Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Tikras lietuvis kunigas Juozas Breiva

02/19/2016 Aidas
knyga-1

Vasario 16-ąją pasitinku laikydamas rankose Antano Žilėno knygą, kurios viršelis padabintas Lietuvos trispalve ir baltu užrašu „Kelias“. Ši knyga skirta tikro lietuvio kunigo Juozo Breivos 125 gimimo metinėms paminėti ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Knygos įžangoje A. Žilėnas apibūdina herojų: „Dievo ir Tautos Vyras, Dvasios Tėvas – kunigas Juozas Breiva Lietuvių Tautai visiems laikams paliko pavyzdį – būti TIKRU LIETUVIU“. 2016 m. vasario 13 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko A. Žilėno knygos „Kelias“ pristatymas.

Šviesuolis ir lietuvybės puoselėtojas

Juozapato ir Veronikos Breivų siekimas gėrio, doros, žinių ir troškimas būti laisviems persidavė ir jų šešiems vaikams: Skolastikai (Skolei), Salomėjai, Jonui, Juozui, Jurgiui ir Onai. Juozas Breiva nuo pat jaunystės stengėsi padėti Lietuvai. „Tikėjimas ir meilė Tėvynei buvo jo gyvenimo pagrindinis tikslas, jo gyvenimo tikrovė“, – rašė Antanas Žilėnas.

Jaunas kunigas Juozas Breiva tarsi Lietuvos karys įžengė į lenkišką Rodūnę (1913-10-29 –1914-11-19) su bažnytine vėliava, ant kurios puikavosi lietuviški užrašai: „Karaliene aniolų, melskis už mus“ ir „Šv. Juozapai, melskis už mus“. Nors kunigo J. Breivos lietuviška, tautiška ir švietėjiška veikla sulaukė pasipriešinimo iš klebono Viktoro Kochanskio ir dalies tikinčiųjų, bet jis drąsiai tęsė pradėtus darbus, kurie buvo šiltai įvertinti parapijiečių atsisveikinant su juo. Laikraštis „Aušra“ rašė: „Lapkričio 21 d. atsisveikinome su mūsų mylimu dvasišku vadovu kun. J. Breiva. Po mišių grįžtant kunigėliui klebonijon, plaukia žmonių minia, buvo ir lenkų. Atėjo žilų senelių ir jaunų vaikelių – kiekvienas norėjo atsisveikinti, užgirsti jo žodį...“ Toliau „Aušra“ pasakoja, kad žmonės, per gedulingus pietus sužinoję nemalonią ir netikėtą naujieną apie kunigo J. Breivos išvykimą, pašoko nuo stalo ir nuskubėjo klebonijon. Su liūdesiu ir ašaromis išlydėjo kunigą į naują tarnystės vietą – Molėtus (1914-11-19 – 1915-05-22) bei pažadėjo tęsti jo pradėtus darbus. Nors ir trumpai kunigas J. Breiva buvo Molėtuose, bet parapijiečiai minėjo jį geru žodžiu, įsteigus „Blaivybės“ skyrių ir arbatnamį, kuris visada būdavo pilnutėlis.

„Dauguose atsigavo kun. J. Breivos lietuviška dvasia, nes čia klebonavo sąmoningas patriotas kun. Vladas Mironas, jau žinomas lietuvių visuomenės veikėjas (dabartinis ministras pirmininkas). Čia išgyveno ir Didžiojo karo audrą. Daugų apylinkėje jie abudu pristeigę nemaža lietuviškų mokyklų, draugijų ruošti kursus mokytojams, steigė kooperatyvus ir kt.“, – rašė 1938 metais Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“.

Visur, kur tik J. Breiva vikaravo ar klebonavo, jo šviesus atminimas liko parapijiečių širdyse. „Bet visą savo didžiadvasiškumą kun. J. Breivai teko parodyti klebonaujant okupuotuose Linkmenyse. Tenai kun. Breiva buvo tikras švyturys, kai aplink žaibai žaibavo ir tamsi naktis niaukėsi, norėdama užgniaužti lietuviškumą to krašto, kurs nuo amžių buvo, yra ir liks lietuviškas. Linkmenų klebonija buvo ir persekiojamųjų prieglauda, ir našlaičių pastogė, ir lietuvybės mokykla, ir dvasios stiprintoja ir t.t.“, – rašė Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) žurnalas „Mūsų Vilnius“.

Aktyvi kun. J. Breivos švietėjiška veikla pastebima jau nuo pirmųjų kunigystės metų Rodūnėje. Čia jo pastangomis buvo įkurti trys Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyriai – Kargaudoje, Pelesoje ir Vigonyse bei klebonijoje įsteigtas „Ryto“ knygynas, kuriame lankėsi apie 100 nuolatinių skaitytojų. 1925 m. sausio 7 d. Linkmenų klebonas kun. J. Breiva dalyvavo Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos visuotiniame susirinkime ir kartu su Kaltanėnų klebonu kun. Aleksandru Mikaila, Pašaminės kaimo ūkininku Anupru Zabarausku ir Conių viensėdžio savininku Kaziu Saigalu buvo išrinktas Revizijos komisijos nariu.
1925 m. kun. J. Breiva dėl gresiančių pavojų buvo priverstas palikti pamėgtus Linkmenis ir persikraustyti į laisvą Lietuvą, kur buvo kone didžioji jo parapijos dalis. Kunigas J. Breiva įsikūrė Kirdeikiuose (Utenos apskritis), jo pastangų dėka ant Pakaso ežero kranto buvo pastatyta kukli medinė bažnyčia, parapijos namai, kurie pavadinti poeto, kunigo Silvestro Gimžausko vardu, ir įkurta nauja Kirdeikių parapija. Būdamas laisvoje Lietuvoje kun. Breiva iki pat staigios mirties 1939 m. puoselėjo lietuvybę, tautiškumą ir ugdė meilę savo kraštui.

„Kunigas Juozas Breiva, pasirinkęs dvasininko, patrioto, švietėjo kelią, prasmingo gyvenimo kelią, visada jį grindė dvasingumu, tautiška stiprybe, naujomis idėjomis ir sumanymais, padėdamas Lietuvai eiti ir stiprėti savarankiškumo, nepriklausomybės tvirtu keliu“ – A. Žilėnas.

Parama besimokančiam jaunimui

Juozas Breiva, vaikystėje netekęs tėvo Juozapato, remiamas ir auklėjamas mamos brolio kunigo Juozo Šimavičiaus (1860-1911) baigė Slabodkos pradžios mokyklą, mokėsi Mintaujos ir Panevėžio gimnazijose, baigė Vilniaus dvasinę kunigų seminariją, gerai suprato našlaičio dalią. Tapęs kunigu jis visada skatino ir rėmė besimokantį jaunimą. Knygoje pateikiama daug gražių šios veiklos pavyzdžių, bet norėtųsi patvirtinti knygos autoriaus žodžius dar vienu faktu, susijusiu su Gaižučių gimine.

Pirmą kartą kunigo J. Breivos pavardę aptikau 2007 metais Amerikos lietuvių savaitraštyje „Dirva“, rašydamas straipsnį „Ištikimas nepriklausomybės gynėjas“ apie Mykoliškyje, Linkmenų valsčiuje (vietinių gyventojų dar vadinamas Mikališkis) gimusį Kazį Gaižutį (1907-2004), mano žmonos Vidos senelio Juozo Gaižučio (1891-1996) brolį. K. Gaižutis – Lietuvos karininkas, visuomenės veikėjas, 1941 m. sukilimo Linkmenų-Kirdeikių apylinkėse dalyvis, palaidotas Klivlande (JAV). Savaitraštyje „Dirva“ dr. Viktoras Stankus straipsnyje „Taurus lietuvis“ apie K. Gaižutį rašė: „Linkmenų klebono Juozo Breivos dėka buvo priimtas į Vilniaus gimnaziją, bet lenkams okupavus Vilnių turėjo stoti į Švenčionių gimnaziją. <...>. Vėliau įstojo į Kunigų seminariją Kaune. Bet po trijų metų studijų seminarijoje apsisprendė, kad Lietuvai reikalingas kaip karys“. K. Gaižutis tapo geru Lietuvos karininku, o klebono remiami brolio Jono sūnus Adolfas Breivė ir Antanas Mažeika iš Ripaičių buvo įšventinti į kunigus.

