Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas – „Gyvybės ir mirties keliu“

01/18/2019 Aidas

Sausio 13-oji Lietuvoje – Laisvės gynėjų diena, vyresniosios kartos lietuviams atmintyje įsirėžusi kaip kruvinų įvykių data.  1991 m. tądien gindami Lietuvos laisvę prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo 14 žmonių, daugelis buvo sužalota. Minint 28 –uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus sausio 13 d., sekmadienį Čikagoje, Mičigano ežero pakrantėje buvo organizuotas bėgimas, prisiminti visus sausio 13 d. tyliai kovojusius už laisvę ir pagerbti žuvusiuosius.

Bėgimas – unikalus ir kartu prasmingas būdas žuvusiųjų atminimui įamžinti, suteikiantis galimybę išgyventi ypatingos bendrystės jausmą – bendrystės su visais savo komandos partneriais ir su visais šiuo keliu jau bėgusiais. Lietuvoje „Gyvybės ir mirties keliu“ bėgimai organizuojami jau 28-erius metus, Čikagoje toks renginys vyksta penktą kartą. Pagrindiniai šių metų „Gyvybės ir mirties keliu“ bėgimo organizatoriai – Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje, Čikagos lietuvių bėgimo klubas, Amerikos lietuvių taryba ir Čikagos skautų vietininkija. Bėgimo globėjas – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje. Kaip ir kiekvienais metais taip ir šiais renginio formatas išliko toks pats kaip ir Lietuvoje – visi norintys galėjo bėgti 9 km atstumą arba eiti 5 km. Šį atstumą visi dalyviai įveikė per mažiau nei pusantros valandos.

Ne vienerius metus vykstantis bėgimas kaip ir praeitais, taip ir šiais metais sulaukė nemažai dalyvių. Vieni jėgas išbandė bėgdami, kiti lengvu žingsniu keliavo 5 km. Sportininkus palaikė ir ties finišu laukiantys sirgaliai. Palankus dienos oras kėlė nuotaiką, o žvarbus nuo Mičigano ežero pučiantis vėjas neišgąsdino net drąsiausių – kai kurie bėgimo dalyviai nepabūgo išsimaudyti lediniame Mičigano ežere. Po bėgimo lietuviai mėgavosi karšta arbata ir kareiviška koše bei dalinosi prisiminimais iš sausio 13 – tosios nakties bei mintimis apie laisvę.

Daugeliui bėgimo dalyvių patiems teko dalyvauti sausio 13-tosios įvykiuose, kuriuos prisimena kaip vieną iš labiausiai jų gyvenimą sukrėtusių nutikimų. LR konsulas Čikagoje M. Bekešius džiaugėsi, jog nesvarbu kokiame Amerikos mieste begyventų, lietuviai savo renginių gausa šią dieną mini išdidžiai: „Matome, jog vienu metu vyksta labai daug renginių, minėjimų, nes tai lietuviams yra simbolinė data, data, kada mes atstovėjome, išsaugojome Nepriklausomybę ir kada mes prisimename sausio 13-tosios aukas. Tačiau viena yra prisiminti tas aukas, kita yra įprasminti tas aukas, prisiminti, kodėl mes esame laisvi. Žmonės stovėjo už Nepriklausomybę ir žuvo už Nepriklausomybę.“ Konsulas pabrėžė, jog svarbu ne tik prisiminti sausio 13-tąją, bet tuo pačiu kovoti su galimais Lietuvos valstybės agresoriais vienijant tautą ir stiprinant valstybę, kad tokie įvykiai kaip sausio 13-toji daugiau nepasikartotų. Savo paties prisiminimais dalindamasis M. Bekešius nusikėlė į slogius praeities prisiminimus: „Man asmeniškai tai labai simbolinė data, man tuomet buvo 10 metų. Tą vakarą mano tėtis kaip ir mūsų kaimynai buvo prie rūmų, dalyvavo įvykiuose. Labiausiai į atmintį įsirėžęs įvykis – kai kaimynas grįžta nuo televizijos bokšto visas kruvinas ir mes jį sutinkame laiptinėje. Nors jis buvo sužeistas, kaimynė džiaugiasi jam grįžus. Mama vis klausė, ar jis nematęs mano tėčio, juolab, kad tais laikais nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ir pan. Atmosfera, iš tiesų, buvo įtempta – girdėjome šaudymus, atsimenu garsiąją Eurikos Masytės dainą „Laisvė“, kuri buvo transliuojama per radiją, kol ji nenutrūko, prisimenu, kaip mama mane plėšė nuo lango, kad nebūčiau pakirstas trasuojančios paklydusios kulkos, tačiau aš laukiau tėčio. Kitos dienos rytas buvo slogus, tačiau mane prikėlė grįžtančio tėčio šurmulys. Žinia, jog žuvo žmonės paliko liūdnus prisiminimus, net ir 10-mečiui vaikui tai įstrigo.“

