kurių tuometinis įsitraukimas į smurtinius nusikaltimus buvo tolygus šiandieninei juodaodžių situacijai. Šiai gyventojų grupei asimiliavusis ir perėjus į vidurinę klasę, nusikalstamą gyvenimą jie paliko praeityje. Taip, tam prireikė dviejų-trijų kartų, tačiau galiausiai tai įvyko. Labai tikėtina, kad šaliai įveikiant ilgą ir skaudžią rasizmo istoriją, tas pats nutiks su afroamerikiečiais.
