Dešimtys tūkstančių žmonių per pastaruosius kelis metus susižavėjo „Islamo valstybės“ propaganda ir patraukė į Siriją ir Iraką prisijungti prie šios pavojingos grupuotės kovotojų. Tačiau, patyrę tikrąją gyvenimo IS teritorijoje realybę, daugybė jų dabar to sprendimo gailisi.
Šią savaitę pasirodžiusioje naujoje ataskaitoje, Tarptautinis radikalizacijos tyrimų centras (ICSR) iš arčiau pažvelgia į „augantį dezertyravimo fenomeną“, tiems kovotojams iš užsienio pradėjus vis garsiau kalbėti apie tai, kodėl jie nusprendė palikti tą ekstremistinę organizaciją.
ICSR išnagrinėjo 58 skirtingus atvejus, kuomet žmonės viešai prakalbo apie dezertyravimą iš „Islamo valstybės“, pasinaudodami tais pasakojimais savo tyrimo išvadose. Iš tų 58 atvejų, beveik du trečdaliai dezertyravimų įvyko 2015-aisiais metais; trečdalis – vos per tris pastaruosius vasaros mėnesius. Dezertyrai, kurių istorijos buvo išanalizuotos, yra kilę iš septyniolikos skirtingų šalių; jų tarpe taip pat yra ir septynios moterys. Tyrimas leido išskirti kelias pagrindines priežastis, privertusias buvusius kovotojus bėgti.
Kai kuriais atvejais, pabėgimo iš organizacijos priežastis buvo nusivylimas metodais, kuriais yra valdoma „Islamo valstybė“, o ne rekrutus į Iraką ar Siriją atvedusio kovotojų ideologinio ekstremizmo atmetimas. Iš tiesų, nepaisant visko, ne kiekvienas dezertyras staiga tapo aistringu liberalios demokratijos šalininku. Kai kurie jų vykdė ar tebevykdo nusikaltimus. Kažkada visi jie entuziastingai rėmė pačią žiauriausią ir autokratiškiausią mūsų dienų organizaciją. Tačiau dabar visi jie yra patys didžiausi jos priešai.
Viena iš keturių pagrindinių priežasčių, kurios paskatino buvusius IS narius dezertyruoti, yra jiems įgrisusi atskirų karo vadų demonstruojama korupcija bei tai, ką dezertyrai pavadino „antiislamiškomis“ praktikomis. Jų tarpe yra rasizmo atvejai prieš grupuotės kovotojus, teigia ICSR direktorius ir tyrimo vadovas Peteris Neumannas, pažymėdamas, jog vienas toks incidentas įvyko, kai indų kilmės užsienio kovotojas buvo priverstas valyti tualetus vien dėl jo odos spalvos.
Kita priežastis, dėl kurios kovotojai teigia dezertyravę, buvo nerimas dėl to, kad IS kovotojai žudo civilius, įskaitant moteris bei vaikus, daugiausiai taikydamiesi į musulmonus sunitus. IS ne gina musulmonus, o juos žudo, teigia dezertyrai. Grupuotės karo nusikaltimai prieš mažumas (pavyzdžiui, jazidus), tokie kaip žudynės, paėmimas į vergiją ir prievartavimai, nebuvo paminėti ICSR apžvelgtuose pasakojimuose.
Konfliktas tarp IS grupės ir kitų kovotojų – vietoje dėmesio sutelkimo į Sirijos prezidento Basharo al-Assado nuvertimą – taip pat buvo vardijamas kaip dezertyrų pasitraukimo priežastis. Jie taip pat skundėsi prasta gyvenimo kokybe IS kontroliuojamose teritorijose. Grupuotės propaganda neretai skelbia apie pilnai funkcionuojančią visuomenę, gyvenančią pagal savo islamo teisės interpretacijas ir turtingą pinigų, socialinių paslaugų bei netgi turinčią savo valiutą, tačiau tai negalėtų būti toliau nuo tiesos, sako buvę IS nariai.
Iš tiesų, IS propagandos mašina veikė nepaprastai efektyviai ir į savo sudėtį įviliojo mažiausiai 25 000 užsienio kovotojų, skelbia balandį išplatinta Jungtinių Tautų ataskaita. Žiniasklaidoje buvo galima perskaityti gausybę istorijų, detalizuojančių aplinkybes, kurios paskatino užsieniečius prisijungti prie grupuotės, bei pasakojančių, kaip žmonės yra verbuojami internetu, tačiau pačių dezertyrų pasakojimų apie gyvenimą IS viduje būta palyginti mažai.
Viena galima to priežastis gali būti ta, kad pasitraukti iš šios ekstremistinės organizacijos yra nepaprastai pavojinga, kaip pabrėžia ir ICSR ataskaita. Dauguma kovotojų baiminasi pasekmių, kurios gali ištikti jų šeimų narius.
Užsienio kovotojai taip pat bijo teisinio persekiojimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jie grįš į savo gimtąsias šalis, kadangi daugelis šalių jau žengė žingsnius anuliuoti įtariamų kovotojų pasus ar kriminalizuoti keliones į IS kontroliuojamas teritorijas.
Vis dėlto, žmonės, kuriems pavyko pasprukti iš IS gniaužtų, leidžia iš unikalios perspektyvos pažvelgti į organizacijos vidų ir netgi gali tapti priešnuodžiu jos retorikai, tvirtina ICSR ataskaita. Jų pasakojimai gali būti vertinami kaip atsvaras „Islamo valstybės“ propagandai, ir rodo, kaip grupuotė galiausiai netenka žavesio net ir žmonėms su panašiu ekstremistiniu požiūriu.
