Savo bestseleryje „The Art of the Deal“ Donaldas Trumpas rašė: „Niekada neparodykite savo derybų partneriui, kad jums kažko žūtbūtinai reikia.“

Baltuosiuose rūmuose manoma, jog Vladimiras Putinas nekantrauja pamiršti savo tarptautinę izoliaciją, kad jis padarys viską bandydamas surasti sąjungininkų. Vienintelė JAV administracijos problema – kaip elgtis, kurie visus veiksmus laiko parsidavimu Rusija. Praėjusį savaitgalį Rusijoje vykę protestai pabrėžė šią nuomonę.

Putinas susidūrė su didžiausiu opozicijos pasipriešinimu per daugiau nei penkerius metus. Svarbiausia, kad protestuose dalyvavo labai daug jaunų žmonių, o piketai vyko visoje šalyje ir ne tik Maskvoje. Policijos brutalumas ir netinkamas elgesys su taikiais protestuotojais tik dar labiau supykdė rusus, kurie į gatves išėjo neapsikentę šalies vadovų korupcijos ir nekompetencijos. Ar tai tinkamas metas Putinui pradėti žvalgytis į Vakarus? Jis galėtų tikėtis, jog bus panaikintos sankcijos ir pripažinta Krymo aneksija. Tokiu atveju rusų akyse jis atrodytų kaip lyderis, tvirtai stovėjęs prieš užsienio varžovus. Tačiau tikroji situacija yra visiškai kitokia.

Ne Putinui žūtbūtinai reikia sandorio, o pačiam Trumpui, kurio administracijos planams jau keletą kartų sutrukdė JAV konstitucija. Nesvarbu, kiek pasitikėjimo ir pasipūtimo jis turi, jam vis reikia paisyti įstatymų, kitu atveju, planų įgyvendinti neleis teismai. Taip pat, įstatymų negalima priimti be Kongreso žinios.

Tokie dalykai Putinui nėra svarbūs. Vakarų spaudimą ir „rusofobiją“ jis laiko piktų kėslų įrodymu. Tai leidžia jam Rusiją apibūdinti kaip priešininkų apsuktą pilaitę. Savo asmeninius trūkumus ir opozicijos spaudimą jis vadina būtinomis nacionalinio saugumo sąlygomis.

Ne taip, kaip Amerikoje, politinė ir teisinės sistemos Rusijoje nėra atskiros vyriausybės dalys. Jos yra tik Kremliaus mechanizmas. Putinas gali atsilaikyti prieš protestuotojus naudodamas spaudimą, gąsdinimą ir suvaidintą užuojautą. Kai Trumpas turės jaudintis, kas atsitiks su Senato respublikonų dauguma po vidurio kadencijos rinkimų, Putino pakartotinis išrinkimas dar šešerius metus valdyti Rusiją yra beveik garantuotas.

Putinui sąstingis yra normalu. Jis nebebando apsimesti, kad stengiasi reformuoti Rusiją. Vienintelis jo tikslas – likti valdžioje, kol jo pakalikai kraunasi turtus.

Nesusisekęs „Obamacare“ reformos pakeitimo planas Trumpui nieko gero nežada. Panašu, kad atidėliojimai ir sąstingis paženklins visus pirmuosius jo kadencijos metus, o gal net ir likusius trejus. Vienintelis būdas, kuriuo Trumpas gali parodyti, jog jo administracija turi kažkokios galios, yra užsienio reikalų politikos planas. Tačiau pasirinkimų tam yra labai mažai. Taigi sandoris su Putinu būtų regimas kaip užsienio reikalų politikos perversmas. Taip Trumpas galėtų įrodyti, jog ištaisė ankstesnių administracijų klaidas, todėl šis pasirinkimas atrodo labai patrauklus ir Kremliaus lyderis tai puikiai supranta.

Reikia pripažinti, jog erdvė manevrams pasibaigus kampanijai buvo smarkiai apribota. Trumpo oponentai įsitikinę, jog jis ir jo padėjėjai kartu su Rusijos žvalgybos tarnybomis vykdė atakas prieš Hillary Clinton ir Demokratų partiją. Taigi „didysis sandėris“, kuriuo už Rusijos pagalbą Sirijoje JAV administracija būtų apleidusi Europos sąjungininkų saugumą, nebėra toks tikėtinas.

Yra daugybė kitų galimų sandėrių. Netgi Šaltojo karo metu JAV derėjosi su Sovietų Sąjunga dėl ginklų kontrolės sutarčių. Tai įmanoma ir su šių laikų Kremliumi, deja, kitais klausimais labai trūksta pasitikėjimo ir bendrų paskatų. Derybų metu būtų galima derėtis dėl atominių ginklų skaičiaus mažinimo, geresnių kariuomenių santykių ir saugumo priemonių siekiant išvengti netyčinių konfliktų.

Geriausias būdas derėtis su Kremliumi – lėtai ir nedideliais klausimais. Pavyzdžiui, reikėtų reikalauti kovos Ukrainoje nutraukimo prieš pradedant kalbas apie sankcijas, saugumą ar Palestinos teritorijų statusą.

Tokios kantrybės reikalaujančios, detalios derybos nėra Trumpo stiprioji vieta. Jam daug svarbiau, kad tai vyktų greitai ir garsiai, net jei toks sandoris yra nieko vertas. Tačiau net ir tai būtų labai pavojinga. Naujoji Amerikos administracija pakeitė Europos geopolitinį klimatą. Anksčiau flirtavimas su Kremliumi būtų susilaukęs labai didelio amerikiečių pasipiktinimo, tačiau ne šiuo metu. Prorusiški politikai Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir Italijoje gali argumentuoti, jog sako tai, ką sako JAV prezidentas: NATO yra pasenusi, Rusijos izoliavimas yra klaida, o Vakarai nėra morališkai teisingi.

Trumpo ir Putino sandoris pradėtų keisti visą geopolitinį klimatą. Politikams, tokiems kaip kanclerė Angela Merkel, darytųsi vis sunkiau išlaikyti vieningą Europos Sąjungos narių požiūrį dėl sankcijų. Rytų Europos antlanticistams, tokiose šalyse kaip Ukraina ir Gruzija, taip pat darytųsi sunkiau ir sunkiau. Blogiausia yra tai, jog toks sandoris siųstų signalą Putinui, kad Vakarai yra susiskaldę ir neveiksnūs. Kremlius gali nuspręsti griebtis naujo užsienio reikalų politikos projekto. Pabaigus reikalus Ukrainoje ir Sirijoje, kitas Maskvos taikinys galėtų būti Baltarusija, autokratiška šalis, kuria Vakarai beveik nesidomi.

Trumpai tariant, Trumpo desperatiškas nors sudaryti sandorį su Rusija atsilieps ne Amerikai, o Rusijos kaimynams. O kam gi jie rūpi?