Rosensteinas patikino „Fox News“ žurnalistą Chrisą Wallace’ą, kad tai nėra „bandymas bet kokia kaina atrasti kaltę“, tačiau jis pripažino, kad jei Muelleris ras „kažką už pirminio tyrimo ribų“, jam reikės „kreiptis į generalinį prokurorą – šiuo atveju, mane – ir gauti leidimą išplėsti tyrimą“. Kitaip tariant, Rosenteinas gali duoti leidimą Muelleriui tirti galimą nusikalstamą veiką, nesusijusią su Rusija. Pats Trumpas pareiškė, kad bet koks jo finansų, tiesiogiai nesusijusių su Rusija ir rinkimais, tyrimas būtų „raudonos linijos“ peržengimas. Visai tikėtina, kad tai, kas vyks toliau, dar labiau suskaldys mūsų šalį.
Pasak advokato Harvey Silvergate’o, kiekvienas Amerikos profesionalas netyčia kasdien padaro po tris nusikaltimus. Nereikia net abejoti, kad, pagal šį principą, kuo aukštesnės pareigos ir dramatiškesnis verslas (pvz., nekilnojamasis turtas, kazino ir pan.) – tuo labiau šis skaičius išauga. Gali būti, kad Trumpas su Rusija visiškai nekolaboravo, tačiau būdamas verslo magnatu tikrai yra žengęs ne vieną abejotiną (greičiausiai ir nusikalstamą) žingsnį, ką tyrėjai gali labai sėkmingai atrasti. Iš tiesų, juk tokia yra tyrėjų užduotis – kažką atrasti. Pranešama, kad šiame tyrime Muelleriui talkininkauja 16 itin patyrusių teisininkų. Jei Muelleris atras kažką netinkamo, susijusio išimtinai tik su Trumpo finansais, kaip galima liepti jam tai ignoruoti vien todėl, kad atradimas buvo netyčinis ir nesusijęs su atliekamu tyrimu?
Taip pat labai pavojinga leisti, kad tokius sprendimus nulemtų nerimas dėl galimų politinių pasekmių. Pavyzdžiui, tokią klaidą padarė buvęs FTB direktorius Jamesas Comey. Kalbama, kad jis apie atliekamą Hillary Clinton elektroninių laiškų tyrimą išpliurpė dėl to, kad nerimavo, kaip visa tai atrodys, jei ji laimės 2016 metų rinkimus ir tuomet paaiškės, kad visą tą laiką ji buvo FTB tyrimo taikiklyje. Žinoma, kad tai būtų paskatinę dešiniuosius kurti sąmokslo teorijas apie demokratų nusikaltimų dangstymus ir supuvusį politikos elitą. Galima drąsiai teigti, kad Baltuosius rūmus liečiantis tyrimas visada yra skaldantis ir nepaprastai sudėtingas. Geraldas Fordas suteikė prezidento malonę Richardui Nixonui ir atleido jį nuo bausmės iš dalies dėl to, kad užgydytų šalies žaizdas ir suvienytų žmones. Tačiau daugeliu aspektų – ne be internetinių leidinių, brukančių mums alternatyvius „faktus“ pagalbos – Amerikos visuomenė šiandien yra dar trapesnė.
Ir nors nemaža dalis Trumpo rinkėjų yra nusivylę savo išsirinktu lyderiu, tai nereiškia, kad jų neapykanta politiniam šalies elitui yra nors kiek sumažėjusi. Prisipažinkime sau, kad tokie asmenys kaip Donaldas Trumpas į prezidento postą be priežasties nebūna išrenkami – tam šalyje turi susiklostyti ypatingai sudėtinga situacija, o ikitoline šalies politika nusivylusių žmonių skaičius turi pasiekti kritinę ribą.
Be to, Donaldas Trumpas turi pilną teisę piktintis nuolatiniais informacijos nutekinimais iš jo aplinkos, ką jo rėmėjai laiko „giluminės valstybės“ įrodymu. Taip, paviešinti telefoninių Trumpo pokalbių su užsienio lyderiai išrašai yra gėdingi (kaip kitaip pavadinti Trumpo pasiūlymą Meksikos prezidentui „apsimesti“, kad Meksika sumokės už pasienio tvorą, kad „mums abiems būtų ramiau“), tačiau ar šalies prezidentas neturi teisės tikėtis, kad jo pokalbiai su užsienio valstybių lyderiais liks privatūs? Ir ar šios informacijos nutekinimas nepatvirtina jo tikinimų apie „vidines intrigas“, siekiant su juo susidoroti? Dar nuo savo rinkiminės kampanijos pradžios jis kalbėjo apie visuotinį politinio elito susimokymą prieš jį, taip apnuodydamas žmonių protus ir priversdamas juos įtariai žiūrėti į viską – ir į šį tyrimą.
Jei Muelleriui pavyks surinkti įtikinamus įkalčius prieš Trumpą, tai bus puiku. Bet jei bus kaip su Alu Capone, kai jo nepavyko nuteisti už nieką kitą, tik mokesčių vengimą, mažiausiai trečdalis amerikiečių liks tvirtai įsitikinę, kad visas šis tyrimas tebuvo bandymas panaikinti 2016 metų prezidento rinkimų rezultatą.
