Daugiau 
 

Trampoflebitas

11/04/2016 Aidas
nesterenka-1017

Manau, kad į klausimą „ar norėtumėte gyventi Stepheno Kingo romane?“ nė vienas sveiko proto žmogus neatsakytų teigiamai. Tačiau, nepaisant to, visa Amerika (ir dar baisiau – visas pasaulis) labai arti prie to priėjo. Romanas, apie kurį kalbu, vadinasi „Tylos zona“, ir, skirtingai nuo daugumos „siaubo karaliaus“ knygų, už jame aprašomo blogio neslypi joks anapusinis monstras – visą siaubą savo pačių rankomis kuria patys žmonės. Kažkas iš jų tai daro sąmoningai, tačiau dauguma – iš kvailumo, neatsakingumo ir abejingumo, lengvai paperkami populistinio demagogo pažadų ir nenorėdami pamatyti ir pripažinti realios grėsmės. Žinoma, pats autorius, skirtingai nuo knygos pagrindinio veikėjo Džono Smito, neturėjo aiškiaregystės dovanos, tad įkvėpimo sėmėsi iš praeities įvykių, o ne bandė numatyti ateitį. Tačiau, šiandien iš naujo skaitant tą 8-ame dešimtmetyje parašytą romaną, per odą nueina šiurpuliukai, su siaubu suvokiant, kaip smarkiai pagrindinis romano blogiukas Gregas Stilsonas ir jo rinkiminė kampanija primena Donaldą Trumpą.

Žinoma, yra ir skirtumų. Stilsonas nebuvo milijardierius ir kaip išmanydamas eksploatavo „paprasto darbininkų klasės vaikino su statybininko šalmu“ įvaizdį (kuo jis iš tiesų niekada nebuvo – savo karjerą jis pradėjo kaip keliaujantis prekeivis biblijomis). Daugelis šiandieninių aštrių temų, tokių kaip islamo grėsmė ar seksualinės mažumos, tuo metu Amerikos politiniame gyvenime aktualios nebuvo, tačiau bendra Trumpo ir jo šalininkų dvasia knygoje perteikta stebėtinai tiksliai.

Galų gale Stilsonas būtų pradėjęs branduolinį karą, jei Džonas Smitas nebūtų jo sustabdęs tuo vieninteliu būdu, kuris dar buvo likęs. Ir nors aš, kaip ir anksčiau smarkiai abejoju, kad Trumpas pirmasis paspaustų mygtuką, grėsmė, ant kurios slenksčio pasaulis yra atsidūręs šiandien, yra ne tik kad daugiau nei reali – ji baisesnė nei Karibų krizė ar situacija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Aš pats negaliu pakęsti panikuotojų ir visur matančių pasaulio pabaigą, tačiau šįkart iš tiesų viskas yra taip blogai.

Prieš dvejus metus man nė baisiausiame košmare nebūtų prisisapnavę, kad aš, prisiekęs respublikonų šalininkas (visais esminiais klausimais, išskyrus abortus ir kitas religinio pagrindo kvailystes), desperatiškai vilsiuosi, kad jie pralaimės, ir agituosiu už jų varžovę. Tačiau aš, skirtingai nuo įvairių politinių pažiūrų savo oponentų, moku pripažinti realybę ir remtis faktais, o ne savo paties išpažįstamomis dogmomis. Iš esmės, šiuo klausimu jau puikiai pasisakė Arnoldas Schwarzeneggeris, paaiškinęs, kodėl pirmą kartą nuo to laiko, kai 1983-aisiais gavo Amerikos pilietybę, nebalsuos už respublikonų kandidatą: „Nuo to laiko, kai atvykau į Ameriką, aš su pasididžiavimu vadinausi respublikonu, tačiau dabar savo kolegoms respublikonams noriu priminti, kad savo šalies interesus iškelti aukščiau savo partijos interesų yra ne tik priimtina – tai jūsų pareiga.“ Nuoširdžiai ir šimtu procentų pritariu kiekvienam jo žodžiui.

Taip pat jaučiuosi privaląs pridurti, kad vien nebalsuoti už Trumpą šioje situacijoje yra negana. Pati didžiausia klaida, kokią dabar gali padaryti save priskiriantys respublikonų partijos šalininkams žmonės – tai nuspręsti, kad vien todėl, jog Trumpas pralaimėjo visus debatus ir visos kampanijos metu apklausose atsiliko nuo savo varžovės, pakanka tiesiog už jį nebalsuoti ir visai nereikia paminti savo principų ir atiduoti balso už Clinton. Deja, visi įmanomi debatai ir reitingai neturės jokios reikšmės, jei Trumpas rinkimų finiše išsiverš į priekį. O tai visiškai įmanomas dalykas, ypač dabar, kai eilinį kartą vėl buvo reanimuotas Clinton elektroninių laiškų skandalas (ir vėlgi, priminsiu, kad net jei Clinton savo elgesiu ir pažeidė kokias nors kibernetinio saugumo normas, tai Trumpas atviru tekstu paragino Rusiją – kitą ir, svarbiausia, priešišką valstybę – įsilaužti į demokratų partijos kompiuterius). Visas mano miestas – o gyvenu Floridoje, vienoje iš lemiamų valstijų! – užterštas agitacija už Trumpą, o štai agitacijos už Clinton praktiškai nerasta. Dar niekada po to, kai pagaliau išvykau iš Rusijos, man nebuvo taip šlykštu vaikščioti kokio nors miesto gatvėmis...

Deja, Amerika pati save įspeitė į kampą ir sukūrė situaciją, kurioje jai dabar reikia rinktis tarp vėžio ir tuberkuliozės. O dabar, kad ir kaip nesinorėtų to daryti, teks balsuoti už tuberkuliozę, t.y. Clinton. Svarbiausia, kad tik nereikėtų turėti reikalų su vėžiu.

Dabartinė situacija man iki skausmo primena 1996-ųjų metų rinkimus Rusijoje, kai teko balsuoti už tuo metu jau visai nebesimpatišką Borisą Jelciną, kad tik neprileisti prie valstybės posto Genadijaus Ziuganovo. Tiesa, kai kurie nesusipratėliai dabar jau kalba, kad „verčiau jau tada būtų laimėjęs Ziuganovas“, tačiau, jei taip būtų įvykę, tų nesusipratėlių greičiausiai jau nebūtų gyvųjų tarpe, ar, geriausiu atveju, laisvėje. Teroras Rusijoje būtų prasidėjęs keliais metais anksčiau, kaip ir bandymai kariniu keliu atkurti SSRS – ir visa tai būtų daroma, ko gero, didesniais mastais nei dabar. Rusų komunistai niekada nebandė apsimesti esantys civilizuoti europietiški socialdemokratai ir atsiriboti nuo kruvino Lenino-Stalino palikimo. Tiems, kas tuo abejoja, vertėtų pasiskaitinėti to paties Ziuganovo straipsnius ir knygas, kad abejonių neliktų. O jei Ziuganovas būtų buvęs išrinktas, tai dar nereiškia, kad toje kraugerių partijoje jo nebūtų prarijęs dar didesnis kraugerys nei jis pats. Greičiausiai tai būtų buvęs koks nors čekistas, net jei jo pavardė būtų ir ne Putinas.

Tačiau jei bevertėje ir žlugusioje Rusijoje kalba tuo metu ėjo, geriausiu atveju, apie neišvengiamos tragedijos atidėjimą, tai JAV (tikiuosi!) situacija vis dėlto yra kitokia. Clinton toli gražu nebus geriausia šios šalies prezidentė, tačiau Amerika tai išgyvens. O štai Trumpo prezidentavimo gali neišgyventi ne tik Amerika, bet ir visas pasaulis (plačiau apie tai kalbėjau savo straipsnyje „Grėsmė materializuojasi“, paskelbtame 986-ame „Čikagos Aido“ numeryje – o nuo to laiko Trumpas pasižymėjo naujais demokratiškoje šalyje negirdėtais pareiškimais...).

Kodėl sakau, kad situacija yra blogesnė, nei kada nors iki šiol buvo? Nes visose ankstesnėse sudėtingose krizėse būtent Amerika išgelbėjo pasaulį. Aš jokiu būdu netikinu, kad ji su ta užduotimi susitvarkė idealiai (po velnių, ką reiškia vien pusė Europos atiduota į Sovietų Sąjungos vergiją!), tačiau ji, vis dėlto, neleido civilizacijai ir laisvei visiškai pralaimėti. Jei ne Amerika, tai Europą būtų galutinai prariję arba vokiečių naciai, arba rusų komunistai – Didžioji Britanija pati viena atsilaikiusi nebūtų, jau nekalbant apie kitų kontinento šalių išlaisvinimą. Karibų krizės metu būtent tvirta Amerikos prezidento pozicija suardė rusų branduolinės grėsmės blefą (būtent tik blefas tai ir tebuvo – tuometinė SSRS neturėjo šansų ne tik laimėti branduolinio karo, bet net ir suduoti JAV reikšmingesnio smūgio). O dabar Amerikos demokratija atsidūrė ant savęs susinaikinimo iš vidaus slenksčio.

Ir reikalas ne tik pačioje Trumpo asmenybėje, kad ir kokia šlykšti bei atstumianti ji bebūtų. Trumpas, kaip ir Putinas – tai ne pati liga, o sunkaus visuomenės negalavimo simptomas. Kaip kad Rusija įkūnija viską, kas pasaulyje ir žmonėse yra blogiausio, taip ir Trumpas yra viso, kas blogiausia Amerikoje ir amerikiečiuose, įsikūnijimas. Ne veltui šie du blogiai jaučia vienas kitam tokią stiprią abipusę simpatiją (būčiau dailininkas, nupieščiau karikatūrą: Putinas dengia veidą Trumpo kauke, o po juo lozungas „Make America great again“, kur „America“ yra riebiu brūkšniu išbraukta, o viršuje prirašyta „Russia“). Tačiau, svarbiausia, pasirodo, kad čia, pirmaujančioje pasaulio demokratijoje, šio blogio apžavėta yra ne saujelė marginalų, o vos ne pusė visų šalies gyventojų. Taip, Rusijoje tokių yra 97 %, bet pas mus – pusė!

Amerika JAU neišlaikė demokratijos egzamino, kai nesugebėjo išsirinkti prezidento posto vertų kandidatų. Ar bent jau dabar ji sugebės neleisti įvykti smarkiai siaubingesnei iš dviejų galimų blogybių? Ir ar pakaks amerikiečiams išminties suvokti, į kokią bedugnę jiems teko pažvelgti, ir padaryti iš šios pamokos teisingas išvadas? Išvadas, beje, turi padaryti ne tik dešinieji, bet ir kairieji, kurių persistengimas su beprotiškais politiniais sprendimais kaip tik ir iššaukia perdėtą ir ligotą reakciją visokiausių trampų ir hitlerių pavidalu.

Vienaip ar kitaip, dabar nėra nieko svarbiau nei bet kokia kaina sustabdyti Trumpą. Nes, priešingu atveju, mano kitos savaitės straipsnis prasidės žodžiais „Ponai ir ponios, laikas kasti požemines slėptuves nuo bombų...“.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu