Daugiau 
 

Trys perskirto miesto istorijos

11/07/2014 Aidas
society-921

1963 m. gruodį „The Atlantic Monthly“ išleido 43 puslapių apimties laikraščio priedą apie Berlyną, „Perskirtąjį miestą“. Jis buvo išleistas praėjus vos dvejiems metams nuo Berlyno sienos statybų pradžios, ir daugelis jame išspausdintų istorijų sukosi apie šią naują, ranka paliečiamą atskirtį tarp Rytų ir Vakarų. 25-ųjų Berlyno sienos nugriovimo metinių proga pateikiame jums tris įsimintinus berlyniečių atsiminimus apie vieną svarbiausių barjerų žmonijos istorijoje.

Pabėgęs sargybinis

1961 m. Kalėdų išvakarėse Rytų Vokietijos pasienietis, vardu Michaelas Mara, pabėgo į Vakarus. Jis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis tai padaręs karys: iki 1963-ųjų sieną kirto daugiau nei 1 000 jos sargybinių, tarp jų ir Conradas Schumannas, kurio „vilties šuolis“ buvo užfiksuotas istorinėje nuotraukoje praėjus vos trims dienoms po sienos statymo darbų pradžios.

Paties Maros pabėgimo istorija dvelkia grįžimo jausmu – žemiau pateiktoje ištraukoje jis apibūdina akimirką po dviejų metų nuo savo pabėgimo, kai jis grįžo prie sienos ir užmezgė ryšį su naujais ją saugančiais pasieniečiais.

„Prieš kelias savaites aš vieną vakarą stovėjau netoli punkto „Charlie“. Kitoje sienos pusėje trys kariai sėdėjo ant betono bloko. Jie manęs paklausė, ar neturėčiau jiems kelių cigarečių. Aš nuėjau prie artimiausio automato ir nupirkau jiems kelius pakelius „Life“, mėgstamiausių pasieniečių cigarečių. Parašiau jiems kelis žodelius ant nedidelio popieriaus lapelio ir permečiau jį per sieną kartu su cigaretėmis. Prieš jas pasiimdami, kariai atsargiai apsižvalgė aplinkui. Kiek vėliau per sieną atskriejo akmuo su prie jo pririštu rašteliu. Ant jo buvo parašyta: „Labai ačiū už cigaretes... Mes esame susituokę, turime vaikų, todėl negalime peršokti – turime taikstytis su šita apgaule. Labai daug kas galvoja taip pat, kaip ir mes.“

Kartas nuo karto aš vis rasdavau progų su jais pasikalbėti, nepaisant gudriai sustyguotos kontrolės sistemos. Laisvės troškimo neįmanoma užgniaužti, ir tas faktas suteikė mums vilties.“

Tunelio kasėjai

1962 m. gruodį NBC transliavo „The Tunnel“, 90 min. trukmės dokumentiką apie trijų Vakarų Berlyno universiteto studentų pastangas išrausti tunelius po Berlyno siena ir išlaisvinti kitoje jos pusėje esančias pabėgėlių šeimas. Tačiau tunelius kasė ne tik šie studentai.

Maždaug tuo pačiu metu, Potsdame gimusi rašytoja Erika von Hornstein paėmė interviu iš dar vienos Berlyno tunelių rausėjų trijulės: Wernerio, Otto, ir Franzo. Franzas, rytų vokietis, neseniai pabėgęs į Vakarų Berlyną, pasižymėjo kur kas kitokiu požiūriu nei vakarų berlyniečiai Otto ir Werneris, kurie metė studijas tam, kad visą laiką skirtų tunelio kasimui.

Erika Von Hornstein: Kaip manote, kokią svarbą Vakarų Berlynas turi vokiečiams, šiandien gyvenantiems Rytų zonoje?

Franzas: Berlynas šiandien jau nebėra toks svarbus. Rytų vokiečiams tai panašu į pasienio zoną, Hanoverį ar Drezdeną. Iki sienos pastatymo Rytai buvo susidomėję Berlynu. Žmonės buvo laimingi tarsi vaikai, kai parduotuvių vitrinose pamatė apelsinus. Man buvo aštuoniolika, kai pirmą kartą pamačiau tikrą apelsiną! Tačiau į Vakarų Berlyną mes atėjome ne tik dėl vitrinų. Mes galime eiti gatve ir kalbėtis nesidairydami per petį. Dabar viskas jau praeityje.

Hornstein: Kokie žmonės nusprendžia imti kasti tunelius ir padėti kitiems pabėgti?

Otto: Sunku pasakyti. Daugelis jų yra žmonės, kurie patys pabėgo iš Rytų Berlyno arba zonos. Sakyčiau, kad apie 90 proc. bėgliams padedančių žmonių patys yra buvę bėgliai. Tačiau privalau aiškiai pasakyti: negali tikėtis, kad žmogus vieną dieną pabėgs, o kitą jau pradės kasti tunelį. Bėgliai pirma privalo čia aklimatizuotis. Jie privalo užmegzti kontaktą su vakarų berlyniečiais, su kitais žmonėmis. Pažįstu daug jaunų bėglių, kurie skundžiasi, kad apskritai negali užmegzti kontakto. Jie retai kada susidraugauja su vakarų berlyniečiais ar vakarų vokiečiais. Tarp jų yra tarsi neperžengiamas barjeras.

Franzas: Tai skirtumas tarp jų mąstymo, milžiniškas skirtumas.

Werneris: Aš taip pat dažnai pamanau, kad kai kurie žmonės neina į Rytų Berlyną, nes jie nenori pamatyti didžiulio skirtumo tarp sąlygų ten ir čia, kad jiems nereikėtų sau pripažinti: taip, mes čia gyvename kaip inkstai taukuose, o vos už kelių jardų žmonės tris valandas stovi eilėje, kad gautų vieną bananą. Ir tada, kai jie susitinka su bėgliais iš Rytų, visuomet kyla įtampa: na štai, jis išgyveno pragarą, o aš čia sėdėjau ir gražiai atrodžiau.

Darbininkas maištininkas

Dar prieš Sienos pastatymą, Kurtas Wismachas aktyviai mėtė iššūkius Vokietijos Demokratinei Respublikai (VDR). Kaip vakarų berlynietis, kuris atvyko į Rytus ieškoti darbo, Wismachas protestavo prieš engiančias darbo sąlygas Sovietų bloke dar per 1953 m. masinį sukilimą. Tačiau labiausiai jis pasižymėjo per 1961 m. rugpjūčio protestus, įvykusius tą patį mėnesį, kai ėmė kilti Berlyno siena. Per įprastą prosovietinį susiėjimą kabelius gaminančioje Oberspree gamykloje, Wismachas garsiai pasišaipė iš tuščios komunistų valdžios retorikos ir liepė VDR surengti „laisvus rinkimus“. Labiausiai šokiruoja tai, kad jis savo reikalavimus išsakė tiesiai Rytų Vokietijos vyriausybės lyderiui Walteriui Ulbrichtui į akis. 1963 m. parašytuose memuaruose Wismachas prisimena savo konfrontacijos su komunistų lyderiu kainą, kuomet buvo priverstas bėgti iš Berlyno.

„Aš palikau Rytų Berlyną dėl Walterio Ulbrichto. Jis atvyko į gamyklą, kad pasakytų mums įkvepiančią kalbą, kažką apie taikos sutartį. Tą ketvirtadienio popietę, pusę trijų dienos, visa gamyklos pamaina, apie 1 500 darbininkų, suplūdo į didžiulę halę pasiklausyti Valstybės tarybos pirmininko ir Centrinio komiteto pirmojo sekretoriaus, „Barzdylos“ Walterio Ulbrichto. Mes laukėme supakuoti kaip sardinės konservų dėžutėje, apsirengę darbinius kombinezonus ir apsiavę medinius batus, o kai kurie kolegos įlipo į keltuvus ir kabelių tiesimo mašinas. Aš taip pat ant vienos iš jų užlipau taip, kad atsidūriau tiesiai virš eilės sėdinčių pareigūnų. Nuobodžios Barzdylos klišės tuo jo aukštu, šaižiu balsu ėmė mane, kaip visada, erzinti, bet kai jis pasakė, jog girdėjo, kaip viena moteris gamykloje paklausė partijos nario, kodėl mes neturime laisvų rinkimų, supratau, kad esu tikrai įsiutęs. Aš pradėjau entuziastingai ploti. Stojo mirtina tyla, ir man atrodė, kad tūkstantis veidų atsisuko į mane, į tą vietą, kur aš sėdėjau ant aukštos platformos. „Net jeigu pasakysiu tai vienintelis, - surikau, - tebūnie laisvi rinkimai!“.

Ulbrichtas ėmė man klykti apie „liaudį“ ir „dirbančią klasę“. Kai kurie jo ištikimi „draugai“ ėmė jam ploti. Mačiau, kaip iš visų didelės gamyklos halės kampų, „draugai“ per minią eina link manęs. Pakėliau kojas, kad jie negalėtų manęs pasiekti ir nukelti, ir sušukau žodžius, kuriuos citavo visi laikraščiai: „Ar jūs išvis suprantate, ką iš tiesų galvoja liaudis?“

Tai tikrai įsiutino Ulbrichtą, ir jis pradėjo berti ilgą tiradą, iki užkimimo prarėkdamas balsą. Ir tai mane išgelbėjo, nes niekas iš „draugų“ nenorėjo pertraukti brangiojo Wally Ulbrichto, ir jie negalėjo prie manęs prieiti nesukeldami didelio triukšmo. Visi „draugai“ jam beprotiškai plojo, bet beveik niekas iš darbininkų nepakėlė rankų. Kai pagaliau jis išsikalbėjo, jis išlėkė iš susitikimo – nes šis visiškai žlugo – ir „draugai“ išsekė paskui jį, kad parodytų, kokie jie lojalūs.

Mano ištikimi draugai patarė man kuo greičiau bėgti, bet į kitą pamainą aš atėjau įprastu laiku. Man buvo liepta eiti į viršininko kabinetą, kur du Centrinės partijos nariai norėjo mane apklausti. Tai mane truputį išgąsdino, bet nebuvau labai išsigandęs, kol nepamačiau, kaip man po darbo einant namo mane seka pilkas automobilis. Dar vėliau pamačiau, kad prie mano namų stoviniuoja kažkoks vyras.

Dabar aš su žmona jau daugiau nei aštuoniolika mėnesių gyvename kambarėlyje pabėgėlių prieglaudoje Duisborge. Kai gausime butą, mums viskas bus gerai. Tačiau žmonės čia nesupranta, ką reiškia gyventi tremtyje. Mes gimėme Berlyne, ir tai yra mūsų namai, o dabar niekada negalėsime ten grįžti. Kartais trokštu, kad būčiau pasilikęs Vakarų Berlyne, bet ten yra tik viena plieno gamykla, kurioje galėjau rasti darbo, ir jie jau turėjo pakankamai vyrų. Man skaudu galvoti apie Berlyną. Tai paverčia mus vienišais – mus, kurie esame ir būsime iš Berlyno."

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu