Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

10/19/2018

Užsienyje gyvenantys lietuviai reikalauja TS-LKD grąžinti jiems balso teisę
JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje lietuvių bendruomenės iniciavo peticiją, reikalaujančią suteikti jiems balsavimo teisę atviruose pirminiuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkimuose, kuriuose bus išrinktas jos remiamas kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidento postą.

Daugiau
10/19/2018

Kitame pasaulio krašte: Urugvajaus lietuviai mini Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį
Lietuvos garbės konsulatas Urugvajuje bei Urugvajaus lietuvių kultūros draugija valstybės atkūrimo šimtmečio proga suorganizavo keletą renginių, kurie ne tik sutelkė čia gyvenančius lietuvius, bet taip pat miesto gyventojus supažindino su vietinės bendruomenės veikla bei Lietuvos istorija, kultūra ir papročiais. Renginių ciklas prasidėjo spalio 5 dieną su lietuviškos virtuvės pristatymu ir degustacija, kurios metu susirinkusieji galėjo paskanauti šaltibarščių, kugelio, bulvinių blynų bei vakaro pabaigai patiektu desertu – skruzdėlynu. Virtuvėje darbavosi bendruomenės narė ir profesionali virtuvės šefė Virna Vilimavicius su kulinarijos mokyklos mokiniais bei Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje Cecilia Hernandez Svobas.

Daugiau
10/19/2018

Nuotraukų paroda „Urugvajaus lietuviai“ ir pašto ženklo pristatymas
Aš labai susijaudinau išgirdęs, kai Urugvajaus lietuvių bendruomenės atstovas kviečiamas pristatyti naują pašto ženklą, kurį tądien išleido nacionalinio Urugvajaus pašto skyrius norėdamas pagerbti Lietuvos nepriklausomybės 100-metį. Aš šoktelėjau nuo kėdės, iškėliau ranką aukštyn ir sušukau: „Aš!“. Tuo momentu persikėliau į vaikystę ir pagalvojau apie du labai svarbius dalykus: filateliją ir draugystę.

Daugiau
10/12/2018

Šimtas pirmoji vizija Lietuvai
Iš pradžių už durų stovėjome tik dviese, aš ir linksmai nusiteikęs vidutinio amžiaus vyras, kuris vėliau pasirodė esantis olandų poetas Erikas Lindneris. Vėliau stovėjo jau penki, jau ir dešimt žmonių. Kartais gali iš veido, iš akcento ar manierų nuspėti – turbūt lietuvis. Bet čia visi gimė ar užaugo, ar atkeliavo iš kur kitur, čia – Europos poezijos savaitė ir šis specialus renginys yra skirtas lietuvių ir britų poetiniam bendradarbiavimui. Kai visi yra iš visur, tapatybė pasidaro svarbi. Pati geografinė vieta, su kuria dar esi surištas – kiek mažiau. Vienoje iš nedidelių Kovent Gardeno gatvelių Londone yra įsikūrusi „Poezijos kavinė“. Jos pusrūsyje karšta, o poetų – daug. Iš viso susirinkusių – apie septyniasdešimt, jei įskaičiuosime ir tuos laukiančius už durų. Iš jų per dvidešimt skaitė savo kūrybą. Sunku pasakyti, kiek iš tų likusiųjų penkiasdešimt yra lietuvių: vis girdžiu vieną kitą lietuvišką žodį, bet tie žodžiai – lyg fantomai – man atsigręžus išnyksta kartu su juos ištarusiomis lūpomis. Šįvakar lietuvių poetai Marius Burokas, Aušra Kaziliūnaitė ir Giedrė Kazlauskaitė skaito savo eiles porose su britų poetais. Tai – bendradarbiavimo rezultatas, trys poros skirtingai leido savo poezijai susisiekti, susikalbėti ir keistis, atsidavė vienas kito įtakai. Kartu su kitais poezijos ir literatūros renginiais Londono knygų mugės, skirtos Baltijos šalių literatūrai, proga kameriniuose Londono literatūros sluoksniuose yra švenčiama pažintis su Lietuvos literatūra. Šie skaitymai turbūt labai skiriasi nuo egzodo poetų skaitymų kur nors Vašingtone ar Baltimorėje penktajame dešimtmetyje. Visų pirma – šie poetai gyvena Lietuvoj, bet nei jų kūryboje, nei jos besiklausančioje auditorijoje nėra ilgesio. Labai norėtųsi, kad eiles skaitytų ir čia gyvenantys lietuviai, bet esu tikra – ilgesio ar romantinio siekio gelbėti Lietuvą jose būtų dar mažiau. Čia sėdintys lietuviai džiūgauja: kultūra, idėjos, poezija ir pats gyvenimas persipildo ir išsilieja iš jų kasdienybės krantų, jiems Lietuva nėra žaizda, išplėšta tapatybės dalis, palikta kažkur toli. Lietuvybė prarado savo fiziškumą: tautinė tapatybė net esant toli nuo Lietuvos padaro mus pilnus, mes nesijaučiam kažką praradę – atvirkščiai, ta tapatybė leidžia mums leistis į dialogą su kitomis kultūromis. Kūryba tampa būdu ne tik išsaugoti tapatybę, bet užmegzti saitus, vystyti ir svarstyti tą tapatybę globaliame kontekste. Šiame pusrūsyje susirinkę jauni Londone gyvenantys lietuviai didžiuojasi savo lietuvybe, jie jaučiasi patogiai su savo lietuviškumu pasaulyje – ir tas lietuviškumas yra kitoks, gaivus, platus ir nuolat atsinaujinantis. Tai nereiškia, kad jie yra pasaulio piliečiai ar apskritai neturi nacionalinės tapatybės: ta tapatybė yra užtikrinta, nepajudinama duotybė, dialogo prielaida ir pradžia. Fragmentuota nacionalinė tapatybė nebėra problema, o jos sulipdymas – tikslas savaime. Skaitymai baigiasi, lietuviški žodžiai išsprūsta iš „Poezijos kavinės“ į Londono naktį – jie gyvi, jų daug, jie smalsiai maišosi su kitų kalbų žodžiais, taip turtėdami patys ir praturtindami kitus. * * * „Imagining Lithuania, 100 years, 100 visions. 1918–2018“ – tai Lietuvos kultūros instituto išleista knyga anglų kalba apie skirtingas praėjusio šimtmečio Lietuvos vizijas. Knygą Lietuvos ambasadoje Londone pristatė ne tik rašytojas Mindaugas Kvietkauskas, bet ir viena iš jos sudarytojų Marija Drėmaitė. Susitikime dalyvavo ir knygos vertėjas Romas Kinka, mat visi tekstai buvo parašyti lietuviškai ir tik po to išversti į anglų kalbą. Marija Drėmaitė kalbėdama apie idėją, jungiančią visus knygos pasakojimus, paminėjo žodį „vizionieriškas“: šimtas knygoje sudėtų vizijų pasakoja ne tik apie įvykusius ir sėkmingus dalykus, bet ir nesėkmių – ar absurdiškų vizijų – istoriją. „Per vizijas ir troškimus galima papasakoti daug dalykų“, – sako Marija Drėmaitė. Taigi – pasakyk, apie ką svajoji, ir pasakysiu, kas esi. Bet tų vizijų būta visokių – utopinių, primestų, pavykusių, skaudžių. Svajonės ir vizijos visų pirma kalba apie tai, kokia valstybė turėtų būti, ir ši knyga yra fragmentiškas pasakojimas, apie kokią Lietuvą svajota. Tai pasakojimai apie tai, kokios Lietuvos norėta ir kaip ta svajonė keitėsi, – nes keitėsi pati Lietuva.   Bet yra ir kitų bendrų taškų: pasak Drėmaitės, kitas sudarytojas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius Norbertas Černiauskas, pastebėjo tris bendras temas, vis pasikartojančias šimtmečio vizijose. Pirma – tautos ir valstybės išlikimas, antra – progreso poreikis ir siekis pasivyti Vakarų Europą, ir galiausiai – nuolatinis tapatybės perkūrimas. Pastarąjį šimtą metų Lietuvos ateities vizijos vienaip ar kitaip sugrįždavo prie trijų temų, kurios nėra visiškai atskiros. Kartu jos indikuoja iš nuolatinės grėsmės kylančius laikinumo ir silpnumo jausmus bei nevisavertiškumą (nes nuolat lyginame save su Europa) – dėl jų iš dalies ir kyla poreikis iš naujo kurti savo tapatybę. Vėl ir vėl konstruojame tautinį šalies identitetą, nes nė vienas iki šiol buvęs tiesiog nėra pakankamai geras, neleidžia mums pasivyti tos išsvajotosios Europos. Šios temos matomos ir šiandien: įvairiais ekonominiais rodikliais ar tarptautinių organizacijų sukurtais reitingais bandome kitiems, bet ypač sau įrodyti, kad esame Europos dalis; vis ieškome būdų, kaip pristatyti save kitiems, vėl ir vėl perkurdami savo tapatybę pasitelkdami prekinius ženklus ir marketingo principus (nuo „drąsios šalies“ koncepcijos iki „Lithuania. Real is Beautiful“). Galiausiai, viešojoje erdvėje mūsų vizijas formuoja tikros užsienio politikos ir išpūstos ekonominio bei politinio liberalizmo grėsmės. Visgi neapleidžia jausmas, kad ši knyga yra nepilna, o vizijos – selektyvios. Tai senos ir negyvos vizijos, kurios įdomios kaip muziejiniai eksponatai, kaip pamokos, formuosiančios ateities vizijas. Trečioji knygos dalis, apie „sunkiai iškovotas galimybes“ po 1990-ųjų, naująją išeiviją ir emigracijos bangą pamini tik kaip liūdną kontekstą 2011-aisiais metais Oskaro Koršunovo pastatytam spektakliui „Išvarymas“. Pjesė labai populiari, sakoma knygoje ir liūdnai pridedama: daugiau nei pusė milijono žmonių išvažiavo iš Lietuvos nuo nepriklausomybės pradžios. O juk galėjo parašyti kitaip – po įstojimo į Europos Sąjungą visoje Europoje pradėjo kurtis naujos ir stiprios lietuvių bendruomenės, papildydamos ir taip globalią lietuvių diasporą pasaulyje. Bet tūkstančiai žmonių, pradėję savo gyvenimą kitur ir puoselėjantys lietuvybę, tampa tik spektaklio kontekstu, jų vizijos tėra liūdna pastaba paraštėje. Knyga nėra išvien istorinė ir stengiasi užmesti žvilgsnį į ateitį: paskutinės vizijos kalba apie Julijono Urbono „Kosminės Lietuvos“ projektą, suskystintų dujų terminalą ir lietuviško futbolo ateitį, tarp daugelio kitų. Rezultatas yra idėjiškai seklus ir neaktualus. Naujųjų išeivių gyvenimai taip pat yra istorijos dalis ir istorijos metraštininkai neturėtų jos ignoruoti. Jau keleri metai Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse kalbame apie globalią Lietuvą, apie tai, ką reiškia būti jaunu lietuviu pasaulyje. Šios diskusijos gimsta iš praktinio poreikio, o ne iš teorinių prielaidų, t. y. nekuriame nutautintų kosmopolitinių siekių ar rekomendacijų, esą Lietuvai reikia globalių piliečių, – tai tiesiog jau yra šios dienos realybė, apie kurią reikia kalbėti. Iš dalies tai – pragmatiškos diskusijos, kylančios iš to, jog po pasaulį pasklidę jauni lietuviai ne visada žino, ką daryti ir kaip prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo. Globalus lietuvis – tai ir vizija, ir realybė, kurioje kasdien gyvena tūkstančiai jaunų žmonių. Jie atsikelia ryte skirtinguose pasaulio kraštuose, bet negalvoja, kaip išsaugoti savo tautiškumą, nes jis nėra pavojuje. Jiems nereikia vytis Europos, nes jiems nekyla klausimas, ar Lietuva yra europietiška valstybė. Ir jie žino, kad nors užsienio politikos pavojai yra rimti, Lietuvai egzistencinis pavojus negresia, nes ji išliks – net jei ir kitokia, pasikeitus. Mano kartos – pirmosios gimusios jau nepriklausomoje Lietuvoje – emigrantai neranda savęs šioje knygoje, istorinės vizijos yra brangios ir svarbios, bet knygoje aptartos nepriklausomos Lietuvos vizijos nekalba mums. Kai kurie iš mūsų ne Lietuvoje gyvename jau dešimtmetį – dešimtadalį to švenčiamo šimtmečio – ir per tuos pastaruosius dešimt metų nemažai kabėjome apie tai, kokios Lietuvos reikia, kokios valstybės norisi ir kaip mes galėtume dalyvauti jos kūrime. Tačiau tie pokalbiai ir idėjos yra pamirštos knygos sudarytojų, jos lieka uždaruose diasporos ratuose ir nepasiekia žmonių Lietuvoje. Vartant knygą akys užkliūva už Tado Ivanausko ir jo brolių istorijos. „Aš apsisprendžiu“, – toks yra Tado Ivanausko, gimusio Tadeusz Iwanowski, memuarų pavadinimas. Tai – vizionieriškas šūkis, savo svarumu nenusileidžiantis Émile’io Zola „J’accuse“. Mes apsisprendžiame būti lietuviais, kad ir kur gyventume, dar daugiau – mes apsisprendžiame kurti bei įgyvendinti vizijas Lietuvai. Globalūs lietuviai pripažįsta, kad įsipareigojimas savo valstybei tęsiasi už valstybės ribų. Tai – vizija kartos, kuri tą atsakomybę prisiima ir didžiuojasi savo lietuviškumu. Lietuvio kaip gyvenančio pasaulyje ir apsisprendžiančio būti lietuviu idėja nėra nauja, ji gyvuoja jau nuo XX amžiaus pradžios. Tai šimtas pirmoji vizija Lietuvai, kurią galime prikelti, plėtoti ir puoselėti ateinančiame Lietuvos valstybės šimtmetyje. Marija Antanavičiūtė, Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininkė, „Pasaulio lietuvis“  

Daugiau
10/12/2018

Seimo ir PLB komisija aplankė etninių žemių lietuvių bendruomenes
Spalio 7 d. Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos delegacija lankėsi Suvalkų krašte. Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus, jo pavaduotojas dr. Stasys Tumėnas ir iš viso pasaulio – Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Šveicarijos, Vokietijos, Danijos susirinkę komisijos nariai ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai pagerbė Lietuvos savanorių kapus Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie lietuvių poeto ir vyskupo Antano Baranausko paminklo ir kapo Seinų bazilikos koplyčioje, aplankė buvusios Seinų kunigų seminarijos Lietuvišką menę. Seinų „Žiburio“ mokykloje delegacija bendravo su šios įstaigos bendruomene, susipažino su etninių žemių lietuvių pasiekimais ir problemomis švietimo srityje. „Vienybės“ klube įvyko susitikimas su sparčiai gausėjančia Suvalkų lietuvių bendruomene. Delegacijos nariai pasidžiaugė, kad jauni žmonės iš Punsko, Seinų, Vidugirių ir kitų lietuviškų kaimų keliasi gyventi į Suvalkus, kaip į dinamišką ir perspektyvų miestą, kuriame brandinama idėja įkurti Lietuvių kultūros centrą. „Šią savaitę vyksiančiuose Seimo ir PLB komisijos posėdžiuose neatidėliodami diskutuosime dėl svarbiausių etninių žemių lietuvių problemų sprendimo, – susitikimuose kalbėjo komisijos pirmininkas ir diplomatas A. Vinkus, – padėti užsienio lietuvių bendruomenėms mūsų komisijos tiesioginė pareiga“. Punske, kuriame gyvena net 90 procentų lietuvių, komisijos delegacija bendravo su Kovo 11-osios licėjaus, Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos mokytojais, kultūros darbuotojais bei visuomeninių organizacijų atstovais, aplankė puikius kultūros namus, tautodailės amatų dirbtuves „Šimtavirvis“, kuriose puoselėjamas iš protėvių paveldėtas audimo palikimas. „Ačiū, kad tausojate mūsų tautos atmintį Antano Baranausko krašte ir smalsiai gvildenate lietuviškos tapatybės ir savasties slėpinius šių dienų pasaulyje“, ­ Suvalkų krašto lietuviams dėkojo komisijos kopirmininkas dr. Rimvydas Baltaduonis iš Vašingtono. Jis taip pat pabrėžė, kad „Seimo ir PLB komisijos delegacijos vizitas Suvalkų krašte – puiki pasišventimo įkrova prieš šią savaitę prasidedančią komisijos rudens sesiją Vilniuje!“. Komisijų sekretoriato informacija ir nuotraukos (aut. – J. Šedauskienė)

Daugiau
10/05/2018

Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis: „Lietuviškai veiklai – daugiau kaip pusė gyvenimo“
Lietuviškai veiklai Argentinos lietuvis Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis atidavė daugiau kaip pusę savo gyvenimo – 23 metus. Ši veikla itin suaktyvėjo išmokus lietuvių kalbą, 2005-aisiais metais, grįžus į Argentiną po dešimties mėnesių, praleistų Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Nors lietuvis buvo tik jo senelis, Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis jaučiasi lietuviu ir įvardina tai kaip pasaulio lietuvių palikuonių pareigą. „Mane visi vadina Jonu“, – mėgina padėti Argentinos lietuvis, kai žurnalistas laužydamas liežuvį bando ištarti ilgą jo vardą. Žinoma, aiškiai ištarti pasiseka tik pačią pabaigą – lietuvišką pavardę Kalvelis. Jonas Kalvelis (Juan Ignacio Fourment Kalvelis) – jau daugiau kaip pusę metų vadovauja Argentinos Lietuvių Bendruomenei. Pirmininko pareigas einantį lietuviško kraujo turintį argentinietį, tiesiog 100 proc. atsidavusį lietuviškai veiklai, žino ir pažįsta visi pasaulio lietuviai. Daugelis jį pažįsta kaip Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininką, kaip Pietų Amerikos lietuviams atstovavusį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narį. O labiausiai – kaip nepailstantį šokėją. - Papasakokite apie Argentinos lietuvius. Kiek jų esama? Kas sudaro šioje šalyje veikiančią lietuvių bendruomenę? - Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus į Argentiną atvyko apie 35 tūkstančius lietuvių. Sakyčiau, kad dipukų karta čia nepasiliko, toliau ieškojo savo namų pasaulyje. Argentinoje liko dar senesnės kartos lietuviai. Ambasados duomenimis, Argentinoje yra apie 200 000 lietuvių palikuonių. Tų, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje – 800–1000. Pats priklausau „Nemuno“ lietuvių draugijai, kuriai yra jau 109 metai. Kita „Lietuvių sąjunga“ gyvuoja jau 105 metus, „Lietuvių centras“ – 92 metus, lietuvių draugijai „Mindaugas“ – 87-eri, dar yra „Aušros vartų parapija“. Taip pat Argentinoje veikia 12 lietuvių tautinių šokių kolektyvų, vienas choras. Tai ir yra Argentinos lietuvių bendruomenė. Žinoma, šokių kolektyvų yra tiek daug todėl, kad kiekviena draugija turi savo šokių kolektyvą. 200 lietuvių ateina į vieną draugiją, 200 – į kitą. Taip ir pasiskirsto. Gerai yra tai, kad kiekviena draugija turi savo patalpas, savo valdybą, savo statutą ir yra nepriklausoma. Sostinėje Buenos Airėse yra „Lietuvių centras“, priemiestyje – „Susivienjimas“. - O Jūs pats? Kuo dar, be pirmininkavimo Bendruomenei, užsiimate? - Aš, kaip Argentinos lietuvis, jau penkiolika metų esu eteryje – vedu lietuviško radijo valandėlę „Lietuvos aidai“. Dar esu 47-erius metus gyvuojančio lietuviškų tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ vadovas ir šokėjas. Man labai patinka ne tik šokti, bet ir vadovauti jam. Juo labiau, kad mano tėvai susipažino „Nemuno“ kolektyve. Mano tėtis dirbo su lietuviais Argentinoje. Kadangi tuo metu „Nemune“ trūko šokėjų, mano tėtis pradėjo jame šokti ir įsijungė į jo gretas. Tai buvo mūsų šeimos pradžia. Kaip ir mano. Aš taip pat susipažinau su savo žmona „Nemuno“ šokių kolektyve. Mano dukrytei šiuo metu yra treji metai ir ji jau taip pat šoka lietuvių tautinių šokių vaikų kolektyve Argentinoje. Šokis – mums labai svarbus ir tai yra viena pagrindinių lietuviškų veiklų Argentinoje. - Kaip atsidūrėte Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje? Kokius įspūdžius, patirtis atsivežėte į Argentiną? - Nors šeimoje mes nekalbėjome lietuviškai, norėjau išmokti lietuvių kalbą, buvau (ir esu) labai smalsus ir prieš 14 metų (2004 m.), gavęs stipendiją iš Lietuvių Fondo, atvykau mokytis į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją, kur būdamas tarp lietuvių per 10 mėnesių išmokau lietuvių kalbą. Tuo metu buvau vienintelis moksleivis iš Pietų Amerikos ir pirmas iš mūsų bendruomenės, kuris nemokėjo kalbėti angliškai, vokiškai ar lietuviškai, todėl pradžioje pasitelkiau gestų kalbą. Išties labai susiėmiau ir intensyviai mokiausi. Iš Vasario 16-osios gimnazijos ir mane supusių žmonių pasiėmiau labai daug – lietuvių kalbą, tautinę kultūrą (šokius, dainas), papročius. Man gimnazija – labai miela, labai brangi vieta. Esu dėkingas tuometiniam gimnazijos direktoriui Andriui Šmitui, kuris man labai padėjo. Visuomet prisimenu šią vietą su šypsena veide. Vasario 16-osios gimnazija visuomet buvo ir bus lietuvių židinys. Ji buvo lietuvių sostinė Europoje. Labai svarbu išlaikyti šią švietimo įstaigą, kad Europos lietuviai, ir ne tik, galėtų ją lankyti ir semtis lietuviškos kultūros, švietimo. - Tačiau situacija keičiasi ir šiuo metu Argentinos lietuvių jaunimas mokytis vyksta tiesiai į Lietuvą. - Išties tuo metu buvo tokia situacija, kad Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos lietuviai, paprastai finansuojami Lietuvių Fondo Čikagoje, mokytis vykdavo į Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde. Šiuo metu situacija keičiasi. Dabar Argentinos lietuvius siunčiam tiesiai į Lietuvą – raginame rinktis studijas Vilniaus, Kauno universitetuose semestrui arba net dviem. Tam jau kurį laiką yra labai daug galimybių. Šią idėją labai remia LR švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo mainų ir paramos fondas Lietuvoje. - Kokie į Argentiną anksčiau grįždavo lietuviai iš Vokietijoje veikiančios lietuvių gimnazijos ir šiuo metu – iš Lietuvos? Ar jaučiate skirtumą? - Žinoma, yra viena problema: ten, kur apsistoja mūsų jaunimas Lietuvoje, susirenka visas pasaulis ir dažniausiai jie ten kalba anglų arba ispanų kalbomis. Ir tai jiems nepadeda išmokti lietuvių kalbos ir integruotis. Iš dalies jaučiame šiuos rezultatus pagal lėtesnį jų mokymąsi. Tačiau Pietų Amerikos, Argentinos jaunimas labai nori vykti į Lietuvą. Šiuo metu Vilniaus universitete mokosi net šeši Argentinos lietuviai – penki iš mano draugijos „Nemunas“, kiti – iš lietuvių susivienijimo. Šis etapas jokių būdu nėra atostogos, juk atvažiuojama konkrečiai dirbti. Žinoma, dalis jų pasilieka Lietuvoje arba grįžta, randa darbą. Mūsų tikslas, kad jie padėtų Argentinos Lietuvių Bendruomenei ir būtų joje. Kad nebūtų savanaudiški, o bendruomeniški. Vertiname tai kaip didžiulę investiciją. - Ar Argentinoje veikia lituanistinė mokyklėlė? - Mūsų bendruomenėje veikia vaikų tautinių šokių kolektyvas. Su susirinkusiais vaikais rengiame šokių repeticiją ir atskirai – pamokas. Taigi, vaikai – šoka, dainuoja, skaičiuoja lietuviškai. Geriausiai lietuvių kalbos mokosi per žaidimą. Pas mus vyksta ir lietuvių kalbos kursai, kuriuos veda minėti stipendininkai, semestrui ar dviem išvykę į Lietuvą, arba praktikantai iš Lietuvos. Universitete yra tokia programa, leidžianti studentui atlikti praktiką užsienyje. Tad Argentinoje sulaukiame Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, norinčių, galinčių mokyti ir vedančių lietuvių kalbos pamokas Argentinos lietuviams, ir ne tik. Ir, žinoma, prisidedančių prie lietuviškos veiklos. - Koks Jūsų asmeniškai ir bendruomenės didžiausias pasiektas rezultatas? - Tai, ką aš darau – mano gyvenimo būdas, stilius. Mes jaučiamės lietuviais, Lietuvos dalimi. Žinoma, esame ir argentiniečiai, turime čia savo tradicijas, kultūrą. Didžiausias mano ir visos Argentinos Lietuvių Bendruomenės tikslas – ir jau rezultatas – šiais metais įvykusi šimtmečio dainų šventė. Įdėjome daug darbo. Į Lietuvą atvyko 50 Argentinos lietuvių – 26 „Nemuno“ šokėjai. Bendrą delegaciją iš Pietų Amerikos sudarė apie 90 žmonių. Didžiausias mūsų darbo rezultatas ir šilčiausias momentas buvo, kuomet giedodami Lietuvos himną Vilniaus oro uoste mus pasitiko Vilniaus universiteto choras ir vaikų tautinių šokių kolektyvas „Ugnelė“. Turbūt daugelis matė, kokias Argentinos lietuvių emocijas sukėlė šis gestas, pagimdęs tą neįkainojamą bendrumo jausmą. Nors aš vienintelis žinojau apie šią staigmeną, mums visiems tai buvo didelė dovana. - Ką pavyko tuo metu nuveikti Lietuvoje? Mes tiek daug nuveikę per tokį trumpą laiką dar nebuvome. Tą pačią dieną išvykome švęsti Joninių į Kernavę. Čia mes linksminomės iki 3 val. nakties, kadangi atvyko liaudiška kapela „Sutaras“, su kuriais mes palaikome labai gražius ryšius ir draugystę. Kolektyvas buvo atvykęs ir į Argentiną. Kitą dieną mes vykome į Trakus, išsinuomojome ten sodybą. Tada aplankėme Kauną, kur mus pasitiko šio miesto universiteto kolektyvas „Nemunas“. Buvo neįkainojamas momentas pirmą kartą susitikus abiem „Nemunams“. Viešnagės metu vyko didelis koncertas, vakaronė su nemuniečiais. Dar kitą dieną pavyko nuvažiuoti į Anykščius, pas šio miesto merą, į Panevėžį – pas šio miesto savivaldybės vicemerą. Paskui aplankėme Šiaulius, Kryžių kalną, Palangą, Nidą, kur ir apsistojome. Mus ten pasitiko Nidos kultūros centro „Kalnapušė“ šokių kolektyvas. Visi šie kolektyvai ir dar daug kitų lankėsi pas mus Argentinoje, o dabar mus priėmė čia. Su daugeliu Lietuvos kolektyvų mus vienija labai graži abipusė draugystė. O paskui vyko Dainų šventė, kurią pradėjome liepos 1-osios koncertu Vilniaus Rotušės aikštėje, per renginį „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kur veikė ir paviljonų miestelis. Buvo nuostabūs pasirodymai, užsimezgė nuostabios draugystės. Ir toliau vyko repeticijos bei pasirodymai. Ši veikla sukėlė didelį žiniasklaidos susidomėjimą ir mes atsidūrėme dėmesio centre. Bet tai yra gerai, nes per žiniasklaidą mes galime informuoti Lietuvoje gyvenančius lietuvius apie savo veiklą Argentinoje – kad esame lietuvių palikuonys, mylime šią šalį, jaučiamės jos dalimi. Apskritai, visos šios veiklos rezultatas – nuostabus. Tarp mūsų yra ir tokių, kurie galbūt ir nekalba lietuviškai, tačiau ant jų kūno galima pastebėti lietuviškos simbolikos, tatuiruočių su Lietuvis herbu „Vyčiu“ ir panašiai. - Dėkoju už pokalbį. Kalbino Evelina Kislych-Šochienė, pasauliolietuvis.lt

Daugiau
08/17/2018

Pasaulio lietuvių akademinis žingsnis
Vasario mėnesį Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje įvyko pirmasis seminarų ciklo „Lietuvių diaspora prieš 100 metų ir šiandien“ susitikimas. Renginio svečias – pirmasis atkurtojo universiteto rektorius, mokslininkas, VDU garbės profesorius prof. Algirdas Avižienis. Profesorius, kalbinamas prof. Egidijaus Aleksandravičiaus, dalinosi įžvalgomis apie lietuvių diasporos ateities vaizdinius ir perspektyvas. Renginys buvo skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti.

Daugiau
08/17/2018

Apklausa dėl pilietybės išlaikymo: gausus palaikymas – gera pradžia
Pasaulio lietuvių bendruomenė džiaugiasi, kad pilietybės išsaugojimo lietuviams idėja stipriai palaikoma Lietuvoje. Tačiau net ir tokio gausaus palaikymo gali nepakakti šiam klausimui išspręsti referendumo keliu. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa jau dabar rodo, kad net esant 57 proc. rinkėjų aktyvumui, kai 71 proc. iš jų pritaria pilietybės išsaugojimui, o tai yra 40 proc. nuo visų rinkėjų, to nepakanka pakeisti Konstitucijai. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, Konstitucijai pakeisti reikia daugiau kaip 50 proc. arba 1,3 mln. balsų. Šių metų liepą posėdžiavęs PLB Seimas priėmė rezoliuciją, kuria paragino LR Seimą pasinaudoti konstitucine teise ir iš naujo svarstyti bei priimti referendumo įstatymo pakeitimą dėl kvalifikacinės sąlygos sumažinimo, prilyginant pilietybės apsaugą kitoms Konstitucijos garantuojamoms žmogaus teisėms, ir iškart kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo atitikties Konstitucijai įvertinimo. „PLB siekia, kad visi lietuviai išlaikytų kuo tampriausius ryšius su Lietuvos valstybe, kurią, kaip numato Konstitucija, kuria Tauta. Tad PLB ir toliau ragins Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir Prezidentę kuo greičiau spręsti klausimą dėl gimimu įgytos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo“, – teigia LR Seimo ir PLB komisijos pirmininkas Rimvydas Baltaduonis. Pasaulio lietuviai taip pat prašo LR Seimo kiek įmanoma greičiau nustatyti referendumo dėl Lietuvos pilietybės išlaikymo datą bei pradėti ruoštis referendumui. „Prašome visų politinių partijų susitelkimo ir bendro darbo vienijant žmones šiam svarbiam apsisprendimui“, – sakė PLB pirmininkė Dalia Henke. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu liepos 17–24 dienomis įmonė „Spinter Research“ atliko reprezentatyvią šalies gyventojų apklausą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo įgijus kitos transatlantinius kriterijus atitinkančios šalies pilietybę. Gyventojų klausta ir apie jų nusiteikimą dalyvauti referendume, jei jis būtų surengtas 2019 metais. Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma (71 proc.) tyrimo dalyvių pritaria nuostatai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija būtų keičiama referendumu ir joje būtų nustatyta, kad pagal kilmę Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios kitos šalies pilietybę, neprarastų Lietuvos pilietybės – tam visiškai pritaria 33 proc. ir linkę pritarti 38 proc. apklaustųjų. Priešingą nuomonę išreiškė 12 proc. gyventojų: 5 proc. nepritaria visiškai, 7 proc. yra linkę nepritarti. Daugiau nei pusė (57 proc.) respondentų nurodė ketinantys dalyvauti referendume dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, jei jis būtų surengtas 2019 metais kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais. Pilietybės išsaugojimo reikalai Kokia problema? Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, negali turėti dvigubos pilietybės. Koks sprendimas? Reikalingos pilietybės išsaugojimo konstitucinės pataisos, kurioms greičiausiai bus šaukiamas referendumas. Ko siekiama konstitucinėmis pataisomis? Kad būtų nustatyta, jog pagal kilmę Lietuvos pilietis, įgijęs Euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios kitos šalies pilietybę, neprarastų Lietuvos pilietybės. Kodėl tai svarbu? Esame gyvybinga, veržli ir tikra Lietuvos jėga pasaulyje. Garbinga Lietuvos pilietybė – tai Vyčio gijos, per amžius jungiančios mus aukščiausiam tikslui: Lietuvai ir lietuvybei, todėl pilietybės išsaugojimas yra gyvybiškai svarbus visiems mums, Lietuvos vaikams. Ką daryti? Būti pilietiškai aktyviems: telktis, diskutuoti, burti savo draugus ir artimuosius. Labai svarbu, kad aktyviai dalyvautumėte visuose Lietuvos rinkimuose – Jūsų balsas gali būti lemiamas.

Daugiau
08/03/2018

Kviečia valstybės pažinimo centro projektas #100-mečio kelionė
LR Prezidento rūmų ansamblyje įsikūręs Valstybės pažinimo centras kviečia leistis į dvylikos užduočių Misiją 2018: #100-mečio kelionė. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, projekto dalyviai kviečiami prisiminti įdomiausius ir svarbiausius šio laikotarpio įvykius. Per pirmuosius žaidimo mėnesius, komandos įveikė ne vieną iššūkį: diskutavo apie NATO ir Europos Sąjungą, lankėsi nepriklausomybės kovų atminimo vietose, ieškojo tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių savo gimtuosiuose miestuose bei domėjosi Lietuvos aviacijos istorija.

Daugiau
08/03/2018

Lietuvos 100-mečio proga – sėkmingai sugrįžusiųjų istorijos
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga užsienyje gyvenę tautiečiai kviečiami pasidalyti savo sugrįžimo į Lietuvą istorija ir tapti antrus metus organizuojamos iniciatyvos „Kryptis Lietuva“ dalimi.

Daugiau
08/03/2018

Leonas Narbutis, Lietuvių Fondo atstovas: lietuvybė brangiai kainuoja
Žmogui, sukrovusiam nemenką gyvenimo patirtį arba sulaukusiam brandesnio amžiaus, neretai atrodo, kad jis pažįsta pusę savo gimtojo krašto žmonių, o jei tarp bičiulių atsiranda visas būrys užsienyje gyvenančių tautiečių, susidaro keistas įspūdis, kad prieš akis atsivėrė visos pasaulio paslaptys ne tik savo grožiu, bet ir nepažiniąja puse. Apima visažinystės jausmas (ar ne?). Kai susitinka du skirtinguose pasaulio  kraštuose gyvenantys, tegu ir skirtingų kartų, lietuviai, tarp jų būtinai užsimezga bendra kalba. Pirmiausia, juos sieja panašios vidinės dilemos, susijusios su tėvyne, ir nuolatinis klausimas „ką darysiu toliau?“ Tai verčia nuolatos galvoti apie ateitį, apie savo vaikus, apie kelionę, kuri suteikia gyvenimui būtiną prasmę. Jeigu du lietuviai gimė ir vaikystę praleido Lietuvoje, o vėliau išvyko arba tėvai juos išsivežė į kitą šalį, tai tarp jų atsiranda ne tik bendrumas, bet jie tampa esmingai, egzistenciškai tarpusavyje susiję per panašią žmogiškų išgyvenimų, kalbos jausmo, sudvejintos asmenybės dramą, kylančią gyvenant svetur. Tik labai įnoringos politinės „koketės“ ir jų kovingos aistros gali surūšiuoti šias patirtis į grupes, etapus, bangas ir kitokius politiniams vėjams patogius tunelius, į kuriuos nepaneria tik laisvieji.

Daugiau
07/27/2018

Pasaulio lietuvių bendrabūvis – kvietimas kurti
Paklausus Google, kas yra „bendrabūvis“, vaizdai siūlo susibūrimo bendram tikslui, harmoningos vietos diskusijai ir tarpusavyje derančių skirtybių idėjas. Paprastai tariant – tai bendra visuomenės būtis, egzistavimas vienoje erdvėje ir laike, dalinantis tiek džiaugsmais, tiek vargais, prisitaikant prie kintančio pasaulio, idant neprarasdami savasties išliktume.

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu