Į Lietuvą grįžta propagandinė-patriotinė „Misija Sibiras“. Tai yra tikras realybės šou, skirtas juodinti Rusiją. Taip į šią šalį dėl išgalvotos priežasties neįleistus ir Kazachstane viešėjusius jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekto dalyvius pasmerkė Kremliaus propagandos ruporai, pažėrę naują melo dozę.
Rusijos susierzinimas dėl šiemetinės „Misija Sibiras“ ekspedicijos, o galiausiai ir atsisakymas suteikti jos dalyviams vizas patraukė Vakarų žiniasklaidos dėmesį. Pavyzdžiui, Vokietijos visuomeninio transliuotojo portalas mdr.de pastebi, kad Rusija vis randa būdų, kaip nubausti lietuvius už Kremliaus politikai neįtikusius veiksmus.
Lietuvai jau kliuvo už paramą Ukrainai, NATO karių dislokavimą šalyje bei nepatogiai dažnai aptariamą kruviną Sovietų Sąjungos palikimą. Šiemet atsisakymą įsileisti „Misiją Sibiras“ į teritoriją Rusija motyvavo, esą lietuviai apsunkina sovietų karių kapų tvarkymo procedūras savo šalyje.
Melavo apie trukdančius lietuvius
„Rusijos pusė priversta stabdyti projekto „Misija Sibiras“ veiklą – apie tai per pastaruosius mėnesius mes ne kartą įspėjome lietuvių kolegas. Ši priemonė galios iki tol, kol Lietuvos pusė nesudarys realių galimybių atnaujinti karinės atminties veiklą Lietuvoje.“ – buvo skelbiama Rusijos ambasados išplatintame pranešime.
Tokiu pačiu tonu apie priežastis užkardyti misiją atsiliepė ir vienas pagrindinių Kremliaus ideologijos ruporų – „Regnum“. Rusija neva buvo priversta stabdyti „Misija Sibiras“ veiklą, reaguodama į neva „visiškai paralyžiuotus Rusijos karių kapaviečių tvarkymo ir restauravimo darbus Lietuvoje“.
Tiesa, nesunku įsitikinti, kad tokia informacija tėra įžūlus melas. Mat kol į Rusiją neįleisti „Misija Sibiras“ ekspedicijos nariai tvarkė politinių kalinių kapus Kazachstane, Lietuvoje viešėjo studentai iš Rusijos, dalyvavę patriotinėje misijoje „Ant istorinės atminties bangų 2018“. Jų veiklai niekas netrukdė ir netrukdo.
Jaunimo organizacijos „Pskovo regiono jaunimo lyga“ jau trečią kartą surengtos ekspedicijos metu savanoriai dvi savaites Lietuvos ir Latvijos teritorijoje lankė karių ir karo aukų kapus. Tiesa, toks tvarkymas gerokai skiriasi nuo „Misija Sibiras“ veiklos. Jei lietuviams tenka tvarkyti atokiose vietovėse esančius ir visiškai apleistus tremtinių kapus, t.y. tų žmonių, kuriuos okupavęs Lietuvą 1941–1953 m. trėmė Kremlius, tai Rusijos studentų misija buvo paprastesnė: į Lietuvą atvykę studentai ypač daug darbo neturėjo, mat Lietuvą okupavusių ir čia žuvusių arba tiesiog palaidotų sovietų karių kapais ypač aktyviai rūpinasi Rusijos ambasada. Be to, Lietuvoje palaidotų sovietų karių skaičius (apie 80 tūkst.) yra mažesnis, nei į Sibirą buvo ištremta lietuvių – apie 300 tūkst., iš kurių per 50 tūkst. taip ir negrįžo.
Kazachams dėkojo už paramą
„Misijos Sibiras“ dalyvių tiek ekspedicijų į Sibirą metu, tiek ir pakeitus kryptį į Kazachstaną, laukė liūdni vaizdai. Ekspedicijos dalyviai nebuvo įsitikinę, ko tikėtis Kazachstane, ar pavyks rasti lietuvių kapų.
Sovietmečiu į Kazachstaną lietuviai nebuvo tremiami, tačiau čia amžiną poilsį rado daug politinių kalinių. Atsidūrę pirmosiose kapinėse, misijos dalyviai suprato, kad lengva nebus – kapinės didžiulės, apleistos.
„Viskas atrodė labai padrika. Matėsi, kad kapinėse visiškas chaosas. Priešingai nei lietuviškose kapinėse, nebuvo jokios tvarkos. Nesu buvęs tokio tipo vietoje.
Be to, kapinės labai apleistos, toks jausmas, kad po laidotuvių prie daugumos kapų niekas ir nebebuvo atvykęs“, – žurnalistei pasakojo vienas ekspedicijos dalyvių Karolis Kubilius. Kituose maršruto taškuose kapines apskritai buvo sunku rasti. Sovietinio lagerio teritorijoje ekspedicijos dalyvius pasitiko tik stepės, suskirdusi žemė ir smėlyje dūlantys kaulai.
Tačiau „Regnum“ atkreipė dėmesį į tai, kad „Misija Sibiras“ dalyvavę žurnalistai esą apjuodino šalį, kurioje viešėjo – aprašė apie griūvančią Kazachstano sveikatos apsaugos sistemą. Bet tai, anot Kremliaus ruporo, nestebina, mat lietuviai nuolat aprašo "siaubingą realybę Rusijoje", primena apie "skurdą, alkį ir alkoholizmą" bei neva tariamą Lietuvos okupaciją.
O tuo metu grįžę atgal į Lietuvą misijos dalyviai pirmiausiai džiaugėsi padarytais darbais, atnaujintais paminklais. Pasak jų – didžiausias misijos darbas dar priešakyje. Tai – susitikimai mokyklose, bibliotekose ir bendruomenėse. Už paramą pagerbiant karo laikų atmintį Kazachstanui padėkojo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Kalinių atsiminimuose gausu padėkų kazachams už paramą, pagelbėjusią išlikti gyviems sovietų konclageriuose. Šiandien dėkojame, kad Kazachstanas su derama pagarba įamžina represijų aukų atminimą, taip išreikšdamas poziciją dėl autoritarinių režimų nusikaltimų, kuriuos kai kurios kaimynės yra linkę nuslėpti“, – žurnalistams sakė jis.