Dirbo Dievo Tautai, žmonėms ir Lietuvai

Paminėjus Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo šventę - labai simboliška ir tikrai prasminga prisiminti šviesuolius, paaukojusius savo gyvenimą Lietuvai. 2016 m. vasario 13 d. į Vilniaus įgulos karininkų ramovę gausiai rinkosi svečiai, anot knygos autoriaus A. Žilėno, pagerbti mūsų tautos didvyrišką ir riterišką praeitį, o kartu ir knygos herojų kunigą Juozą Breivą, apie kurį renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis kalbėjo knygos autoriaus žodžiais: „Kunigas Juozas Breiva dirbo Dievo Tautai, žmonėms ir Lietuvai“. Antano Jonušo birbynės garsai tarsi priminė pavasarį ir lakštingalų čiulbėjimą bei mintyse ne vieną renginio dalyvį nuskraidino į šviesuolio kun. J. Breivos kunigystės vietas – Rodūnę, Molėtus, Daugus, Linkmenis ir Kirdeikius. Garbingų svečių gretose – Pasieniečių muziejaus vedėja Loreta Dumbauskienė, pirmojo Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vaikaitė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, istorikė Nastazija Kairiukštytė, Lietuvos miškininkas, visuomenės veikėjas Jonas Rimantas Klimas, uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas profesorius Arvydas Šaltenis, Biržų ir Trakų karaimų atstovai, tarp jų metraštininkas trakietis Romualdas Tinfavičius, kuris š. m. vasario 16-ąją atšventė gražų 80-ąjį gimtadienį, laikraščio „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius ir kiti.

Paminėjus Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo šventę - labai simboliška ir tikrai prasminga prisiminti šviesuolius, paaukojusius savo gyvenimą Lietuvai. 2016 m. vasario 13 d. į Vilniaus įgulos karininkų ramovę gausiai rinkosi svečiai, anot knygos autoriaus A. Žilėno, pagerbti mūsų tautos didvyrišką ir riterišką praeitį, o kartu ir knygos herojų kunigą Juozą Breivą, apie kurį renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis kalbėjo knygos autoriaus žodžiais: „Kunigas Juozas Breiva dirbo Dievo Tautai, žmonėms ir Lietuvai“.

Knygos autorius A. Žilėnas, atsakydamas į G. Aukštikalnio klausimą („Kas gi autorių paakino parašyti tokią išsamią knygą?“), papasakojo, kad iš tėvelio ir aplinkinių pasakojimų suprato, kad kunigas J. Breiva – Lietuvos tautinio atgimimo, patriotizmo, lietuvybės, Lietuvos valstybės kūrimo, valstybės stiprinimo simbolis. Toliau knygos autorius tęsė, kad žingeidumas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį kaupiant informaciją „venzliuke“. Autorius pradžioje net negalvojo rašyti knygos, tikėjosi, kad perduos sukauptą informaciją „plunksnos broliui“, bet neatsiradus tokiam nusprendė parašyti pats. A. Žilėnas savo pasisakymą užbaigė Cicerono žodžiais: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“

Atsisveikindamas įteikiau knygos autoriui Šaulių Sąjungos vado pulkininko Prano Saldžiaus 1938 m. įsakymo Nr. 42 kopiją: „Respublikos Prezidento vardu už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių Sąjungai Krašto Apsaugos Ministro aktu II Utenos rinktinės 50 Linkmenų būrio garbės šaulys kunigas Juozas Breiva 1938 m. spalio m. 12 d. apdovanotas Šaulių Žvaigžde“. Taip pat padėkojau už žmonai dedikuotą knygą: „Mažai tautai visada lemta gintis ir priešintis“.

Povilas Šimkavičius

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu