Daugiau 
 

Tirolis, Austrija: už kalnus geriau yra tik kalnai

10/10/2014 Ema Krasov

Daugumai žmonių labiau patinka atostogos prie jūros. Mažumai - kalnuose. Paprastai, tai mažumai priklauso sportiški, užsigrūdinę žmonės, kuriem nebaisūs žygiai pėsčiomis, temperatūrų kaita, sunkūs nešuliai ir kiti sunkumai. Nors aš priklausau daugumai ir negalėčiau savęs priskirti sportiškiems ir užsigrūdinusiems žmonėms, kurie mėgsta nešioti sunkumus, man nėra svetimas jų siekis pažvelgti į pasaulį iš paukščio skrydžio.

Kelionę į Alpių viršūnes Tirolyje geriausia pradėti nuo skrydžių bendrovės Lufthansa skrydžio be persėdimų į Miuncheną.

Pačiame oro uoste teikiama turistinė paslauga Four Seasons Travel pristatė mudu su vyru tiesiai prie simpatiško viešbučio Hotel Alte Post, įsikūrusio Austrijos miestelyje St. Anton am Arlberg, durų. Miestelis yra toks mažytis, kad praleidę ten vos dieną, kitą dieną gatvėje mes jau sveikinomės su pažįstamais - kaimynais viešbutyje ir kavinės Pete savininkais. Šioje kavinėje mes ragavome Tiroler Groestl – tirolietišką šiupinį su keptomis bulvėmis ir svogūnais, dešros likučiais ir mėsos gabalėliais. Šis paprastas patiekalas kartais yra papildomas kiaušiniene bei yra įtrauktas į visų Tirolio restoranų meniu.

Švarutėlis ir puikiai sutvarkytas St. Anton yra apsuptas žalių kalvų, kuriose ganosi avys. Tam, kad patektume ant Valluga kalno, reikia padaryti tris keliones keltuvu Galzigbahn. Viršuje atsiveria vaizdas į tolį su žaisliniais nameliukais ir Alpes, išsiplėtusias per keturias šalis – Austriją, Vokietiją, Šveicariją ir Italiją.

Miestas garsėja tuo, kad būtent čia užgimė šiuolaikinis kalnų slidinėjimas. Muziejuje yra saugoma vienslidė, kuria nuo kalnų leidosi daugybė tiroliečių kartų iki tol, kol miesto gyventojas Hannes Schneider nepriėjo prie genialios išvados, kad dvi slidės yra geriau nei viena ir neįkūrė pirmosios istorijoje tarptautinės kalnų slidinėjimo sporto mokyklos 1920 metais.

1938 metais didysis slidininkas ir išradėjas nacių buvo pasodintas į kalėjimą, tačiau didelėmis pasaulio kalnų slidinėjimo bendruomenės pastangomis buvo paleistas ir emigravo į Ameriką, kur įkūrė slidinėjimo mokyklą ir pasiliko gyventi iki pat mirties.

Tirolio sostinėje Innsbruck kalnai kyla labai arti - akmeningi, rūstūs, snieguotomis viršukalnėmis. Mums vėl teko padaryti tris keliones (funikulieriumi ir keltuvu), kad pastovėtume ant šaltų ir vėjuotų Seegrube (1 905 m) ir Hafelekar (2 300 m) viršukalnių. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu užsigrūdinusi, nenuostabu, kad šiose debesis veriančiose viršukalnėse aš peršalau.

Nusileidusi nuo kalnų papietauti seniausiame miesto restorane Weisses Roessl, įkurtame 1590 metais, aš užsisakiau tradicinio tirolietiško jautienos sultinio, kad truputį sušilčiau.

Ekskursijos po miestą metu apžiūrėjome balkoną su auksiniu stogu, sukurtą specialiai imperatoriui Maksimiljanui I (1459-1519 m.), mėgusiam stebėti riterių turnyrus; imperatoriškąjį dvarą Hofburg – Tirolio Habsburgų rezidenciją ir rūmų bažnyčią Hofkirche, kurioje yra munumentalus Maksimiljano antkapis. Metų metus sugaišęs savo paties antkapinio paminklo kūrimui - mauzoliejui, puoštam marmuro bareljefais ir apsuptam bronzinėmis protėvių skulptūromis (trys iš jų buvo pagamintos pagal Albrehto Durerio eskizus) - vargšas Maksimiljanas taip ir neatgulė amžinojo poilsio Insbruke. Miesto amatininkai, kuriems imperatorius liko skolingas didžiules sumas, sukilo ir neleido palaidoti imperatoriaus palaikų didingame mauzoliejuje...

Mes taip pat nuvykome ir į Schloss Ambras – Ferdinando II (1529-95) rūmus, kuriuos jis pavertė renesanso laikotarpiu madinga kunstkamera, bei apžiūrėjome kraštotyros muziejų Tiroler Landsmuseen.

Kai vakare atvykome į Grand Hotel Europa, man jėgų pakako tik suvalgyti dar vieną porciją jautienos sultinio viešbučio restorane.

Nebuvo kada sirgti – ryte mes vykome į ekskursiją po „krištolo pasaulį“ Swarovski Kristallwelten. Didžiausias pasaulyje briaunuotas krištolinis „briliantas“, dailininkų darbai su kristalais (nuo Salvadoro Dali iki Andy Warholo) ir spindintys sietynai bei papuošalai greitai nukreipė mano dėmesį nuo prastos savijautos.

Tačiau mums grįžus į Kufstein miestelį, kuriame kaip tik pliaupė lietus, aš pliumptelėjau į sniego baltumo lovą mūsų Hotel Stadt Kufstein kambaryje ir paprašiau palikti mane ramybėje.

Iš viešbučio fojė pranešė, kad atvyko kalnų instruktorius, turintis nuvesti mus į Kaisertal viršūnę. Aš maldaujančiu žvilgsniu pažiūrėjau į vyrą. Patenkintas tuo, kad dėl manęs jam neteks trumpinti maršruto, vyras pasičiupo fotoaparatą ir akimirksniu pradingo. Pamiegojusi ketvertą valandėlių aš pasijutau kur kas geriau.

Pakvietėme instruktorių drauge pavakarieniauti, o jis pasiūlė restoraną Hotel Andreas Hofer viešbutyje. Prie stalo jis pasakė, kad dabar vyksta medžioklės sezonas ir parekomendavo patiekalus iš elnienos. Vis dėlto mane labiau domino karšta sriuba (tas pats jautienos sultinys, be jokių variacijų) ir desertas - tirolietiški blyneliai su mėlynėmis. Jie buvo mėlynos spalvos, nes mėlynių juose buvo daugiau nei tešlos.

Kitą dieną mes aplankėme Festung Kufstein tvirtovę, žinomą jau nuo 1205 m. ir tapusią miesto simboliu, o vėliau aš prisijungiau prie minios, susirinkusios stebėti karvių eitynių šventės. Kiekvieną rudenį karvės grįžta iš kalnų ganyklų, kur išbūna visą vasarą, ir jei jos grįžta sveikos ir gyvos, žmonėms būna didelis džiaugsmas. Nors Tirolyje karvės ir neturi priešų, tačiau vis tiek lieka pavojus nukristi nuo kalno krašto ar būti nutrenktoms žaibo.

Laimei, visos karvės sveikutėlės grįžo pas savo šeimininkus. Jos žingsniavo išpuoštos gėlėmis ir kaspinais it kokios Las Vegaso šokėjos, o jas lydėjo vytelėmis pliaukšintys ir žaliomis tirolietiškomis kepurėmis mojuojantys piemenys trumpomis odinėmis kelnėmis.

Vakare vaikščiojome po senamiestį ir vakarieniavome seniausiame restorane Auracher Loechl, kuriame galima paragauti nepakartojamo deserto Kaiserschmarrn. Pasakojama, kad šis gabalėliais supjaustytas ir cukraus pudra pabarstytas desertas gimė netikėtai – dvaro virėjui nepavyko iškepti gražaus ir vientiso blyno (o patiekt jį reikėjo pačiam imperatoriui Pranciškui Juozapui - ir dar skubiai!), tad šis nusprendė savo nesėkmę užmaskuoti susmulkindamas blyną ir gausai pagardindamas jį brangiu cukrumi, taip sukurdamas naują desertą.

Cukraus atžvilgiu tiroliečiai ir toliau gyvena tais tolimais palaimintais laikais. Kai aš užsisakiau arbatos, man atnešė du pakelius cukraus. Išgėriau arbatą be cukraus ir užsisakiau dar - šįkart man atnešė keturis pakelius cukraus. Aš visus šešis pakelius su šypsena atidaviau padavėjai. Po minutės priėjo restorano savininkas ir padėjo prieš mane nemažą dėžutę. „Kas tai?“ - paklausiau. „Rudasis cukrus“, - atsakė jis.

Ryte prieš išvykdami namo mes dar spėjome į ekskursiją po žymųjį stiklo dirbinių fabriką Riedel Glas. Ten vis dar vyksta rankinė gamyba, o prie įkaitusių krosnių darbuojasi baltais marškiniai vilkintys stiklapūčiai, gaminantys vazas, ąsočius ir taures.

Visą kelią iki oro uosto aš neatitraukiau akių nuo Alpių viršūnių, išnykstančių debesyse, ir iš aliuminio buteliuko gurkšnojau vandenį iš čiaupo, kuris atbėga tiesiai iš snieguotų viršūnių ir, pasak daugelio nepriklausomų organizacijų atliktų tyrimų, yra švariausias pasaulyje.

Ema Krasov. Nuotraukos: Jurijaus Krasovo

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu