Meilė muzikai – visam gyvenimui

Broliai Antanas ir Juozas Vokietaičiai gimė ir augo Suvalkijoje, Bevardiškių kaime. Abu mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią Juozas baigė 1890 m., Antanas – 1897 m. Anuomet Veiverių mokytojų seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų seminarija (veikusi XIX a. antroje pusėje – XX a. 2-ajame dešimtmetyje), kurioje, tarp daugybės dėstomų dalykų, ypatingas dėmesys buvo skiriamas muzikiniam ugdymui – net šešios-septynios pamokos per savaitę. Įdomu tai, kad į seminariją buvo priimami jaunuoliai, tik turintys muzikinę klausą. Visi seminaristai privalėjo išmokti griežti smuiku. Seminarijoje buvo įkurtas simfoninis orkestras, kuriame visą mokymosi seminarijoje laikotarpį – tris metus – smuiku griežė A. Vokietaitis.

A.Vokietaičio dukra mokytoja A. Vokietaitytė savo atsiminimuose apie tėvą rašė: „Visą savo gyvenimą iki mirties (1950 m.) nesiskyrė su smuiku, kasdien vakare mūsų namuose skambėdavo nuotaikingi Mendelsono, Šuberto, Dvoržako, Čaikovskio ir kt. kūriniai. Ypač tėtė mėgo kamerinę muziką, visur susirasdavo partnerių ir organizuodavo kvartetus, duetus. Dalyvavo Kauno „Dainos“ draugijos kvartete, kuriame pirmu smuiku grojo senų laikų Kaune žinomas smuikininkas M. Leškevičius, antru smuiku - tėtės brolis Juozas Vokietaitis, „Saulės“ mokyt. kursų direktorius, altu - tėtė ir violončele - kun. J. Byla. Tais laikais, kai dar nebuvo radijo, televizorių, daugelis inteligentų šeimų mėgdavo šitaip pamuzikuoti, grodavo ir tėvai, ir vaikai.“

Kadangi Lietuvoje lietuviams nebuvo leidžiama mokytojauti, A. Vokietaitis buvo priverstas darbo ieškoti svetur. 1897 m. jis išvyko į Lenkiją ir savo pedagoginę karjerą pradėjo mokytojaudamas Lodzės, Varšuvos, Liublino apskričių pradinėse mokyklose. Laisvalaikiu grojo mėgėjų orkestre ir kvartete, lankydavo visus koncertus. Pirmieji metai, praleisti toli nuo gimtinės, buvo labai sunkus išbandymas, ypač dvidešimtmečiui jaunuoliui, nemokančiam lenkų kalbos. Tik didelė meilė pedagogo profesijai ir vaikams padėjo nugalėti visus sunkumus ir įgyti vertingos patirties.

Naujovių pradininkas

1907 m. vasario 16 d. A. Vokietaitis gavo paskyrimą užimti Žagarės pradinės mokyklos vedėjo pareigas. Tuo metu Žagarės pradinėje mokykloje lietuvių kalba dar nebuvo dėstoma. A. Vokietaitis vienas pirmųjų įvedė mokykloje lietuvių kalbos dėstymą, stengėsi dvi pirmąsias klases mokyti tik gimtąja kalba. Rūpinosi lietuviškų vadovėlių įsigijimu. Apie tai savo atsiminimuose buvusi A. Vokietaičio mokinė Pranciška Šimanskytė-Nemunienė rašė: „Turėdama vienuolika metų, pradėjau lankyti mūsų miestelio mokyklą. Mokytojas buvo rusas. Nė vieno žodžio lietuviškai. Pamokas pradėdavome ir baigdavome šlovindami carą. Bet štai 1907 m. žiemą mokyklon atvyko mokytojas Antanas Vokietaitis. Mes buvome baisiai nustebinti, kai jis pačią pirmą pamoką prabilo lietuviškai. Sunku pasirodė iš karto suprasti žodį „sąsiuvinis“, kai jis visą laiką vadinosi „tetradka“, pieštukas – „alupka“, plunksnakotis – „ručka“. Atrodė, kad aš ne lietuvaitė, – tokia nesuprantama pasirodė lietuvių kalba. Bet taip buvo tik iš pradžių. Mūsų naujasis mokytojas taip gražiai ir nuoširdžiai viską išaiškindavo, kad nedaug reikėdavo patiems mokytis. Jis išmokė mus pajausti lietuvių kalbos grožį, turtingumą, išmokė ją pamilti ir gerbti.“

Naujasis mokyklos vedėjas iš mokytojų reikalavo atsisakyti knyginio mokymo, žinių kalimo. Jis siekė teorinį mokymą sieti su gyvenimo praktika, pamokose naudoti vaizdines mokymo priemones. Kad mokiniai geriau įsisavintų gamtos mokslus, A. Vokietaitis prie mokyklos užveisė sodą ir daržą. Jame kartu su mokiniais sodino medelius, mokė, kaip reikia juos prižiūrėti. Darželyje augino įvairias daržoves, gėles. Geografijos pamokas neretai pravesdavo gamtoje, pvz., aiškindavo, kaip išmatuoti piliakalnio aukštį, sudaryti savo apylinkės planą ir kt. Jam labai rūpėjo estetiška aplinka. Mergaites ugdė, kad jos būtų tvarkingos, rūpintųsi klasės jaukumu, atneštų žydinčių gėlių, klasės sienas papuoštų moksleivių piešiniais. Ypač reikalavo, kad būtų švarūs sąsiuviniai. Tuomet tai buvo nauja ir pažangu.

