Daugiau 
 

Suprasti pasaulį duota ne kiekvienam

08/30/2017 Aidas

Kodėl žmonės nemato ar nesuvokia, kad daromos nesąmonės, nors tai lyg ir visiškai akivaizdu, o kiti, net tai matydami ir suvokdami, nedrįsta viešai apie tai kalbėti? Klausiame politologo, signataro Rolando PAULAUSKO.

„Yra toks reiškinys, bendras visiems pasaulio žmonėms: jie žiūri į gyvenimą ir vertina reiškinius dažniausiai per tokią prizmę, kaip jie norėtų kad būtų. Angliškai tai vadinama „wishfull thinking“. Jeigu pastebėtumėte, kai kalbate su žmonėmis apie įvairius gyvenimo ir pasaulio reiškinius, jūs pamatysite, kad dauguma žmonių į pasaulį ir žiūri per šitą prizmę. Ir nesvarsto, ar taip, kaip jie nori kad būtų, iš principo gali būti - jiems tas nėra svarbu. Jie nori, kad taip būtų, ir viską per tą prizmę vertina.

Paanalizuokime, pavyzdžiui, vadinamųjų pabėgėlių reikalą. Kai kurie žmonės tikėjo, kad galima juos integruoti, nes norėjo, kad taip būtų. Labai gražiai skamba: atvažiuos jauni vyrai, jie nudirbs juodus darbus, o mes dirbsime švaresnius, jie išmoks mūsų kalbą, integruosis į mūsų bendruomenę ir viskas bus gerai. Buvo tokių, kurie norėjo, kad taip būtų, ir jiems atrodė, kad taip gali būti. O psichologija ir visa žmonijos istorija ką sako? Kad taip iš principo būti negali. Bet jie to net nesvarsto.

Tarybų sąjungos 70 metų - juk irgi buvo noras gyventi taip, kaip iš principo niekada istorijoje nėra buvę. Kas yra tie 70 metų Tarybų sąjungos? Tai vienintelis kartas žmonijos istorijoje, kai buvo totaliai suvisuomenintos gamybos priemonės, kai žmogus buvo visiškai priklausomas nuo valstybės ir valdžia norėjo visiškai pakeisti žmogų. Kelios kartos buvo šioje epochoje auklėjamos tam tikra kryptimi. Tačiau kai tik tas spaudimas dingo - vėl viskas grįžo į savo vietas. Tarybų sąjunga norėjo pakeisti pačią žmogaus prigimtį, bet prigimties pakeisti negalima, nors kai kas ir įsivaizduoja priešingai.

Dar vienas pavyzdys: kai mes stojome į ES, mums sakė, kad už vieną įmokėtą litą gausime tris atgal. Labai gražiai skamba ir daugelis žmonių norėjo tikėti, kad taip gali būti. Ir dabar dar daug kas įsivaizduoja, kad mus kažkokie „geri dėdės“ nemokamai maitina. O kad tai iš principo yra neįmanoma, kad negali kažkas maitinti kito, juo labiau dešimtis milijonų žmonių Rytų Europoje - taip nebūna. Bet žmogus nori tikėti, kad taip bus.

Tai yra tiesiog žmogaus psichologijoje užkoduoti dalykai.

JAV buvo keletą metų atliekami tyrimai su žmonėmis ir šiemet išleistos kelios knygos apie tai. Grupei žmonių buvo pateikiami tam tikri faktai ir prašoma jų pagrindu susidaryti nuomonę. Po kurio laiko tiems patiems žmonėms tyrėjai aiškino, kad tie faktai, kurių pagrindu jie susidarė nuomonę, buvo neteisingi. 85 proc. net ir tada nepakeitė savo nuomonės.

Psichologai iškėlė versiją, kad tai - iš pirmykštės bendruomenės atėjęs savisaugos instinktas, kai tu turi galvoti taip, kaip dauguma, nes kitaip tu neišgyvensi. Tas veikia ir dabartinėmis sąlygomis, Lietuvoje - taip pat. Žmonėms aiškini, kad yra ne taip, kaip jūs įsivaizduojate, štai yra visiškai kiti faktai, bet jie jau yra susidarę savo nuomonę jiems žinomų „faktų“ pagrindu ir tu „neišmuši“ tos nuomonės, kad ir ką darytum. Apskritai tik 15-20 proc. žmonių yra pajėgūs vertinti faktus ir keisti nuomonę.

Psichologai nustatė, kad apie 80 proc. žmonių yra labai lengvai pasiduodantys manipuliacijoms. Atlikta gausybė tai įrodančių bandymų. Pavyzdžiui, yra 6 rutuliukai, kurių 5 juodi ir 1 baltas. Su grupe žmonių sutariama, kad visi sakys, jog 6 rutuliukai yra juodi. Po vieną kviečiami žmonės, kurie nežino to susitarimo. Kai visi sako, kad visi rutuliukai yra juodi, tik 1 iš 5 žmonių nepasiduoda tam „spaudimui“ ir pasako, kad vienas rutuliukas yra baltas - 4 iš 5 pasiduoda masinei sugestijai ir net matydami baltą rutuliuką sako, kad visi juodi.

Atliekant tokį patį bandymą su vaikais, jie taip pat sakė, kad visi rutuliukai juodi, tačiau paprašyti paduoti baltą, jį paduodavo. Vadinasi, tiesiog nedrįsta savo nuomonės pasakyti, nepasitiki savimi.

Pagal tam tikras teorijas žmonės yra sąlyginai skirstomi į avis, šunis, vilkus ir piemenis.

Avys nesusigaudo pasaulyje, jų yra dauguma. Šunys yra savotiški biurokratai, kurie atlieka tų avių valdymo funkciją ir taip pat menkai susigaudo, kas vyksta pasaulyje. Vilkai ir piemenys - ši grupė, kuri sudaro apie 15-20 proc. žmonių, supranta, kas darosi pasaulyje, bet vilkai veikia savo interesais, o piemenys stengiasi rūpintis avimis.

Tiesa, tai nereiškia, kad piemuo yra gudresnis už avį, nes yra dar kitas žmonių skirstymas: naivūs, gudrūs, protingi ir išmintingi. Kuo jie skiriasi?

Naivūs - viskas aišku, ant jų visi „joja“. Gudrūs - tie, kuriems nereikia daug proto, nes jie pakankamai gudrūs, kad aprūpintų savo gyvenimą. Čia žmonės dažniausiai daro klaidą manydami, kad tie, kurie uždirbo daug pinigų, yra protingi. Ne, jie nebūtinai yra protingi. Jie tiesiog yra gudrūs ir jiems to užtenka, kad tų naiviųjų sąskaita susikrautų sau kapitalą. Ir dažnai tie turtingieji paskui mano, kad jeigu jie uždirbo pinigų, tai jie supranta, kaip pasaulis surėdytas, ir imasi „gelbėti“ tautą. Tokių situacijų, kurios būna net graudžiai juokingos, turime ir Lietuvoje. Net ir šiandien yra tokia situacija: laimėjo rinkimus turtingas žmogus, kuriame iš esmės nėra nieko įdomaus - jis buvo tik tam tikru metu pakankamai gudrus, kad uždirbtų daug pinigų.

Protingi žmonės mato visą situaciją ir nori kažką keisti. Bet yra dar išmintingų žmonių kategorija. Kuo skiriasi protingas žmogus nuo išmintingo? Išmintingas žmogus supranta, ką galima pakeisti, o ko - ne. Čia yra pats svarbiausias dalykas, nes žmonija tūkstančius metų bando pakeisti tai, ko pakeisti negalima, kitaip sakant, - nori būti dievais ir kurti iš naujo šitą pasaulį. O reikia atskirti, ką galima pakeisti, ir ko - negalima.

Bet grįžkime prie piemenų: žmogus, pagal savo prigimtį pretenduojantis į piemenį, gali būti ir naivus, ir gudrus, ir protingas, ir išmintingas. Ir avis įvairi gali būti. Tokių Lietuvos „gelbėtojų“ dabar pilna - jų prigimtis yra piemens, tačiau tarp jų pilna naivių žmonių, kurie patys nesupranta, ką daro.

Jeigu į teisėjus skiriamas žmogus, kuris yra iš tų 80 proc., sąlyginai priskiriamų avims arba šunims, jis visada bus veikiamas: pasiduos visuomenės opinijai, spaudimui, priims toli gražu ne visada teisingus sprendimus. Todėl teisėjai turėtų praeiti tam tikrus testus ir patekti į tuos 15-20 proc., priskiriamų vilkams ir piemenims. Jeigu nepraeini tų testų, pasiduodi masinei sugestijai, negali būti teisėju, nes tu nebūsi tvirtas savo sprendimuose. Beje, tas pats būtų ir su Seimo nariais. Jeigu Seimo narys yra iš tų 80 proc., tai jis visada balsuos taip, kaip jam kažkas lieps.

Man asmeniškai nepatinka tai, ką aš dabar šneku, tačiau taip yra, taip surėdytas pasaulis.

