Šį savaitgalį Rio de Žaneire pagaliau prasideda XXXI-oji Olimpiada, kurioje varžysis net 10 500 atletų iš daugiau nei 200 pasaulio šalių. Atidarymo ceremoniją Maracanos stadione gyvai visame pasaulyje stebės beveik milijardas žmonių, o Olimpiada Brazilijos vyriausybei kainuos apie $12 mlrd., iš kurių net $2 mlrd. bus skirta saugumui užtikrinti. Ištisi miesto kvartalai buvo perkonfigūruoti, sukurtos naujos transporto sistemos, o dešimtys tūkstančių žmonių iškeldinta iš savo namų.

Šis gigantiškas šviesų reginys yra smarkiai nutolęs nuo barono Pierre‘o de Coubertino, Olimpiadą atgaivinusio prancūzų aristokrato, originalios vizijos, teigia Davidas Goldblattas, knygos „The Games: A Global History Of The Olympics“ autorius. Kalbėdamas iš savo namų Bristolyje, Anglijoje, jis pasakoja, kaip šiandienos olimpinių žaidynių mastas ir išlaidos gali tapti jų pražūtimi, kodėl moterims iki pat 1968 m. nebuvo leidžiama dalyvauti ilgų nuotolių bėgimo rungtyse, ir kaip Olimpiada keitėsi per pastarąjį šimtmetį.

Goldblattą kalbino Simonas Worrallas iš „National Geographic“.

- Kyšiai, korupcija, panieka atletams, politinė motyvacija. Dabar kalbu apie FIFA, pasaulio futbolo valdomąjį organą, bet ar tokiais žodžiais galima būtų apibūdinti ir Tarptautinį olimpinį komitetą (IOC)?

- Taip, tai gana tikslus IOC apibūdinimas. Nors, sąžiningai kalbant, paskutinį kartą panašų skandalą komitetas patyrė tūkstantmečių sandūroje. Tada buvo atskleista, jog Solt Leik Sitis, laimėjęs teisę rengti 2002 m. žiemos olimpines žaidynes, pervedė dideles sumas IOC nariams, kad užsitikrintų jų balsus. Komitetas nuo to laiko susiėmė ir persitvarkė. Kalbant apie akivaizdžią korupciją, kuri atrodo išsikerojusi FIFA sistemoje, IOC tokių ryškių problemų neturi. Didžiausia komiteto problema yra pati Olimpiada. Žaidynių kaina, kurią neišvengiamai susimoka skurdžiausiai gyvenantys tų miestų žmonės, šiuo metu IOC kelia didžiausių bėdų.
Olimpines žaidynes atgaivino Pierre‘as de Coubertinas[/caption]
- Tačiau pradėkime nuo pradžių. Dvasinis olimpinių žaidynių krikštatėvis buvo baronas de Coubertinas. Kokią Olimpiados viziją jis turėjo?

- Baronas de Coubertinas buvo prancūzų aristokratas, gimęs griežtoje katalikų jėzuitų šeimoje ir augęs Prancūzijos Trečiosios respublikos laikais, kai aristokratijos ateitis nebebuvo aiški. Jis buvo savo misijos pasaulyje ieškantis žmogus. Besiformuojančiose Šiaurės Amerikos ir Didžiosios Britanijos sporto kultūrose jis pamatė, kokį svarbų vaidmenį sportas vaidina šalių ir žmonijos transformacijai. Kai jam kilo idėja atkurti senovės Olimpijos žaidynes modernioje aplinkoje, jo vizija buvo pademonstruoti žmonijos vertybes, kuomet „moralinis, atletinis ir fizinis sporto mėgėjo „džentelmeno“ talentas“ ne tik suteiktų dvasios ir energijos jų atitinkamoms imperijoms, bet ir taptų siektinu pavyzdžiu mums visiems.

Tarptautinį olimpinį komitetą įkūrė vyrai ir jų sporto vizija buvo griežtai vyriška. Pats De Coubertinas yra pasakęs, kad olimpinės žaidynės turėtų būti skirtos tik vyrams, o apdovanojimas už jų pasirodymą - tai kuklūs moterų plojimai.

- Ar daug žinome apie pirmąsias Olimpiadas senovės Graikijoje?

- Tikrai daug. Nors galbūt ne tiek daug, kiek norėtume, ir tikriausiai kur kas daugiau nei žinojo de Coubertinas. Senovės pasaulio olimpinės žaidynės būdavo rengiamos kas ketverius metus Olimpijos šventovėje. Į jas keliaudavo penki procentai laisvų heleniškojo pasaulio vyrų. Dauguma jų apsistodavo Olimpijos kaimelyje, kuriame rugpjūčio mėnesį tvoksdavo nepakeliamas karštis. Iš to meto rankraščių žinome ir tai, kad juos taip pat puldavo kraujasiurbiai vabzdžiai (juokiasi – red. past.). Svarbiausia, kad tai buvo religinis įvykis. Aukojimas Dzeusui formavo integralią žaidynių dalį, o mėgėjiško varžymosi idėja, kurią propagavo de Coubertinas, tuo metu neegzistavo. Dauguma žmonių, kurie varžėsi senovinėse žaidynėse, iš tiesų buvo profesionalūs atletai. Jie grįždavo namo su laurų vaikinais ir prizais, bei statusu, vieša tarnyba, ir visa eile kitų dovanų.

- Olimpiadą galime laikyti veidrodžiu, atspindinčiu tautybės ir rasės problemas. Papasakokite mums apie keistąsias „genčių žaidynes“ Sent Luise 1904 m.

- Tai buvo gėdingos antropologinės žaidynės, arba Antropologijos dienos, kaip jas tuomet vadino, kurias sugalvojo tuometinis Sent Luiso pasaulio mugės antropologijos departamentas. Olimpiada buvo ruošiama kaip tos mugės šalutinis atletikos pasirodymas. Atletikos ir antropologijos bendruomenėse tuo laiku virė ginčai dėl to, ar mažumų žmonės iš kolonizuotų šalių buvo natūralūs atletai, tad jie sugalvojo atlikti kelis eksperimentus, kad „įrodytų“ savo rasistines idėjas. Jie surinko skirtingų etninių grupių žmones ir leido jiems varžytis olimpinėse sporto šakose, o tada lygino jų pasirodymus su baltaodžiais profesionaliais Amerikos atletais. Tai buvo tikras farsas. Likus porai dienų iki varžybų organizatoriai vis dar planavo plaukimo varžybas grupei žmonių, kurie nemokėjo plaukti! Centrinės Afrikos pigmėjams buvo liepta mesti į tolį 56 svarus sveriantį diską. Jie paprasčiausiai atsisakė, nes tai buvo pernelyg kvaila.

- 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės išgarsėjo propagandiniu filmu „Olympia“. Kokia jo svarba?

- Labai svarbu prisiminti, kaip nepaprasta turėti vizualinį įrašą, kuris pamėgino užfiksuoti to renginio dramatiškumą ir didingumą taip, kaip dabar tą daro televizija. Tai viena iš priežasčių, kodėl Olimpiada taip išpopuliarėjo. Jeigu jų nerodytų per televiziją, jos sulauktų tik mažytės dalies to dėmesio, kurį gauna dabar. Leni Riefenstahl suteikė savo filmui tokį aukštą techninį ir estetinį lygį, prie kurio nepriartėja nė vienas televizijos kanalas. Kad ir kokia problematiška buvo jos politinė pozicija ir glaudus nacistinės ideologijos palaikymas, tas filmas yra tikras techninis triumfas.

- Olimpiada taip pat paskatino lyčių lygybę. Iki pat 1968 m. moterims nebuvo leidžiama dalyvauti ilgesnėse nei 200 metrų bėgimo rungtyse. Kodėl?

- Tarptautinį olimpinį komitetą įkūrė vyrai ir jų sporto vizija buvo griežtai vyriška. Pats De Coubertinas yra pasakęs, kad olimpinės žaidynės turėtų būti skirtos tik vyrams, o apdovanojimas už jų pasirodymą - tai kuklūs moterų plojimai (juokiasi – red. past.). Net iki 1924 m. žaidynėse dalyvaudavo mažiau nei 100 moterų, daugiausia plaukimo, nardymo ir teniso rungtyse. Amsterdamo žaidynės 1928 m. tapo didžiuliu proveržiu, kuomet įvyko pirmosios moterų bėgimo varžybos. Tačiau ir tuomet buvo laikomasi įsitikinimo, kad jos negali dalyvauti ilgų nuotolių rungtyse. 800 m bėgimas skandalingai pagarsėjo, kai dvi pirmą ir antrą vietas užėmusios moterys finišą kirto visiškai išsekusios. Tai atrodė pavojinga visų moterų sveikatai, tad IOC nusprendė apriboti moterų bėgimo rungtis iki 200 metrų nuotolio. Tai pasikeitė tik 1968-aisiais, ir tik 1984-aisiais moterys pradėjo bėgti maratonuose. Šiandien mes Olimpiadoje artėjame prie 50/50 lyčių proporcijos. Mane Olimpiados istorija ir žavi tuo, kad po ilgos evoliucijos ir problemų, baltaodžiams aristokratams vyrams sukurtos žaidynės tapo visos žmonijos renginiu.
1968 m. Olimpiados moterų bėgimo rungtis[/caption]
- Rio de Žaneiro žaidynėse vien saugumui užtikrinti bus išleista 2 milijardai dolerių. Su kokiomis kitomis problemomis susiduria Olimpiada?

- Kalbant apie ateitį, tereikia atkreipti dėmesį į tai, kaip vyksta varžymasis dėl to, kas rengs ateinančias žaidynes. 2022 m. žiemos Olimpiadą organizuoti buvo pasiruošę tik du miestai. Viename jų – Almatoje Kazachstane, žmogaus teisių situacija yra dar prastesnė nei Pekine, kuris gavo teisę rengti žaidynes. Tačiau Pekinas nė neturi kalnų, arčiausi yra už 120 mylių (juokiasi – red. past.). 2024 m. Olimpiadą ruošti nori keturi miestai. Roma greičiausiai pasitrauks dėl savo naujo radikalių pažiūrų mero, o Budapeštas, atvirai kalbant, neturi šansų. Tad galiausiai liks Los Andželas ir Paryžius, tik du miestai. Jeigu išlaidos ir toliau taip augs, Olimpiados ateitis man kelia nerimą. Pastaraisiais metais žmonės Hamburge, Bostone ir Osle pademonstravo milžinišką pasipriešinimą žaidynių organizavimui tuose miestuose, tad jie, nors ir buvo idealiai pasiruošę jas rengti, turėjo pasitraukti. Olimpiados didžiausia problema dabar yra pati Olimpiada.