Mokyklos sklype A. Vokietaitis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Jam vadovaujant, vyresnių skyrių moksleiviai atlikdavo visapusiškus meteorologinius stebėjimus, duomenis kruopščiai užrašydavo ir siųsdavo į Peterburgą. Už 7 metų tiriamąjį darbą A. Vokietaičiui buvo suteiktas Vyriausiosios fizikos observatorijos Peterburge korespondento vardas ir specialus ženklelis.

A. Vokietaitis rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Sekmadieniais po pamaldų mokykloje lietuviškai skaitydavo paskaitas. Kartu su gyd. Petru Avižoniu ir kitais Žagarės inteligentais organizuodavo lietuviškus vakarus, rodydavo spektaklius, kuriuose ir pats A. Vokietaitis vaidindavo. Iš vietos gyventojų buvo subūręs chorą. Tokia aktyvi šviečiamoji veikla nepatiko caro valdininkams, todėl mokytojas buvo nuolatos sekamas, o 1913 m. perkeltas dirbti į Kuršėnų pradinę mokyklą vedėju.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Vokietaitis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Pradžioje tarnavo Daugpilyje, vėliau Vitebske.

Ugdė pedagogus

Po karo, 1918 m., A. Vokietaitis grįžo į Lietuvą. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Nedelsdamas pradėjo mokytojauti Rietavo progimnazijoje. Labai jau buvo išsiilgęs mokytojo darbo... Jo nuomone, nėra kilnesnio ir malonesnio darbo kaip mokytojo. Nuo 1919 m. jis dirbo Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, o 1932–1938 m. – Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais ir kt. Net 19 metų jis važinėjo po Lietuvos miestų ir miestelių pradines mokyklas ir tikrino mokytojų darbą. Ir tai darė ne formaliai, o suteikdavo mokytojams praktinių patarimų, aiškindavo kaip mokymo procesą susieti su vaizdinėmis mokymo priemonėmis, o nesant jų – patiems pasigaminti. Visada pabrėždavo didelį vaizdinio mokymo pranašumą prieš abstraktų, žodinį. Patarė, kaip pamokoje panaudoti kraštotyrinę medžiagą.

Prisiminimuose apie A. Vokietaitį buvusi mokytoja Ona Stoškienė rašė: „...manau, nesuklysiu pasakiusi, kad A. Vokietaitis buvo labai geras pedagogas, mokytojo tikras draugas, reikale tėvas. Tai nešališkas, be išimties nepaprastai reiklus, griežtas inspektorius.“

Kita buvusi mokytoja Elena Chackelsytė prisiminimuose rašė: „A. Vokietaitis gerbdavo mokytojus. Jo teisingos pastabos neužgaudavo – taip nuoširdžiai ir taktiškai jos būdavo išreiškiamos. <...> Visuomet palaikydavo ir aukštai įvertindavo kiekvieną mokytojo bandymą ir pastangas naudoti savo darbe naujus metodus ir priemones.“

1922–1923 m. Švietimo ministerija A. Vokietaitį komandiravo į Leipcigą Darbo seminariją susipažinti su naujais mokymo-auklėjimo metodais, su darbo principo taikymu pradinėse mokyklose. Grįžęs įgyta patirtimi mielai dalijosi su kolegomis pedagogais. A. Vokietaitis, o neretai ir Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas, vadovavo ir dėstė mokytojų Pedagoginiuose darbo kursuose. Tokie kursai turėjo didelį pasisekimą ir buvo labai naudingi pradinių mokyklų mokytojams. Pasibaigus vasaros mokytojų kursams, buvo organizuojamos kursų klausytojų darbų parodos, ekskursijos po žymesnes Lietuvos vietas, rengiami koncertai.

A.Vokietaitis turėjo didelį autoritetą tarp mokytojų. Visus stebino jo nepaprastas punktualumas. A. Vokietaitis sakydavo, kad didžiausia žmogui duota brangenybė – tai laikas, ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti, nes prarasta valandėlė dingsta negrįžtamai. Visada būdavo pasitempęs, energingas, temperamentingas, valingas, veiklus, nepailstantis, tvarkingas, santūrus, kupinas vis naujų idėjų, kūrybingas... pasižymėjo nepaprastu darbštumu, pareigingumu ir reiklumu sau ir jo vadovaujamiems mokytojams, tačiau objektyvus, nepriekabus.

Apie A. Vokietaičio išvaizdą mokytojas Jonas Vajega labai vaizdžiai aprašė prisiminimuose: „Aukštas, tiesus, plačiapetis, stambių kaulų vyras, galva jau kiek pirmyn pasidavusi, stuomeningas, rankos ilgos, didžiulės plaštakos, o galva, tarsi, liūto, tik ne plati, o siaura; didelė, atvira kakta, stambi nosis, aukštyn sušukuoti, jau pražilę, standūs plaukai ir akys mėlynos mėlynos, kurios visai išvaizdai priduoda kažkokio vaikiško gerumo. Vis susičiaupęs, rimtas. Ką sakydamas, retkarčiais pakelia galvą, į akis pasižiūri ir retai nusišypso plačia šypsena, kuri paperka pašnekovą. Toks tvirtas, kietas, valingas ir jo charakteris buvo. Tikras vyriškumo įsikūnijimas. Kai kam jis grėsmingai atrodė, jo bauginosi. Arčiau jį pažinę, kitokią nuomonę susidarydavo.“

Jūratė Jagminienė, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė