Viena masinių šaudynių Amerikos mokykloje pasekmė, apie kurią nekalbama – moksleivių (ir ne tik) „pokštai“ – melagingi pranešimai apie užpuolimus ir išgalvoti grasinimai mokykloms. Tai vyksta praktiškai po kiekvienos tragedijos: vaikai ir paaugliai šitaip „linksminasi“, keldami paniką bendruomenėse ir švaistydami brangius policijos ir federalinių agentų resursus, kurie neturi kitos išeities tik į kiekvieną grasinimą reaguoti rimtai ir atsakingai.

Tačiau tikrąjį tokių atvejų mastą suskaičiuoti yra sudėtinga, nes neegzistuoja visuotinė nacionalinio masto statistika, o mokyklos kiek išmanydamos siekia išlaikyti tokius dalykus paslaptyje. Tačiau „USA Today“ atlikta užfiksuotų įvykių analizė atskleidė, kad tai yra sparčiai auganti problema, kuri tampa visai nebejuokinga.

Per devynias dienas po šv. Valentino dienos šaudynių Parklando mokykloje, „USA Today“ žiniasklaidos tinklas pranešė ir išanalizavo daugiau nei 130 grasinimų mokykloms. Pelno nesiekianti organizacija „Educator's School Safety Network“, remdamasi žiniasklaidos pranešimais visoje šalyje, taip pat surinko grasinimų sąrašą – nors organizacijai pavyko užfiksuoti net 638 grasinimus per dvi savaites nuo Parklando šaudynių, jos atstovų teigimu, labai tikėtina, kad realus skaičius yra kur kas aukštesnis.

Neretai tokie grasinimai baigiasi mokyklų užbarikadavimu, visų pamokų atšaukimu (kartais net kelioms dienoms) ir pareigūnų su bombų ieškančiais šunimis iškvietimu. Po plačiai visuomenėje nuskambėjusių tragedijų, regis, reikia daryti viską, kad jos nepasikartotų.

Dramatiškas grasinimų skaičiaus augimas – nuo 10 iki maždaug 70 per dieną – stato mokyklų administraciją ir teisėsaugą į sudėtingą situaciją, verčiančią laviruoti tarp saugumo užtikrinimo ir nepasidavimo provokacijoms. Nenuostabu, kad švietimo ir teisėsaugos darbuotojai, įvairūs ekspertai ir mokinių tėvai vis dažniau kelia klausimą dėl to, kokios bausmės turėtų laukti šitokių „pokštininkų“.

Pasak ekspertų, problema yra ta, kad mokiniai dažniausiai yra per jauni, kad suprastų tokio elgesio rimtumą.

„Paprastai taip besielgiantieji turi du bendrus požymius, – sako buvusi FTB darbuotoja Mary Ellen O’Toole. – Jie yra jauni ir nesubrendę. Juk smegenys formuojasi iki asmuo gerokai peržengia 20 metų slenkstį. Taip pat tai yra asmenys, siekiantys sukelti chaosą ir sutrikdyti mokyklos darbą.“

Daugiausia pranešimų apie grasinimus po Parklando šaudynių žiniasklaidą pasiekė iš Teksaso, net 55. Toliau rikiuojasi Ohajas, Kalifornija, Florida ir Pensilvanija, rodo „Educator's School Safety Network“ ataskaita. Ši organizacija ne tik veda grasinimų statistiką, bet ir rengiam mokymus mokykloms, kaip į juos reaguoti.

Dėl grasinimų buvo visiškai atšauktos pamokos mažiausiai 33 mokyklose, dar mažiausiai 15 mokyklų buvo apsuptos ir užbarikaduotos pareigūnų. Kai kurie grasinimai buvo tikri, o teisėsaugos pareigūnams pavyko užkirsti kelią nelaimei, tačiau dauguma grasinimų buvo be pagrindo, t.y., grasinantieji neplanavo nieko nuskriausti ir neturėjo prieigos prie ginklų. Neretai tokiems mokiniams didžiausias malonumas ir pasiekimas – pamokų atšaukimas. Kai į jų grasinimus yra sureaguojama rimtai, jie jaučiasi svarbūs.

Pareigūnai vis dar galutinai neapsisprendžia dėl tinkamiausio būdo reaguoti į tokius grasinimus. Viena vertus, areštas gali sugriauti visą jauno žmogaus ateitį, kita vertus – jei būtų imamasi griežtesnių priemonių, galima būtų sumažinti melagingų pranešimų. Tačiau griežtesnės bausmės teigiamo rezultato negarantuoja – su melagingais pranešimais apie išpuolius kovojama jau ištisus dešimtmečius. Štai po 1999 metų šaudynių Columbine mokykloje, mokyklos visoje šalyje sulaukė šimtų grasinimų, dėl ko buvo areštuota daugiau nei 350 asmenų.

Paprastai po kiekvienų šaudynių toks grasinimų suintensyvėjimas tęsiasi 10-14 dienų, tačiau socialinių tinklų ir 24 valandas per parą besisukančių žinių laikais šis laikotarpis tikėtinai gali vis labiau išsitęsti.

Amanda Klinger iš „Educator's School Safety Network“ sako, kad labai svarbu, kaip mokyklos vadovybė ir personalas bendrauja su mokiniais ir kaip jiems perteikia tokių „pokštų“ pavojų ir pasekmes. Labai svarbu, kad apie tai būtų kalbama ir šeimose.

„Visi suprantame, kad negalima oro uoste kalbėti apie bombas. Panašaus konsesnsuso visuomenė turi pasiekti ir šiuo klausmu. Mes turime aiškiai vaikams perduoti, kad melagingi pranešimai yra rimtas dalykas, su kuriuo negalima juokauti“, – sako ji.