Kodėl, atrodytų, protingi žmonės, paprašyti pasakyti savo nuomonę viešai, bijo tą daryti? Dėl to, kad jie žino, kaip reikia kalbėti. Ir šiandien Lietuvoje yra temų, kuriomis „negalima“ kalbėti taip, kaip tu iš tiesų galvoji - reikia kalbėti taip, kaip yra suformuota visuomeninės opinijos. Tai savicenzūra, už kurią nieko nėra baisiau.

Puikiai žinome, kad į Lietuvą per visokius fondus „ateina“ pinigai, kurių pagalba yra formuojamas tam tikras mąstymo diskursas visuomeninės opinijos lauke. Ir galima neblogai uždirbti formuojant tą diskursą - ir čia net nesvarbu, koks jis. Kitaip sakant, kas valdo pinigus, tas nesunkiai gali suformuoti tam tikrą diskursą. Tada tie 80 proc. žmonių, girdėdami kažką per radiją, televiziją, skaitydami laikraščiuose kalbės taip, kaip jiems yra šnekama. Jeigu jis yra iš tų 15-20 proc., išjungus mikrofoną jis jums pasakys, kaip yra iš tiesų, tačiau įjungus iškart įsijungs savicenzūra, nes jis žino, kaip reikia kalbėti.

Tai yra ne Lietuvos problema - čia viso pasaulio problema. Tik skiriasi diskursas. Tarybų sąjungos laikais reikėjo viešai kalbėti vienaip, nors namuose dauguma kalbėdavo visai ką kita. Pasikeitė laikai ir tie patys žmonės, aukščiausi Lietuvos pareigūnai, dabar kalba visiškai priešingus dalykus nei kalbėjo tada. Ateitų dar kita santvarka, didelė dalis žmonių labai greitai apsisuktų ir kalbėtų dar kitaip.

Psichologų tyrimai įrodo, kad dauguma žmonių bijo būti už visuomenės ribų, todėl stengiasi būti kartu su dauguma. Tai baimė, savisaugos instinktas, siekis išgyventi, baimė iškristi iš bendro rato. Tačiau didelė klaida galvoti, kad tai yra tarybinių laikų palikimas. Ta tarybinė santvarka turėjo savo minusų ir turėjo savo pliusų, kaip ir dabartinė jų turi.

Daugiau pasakysiu - tie tarybiniai lietuviai yra gudresni už Vakarų žmones, nes mes turime daugiau patirties, šiek tiek mažiau naivumo, nes matėme vienos sistemos griūtį, žmonėms reikėjo labai sunkiai kilti, dažnai iš visiško dugno. Tarybiniais laikais buvome priversti suktis įvairiausiais būdais. O Vakarų europiečiai gyvena šiltnamio sąlygomis ir yra gerokai naivesni. Net mūsų jaunimas, kurie neturi tos patirties, jie kitokie.

Sakyčiau, Lietuvoje šiandien gyvena mažų mažiausiai trijų „rūšių“ lietuviai, kurie vieni nuo kitų labai skiriasi. Tai vadinamieji tarybiniai lietuviai, kurie subrendo anais laikais, pereinamieji lietuviai, kurie brendo tarybiniais laikais, bet sugebėjo gauti ir naują patirtį (jie, beje, daugiausia ir laimėjo) ir naujieji lietuviai, kurie gimė ir subrendo Nepriklausomybės laikais. Mums labai sunku suprasti vieniems kitus, nes mūsų patirtis visiškai skirtinga. Mes, kaip visuomenė, į tai neatsižvelgiame, o reikėtų atsižvelgti.

Ir dar vienas dalykas: žmonių smegenys yra labai nevienodo potencialo. Kodėl mes nesusišnekame tarpusavyje? Todėl, kad vieno ta dalis smegenų, kuri atsakinga už logiką, už pasaulio supratimą, gali būti 40 kartų galingesnė nei kito - tai vėlgi yra mokslininkų įrodyta. Tad suprantama, kad vieni susigaudo, kas vyksta pasaulyje geriau, kiti - tik bendrais bruožais. Tačiau pastarieji dažnai būna šventai įsitikinę, kad jie teisingai viską mato. O realybė tokia, kad jie paprasčiausiai yra ribotų galimybių. Tas smegenų potencialas yra įgimtas, jo negali pakeisti - ką gavai gimdamas, tą ir nešiesi per gyvenimą, o ką nors tobulinti gali tik tų galimybių, kurias gavai gimdamas, rėmuose.

Tad sugebėjimas suprasti pasaulį - įvykių logiką, kas iš ko kyla, kas nuo ko priklauso, kur yra priežastis, o kur yra pasekmė, ką galima šiame pasaulyje pakeisti, o ko negalima - skirtingų žmonių yra skirtingas, ir jie niekada nesusišnekės.“

Šaltinis: Respublika

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu