Užgavėnės – žiemos šventė, minima Lietuvoje nuo senų laikų. Ji simbolizuoja pavasario atėjimą ir žmonių pastangas išvaryti jau pabodusį šaltį. Žiemą lauk varo įvairūs persirengėliai, keldami daug triukšmo. Tą dieną leidžiama paskutinį kartą riebiai ir sočiai pavalgyti, nes jau sekančią – Pelenų – dieną prasideda Gavėnios laikotarpis, kai žmonės pasninkauja iki Velykų.
Čikagos Lituanistinė mokykla taip pat kiekvienais metais švenčia Užgavėnes, bet šiemet viskas vyko kiek kitaip, nei įprastai, kai mokinukai gąsdindavo žiemužę barškindami barškučiais, garsiai triukšmaudami, ir trepsėdami. Kovo 2 dieną mokykloje nuo ryto šurmuliavo tikrų tikriausia amatų mugė, kurioje tarp tikrų prekybininkų galėjai pamatyti ir nemažai ČLM mokinukų, pardavinėjančių savo pačių padarytus daiktus, iškeptus skanumynus. Mažesniems prekiauti padėjo tėveliai, kurie turėjo puikią progą apsilankyti mokykloje, smagiai praleisti laiką su savo vaikais bei sutikti seniai matytus pažįstamus, pabendrauti prie kavos puodelio ar suvalgyti, kaip dera per Užgavėnes, blynų.
Netrūko ir linksmybių. Veikė loterija, mugės dalyvius linksmino šauni kapela, sudaryta iš puikių ČLM muzikos ir šokių mokytojų O. Cvilikienės, D. Gedvilienės, G.Razumienės, R. Stankevičienės ir V.Vaičienės, kurios, kartu su vaikais, traukė mešką iš guolio, garsiai traukė „Kepė močia blynus“ ir kvietė pavasarėlį. Čia buvo galima sutikti besiginčijančius Lašininį ir Kanapinį (mokytojos J.Žurumskienė ir R.Gudzevičienė), raganaičių, čigonų, velnių, ožkų ir kitų linksmų bei baisių Užgavėnių personažų. Ant scenos buvo „deginama“ ir Morė, linkima, kad jos liepsnose išnyktų visas šaltis ir blogis, ateitų pavasarėlis su saulutės šiluma ir žolytės žaluma.
Pritriukšmavę, iki soties prisivalgę ir gerokai pavargę žiemą varyti, dalyviai skirstėsi. „Vaikai išsinešė daug neišdildomų įspūdžių“, – po šventės sakė mokytoja D.Juzėnienė, dėkojusi pagrindinei šios idėjos sumanytojai ir organizuotojai V.Poliuvienei ir palinkėjo, kad ši šventė taptų mokyklos tradicija.
Rasa Zakarauskienė