Aktyviai savo sūnų palaikė Toronte gimęs ir augęs ir jau 20 metų Čikagoje gyvenantis Jaunimo centro tarybos pirmininkas Antanas Rašymas. Nepaisant to, jog vyras gimė ir augo kitoje šalyje, jo meilė Lietuvai tokia pati stipri kaip ir meilė tėvams: „Tėvai įskiepijo meilę Lietuvai, aš ją mylėjau jos nematęs. 1988 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ašarojau nesustodamas. Pirmas įspūdis buvo labai stiprus. Oro uostę pasitikę ansamblio nariai mums sakė, kad mus skiria tik jūra ir žemynai, tačiau mus jungia dangus, saulė, tie patys debesys – „Sveikinam sugrįžusius į Lietuvą!“. Kaip ir minėjau mums buvo įskiepyta mylėti Lietuvą, to mes mokome ir savo sūnų – jis moka laisvai kalbėti lietuviškai, Lietuvoje jau lankėsi 5 kartus, nors jam tik 14 metų. Jis ją myli ir didžiuojasi, jog yra lietuvis. Sūnus jau žino, kad sausio – kovo mėnesiais yra tokios pareigos – prisiminti ir pagerbti Lietuvą istoriškai svarbiomis akimirkomis. Lietuvoje lankausi reguliariai, giminaičiai Lietuvoje vis pasijuokia, jog atvykstu lygiai kas 5 metus, tačiau taip gaunasi. Atmosfera iki 1991 m. įvykių ir po jų kardinaliai skyrėsi – iki tol žmonės bijodavo akis pakelti, buvo kažkokie sugniuždyti, vėliau atsirado šypsenos, pasižiūri akis, pasisveikina, nebijo prieiti, pakalbėti.“

Apie Laisvės gynėjų dienos svarbą mintimis dalinosi ir LŠSI Jūrų šaulių kuopos Klaipėdoje vadas Giedrius Bikulčius bei centro valdybos narys, buvęs parlamento gynėjas Ernestas Lukoševičius. Pasak G. Bikulčiaus, sausio 13-tosios diena šauliams yra ypatinga. Per sausio 13- tąją iš 14 žuvusių žmonių du žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę, buvo 17-mečiai šauliai. Ne tik pareigos, bet ir privilegijos vedini šauliai šią dieną atiduoda pagarbą žuvusiesiems ir didžiuojasi, jog šių žmonių dėka, Lietuva yra laisva. Ernestas Lukoševičius, paklaustas, kaip išlaikyti atminty šią istorinę datą, kalbėjo, jog viskas pirmiausiai turi eiti iš širdies: „Kur mes bebūtume, ar Lietuvoje, ar Amerikoje, ar dar kitur, žmogus be atminties yra žmogus be nieko – be tėvynės, be namų. Aš sakau, nereikia liūdėti, reikia švęsti, nes mes nugalėjome tokią imperiją. Didžiausia pagarba yra žmonėms, nebūtų jų, nebūtų nieko. Čia yra mūsų pergalė, čia yra Lietuvos pergalė. Neverkime, neašarokime, džiaukimės, tai yra mūsų pergalė. Nepaisant, jog tai aplaistyta žmonių kraujų, bet tai yra pergalės ženklas. “

Tarptautiniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ plevėsavo ne tik Lietuvos trispalvė, bet ir raudonos, žalios ir baltos spalvų vėliava. Ją nešė Ernestas Lukoševičius, norėdamas paminėti dar vieną ne tik šauliams, bet ir Lietuvai svarbią datą – sausio 15-tąją. Šią dieną 2019 m. bus minimos 96 – tosios Klaipėdos krašto prijungimo metinės. 1923 sausio 9-15 dienomis Klaipėdos krašte įvyko Lietuvos Respublikos vyriausybės organizuotas sukilimas prieš Klaipėdos kraštą valdžiusią Antantės šalių administraciją bei prancūzų karinę įgulą. Pagrindinis mūšis tarp lietuvių sukilėlių ir prancūzų karių įvyko sausio 15 d. prie Klaipėdos prefektūros. Šio sukilimo metu žuvo dvylika lietuvių sukilėlių, du prancūzų kariai ir vienas vokiečių policininkas. Sukilimas buvo laimėtas ir Klaipėdos kraštas prijungta prie Lietuvos Respublikos.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu