Daugiau 
 

Vagiliaujanti pseudoimperija

03/24/2017 Aidas
voloshina-1036-e1490358823489

Kovo 17 dieną, per trečiąsias taip vadinamo Krymo „prisijungimo“ prie Rusijos Federacijos sutarties pasirašymo metines, rusų spaudoje pasirodė pranešimas apie tarptautinio komiteto „Rusija-Donbasas“ įkūrimą. Kol kas pranešta tik apie kažkokį tarptautinį bendradarbiavimą tarp Rusijos Federacijos ir marionetinių „Donbaso Liaudies Respublikos“ (DLR) ir „Luhansko Liaudies Respublikos“ (LLR) teritorijų.

„Rusija suteikia reikšmingą pagalbą savarankiškoms separatistinėms Donecko ir Luhansko liaudies respublikoms“, – sakė Rusijos Valstybinės Dūmos deputatas Andrejus Kozenka, kalbėdamas iš Krymo Livadijos rūmų. „Atsirado poreikis bendrai koordinuoti daugybę istorinių ir humanitarinių Donbaso ir Rusijos ryšių“, – pridūrė jis. Pasak rusų deputato, komiteto sukūrimo idėja užgimė šių metų sausį, „kai Donbaso lyderiai Aleksandras Zacharčenka ir Igoris Plotnickis pirmą kartą su oficialiu vizitu apsilankė Kryme“. „Tuomet mes kalbėjomės apie tai, kaip žiaurios Ukrainos blokados sąlygomis šioms respublikoms sekasi išgyventi“, – sakė Kozenka. Naujai sukurtos struktūros veikla, kaip tikina jos organizatoriai, „bus nukreipta į humanitarinės, socialinės ir kultūrinės Donbaso integracijos į Rusijos Federaciją procesus“.

Tai apie ką čia eina kalba? Vladimiras Putinas užsimojo prie Rusijos Federacijos prijungti okupuotą Donbasą? Nejau dabar iš atskirų Donecko ir Luhansko rajonų darys „rusų pasaulio vitriną“? Žinoma, kad ne. Viskas yra priešingai. Donbasui – t.y. okupuotai jo daliai – yra paskelbtas mirties nuosprendis. Šioje teritorijoje planuojama sukurti pilnai iš Rusijos Federacijos biudžeto finansuojamą sukarintą anklavą. Kariauti už rusų interesus tenai bus galima, o štai gyventi, tobulėti, turėti perspektyvų – jau ne. Pakanka pažiūrėti į Abchaziją ir Pietų Osetiją, kad suprastumėte, kokia ateitis laukia šių teritorijų.

DLR ir LRR vadovai patikslino, kad nepraranda vilties, pagal Krymo pavyzdį, patekti į Rusijos sudėtį, mat, pasak jų, su Ukraina jų daugiau niekas nesieja, o pagrindinis jų partneris kaip tik ir yra Rusija. Pokalbiai apie „pirmapradę motiną Rusiją“ buvo stiprinami rusų iniciatyvomis pripažinti „DLR ir LLR piliečių“ pasus ir pasiūlymais supaprastinti Rusijos pilietybės gavimo procesą visiems asmenims, kurių protėviai yra gimę SSRS arba Rusijos imperijoje. Taip, taip. Jums nepasigirdo. Rusijos Federacijoje yra rimtai svarstoma galimybė rusams priskirti visus, turinčius sovietines ir imperines šaknis. O toliau? O toliau Rusija įpareigos save teise „mandagios agresijos“ pagalba ginti rusus visame pasaulyje.

Iš tiesų okupuoto Donbaso suverenizacija tik iš dalies yra skatinama imperinių Maskvos ambicijų. Pirmiausia kalba čia eina apie paprastų paprasčiausią plėšikavimą. Zacharčenka ir Plotnickis suskubo į Rusiją integruotis iš karto po to, kai okupuotose teritorijose veikiančiose įmonėse buvo įvesta „laikinoji administracija“. Ukrainos oligarcho Renato Achmetovo nuosavybė buvo nusavinta kovotojų vadukų. Formaliai, kovotojai kaltina Ukrainą tuo, kad jie „buvo priversti“ pasisavinti ukrainietiškas įmones. Matote, civilinė anglies tiekimo blokada iš Atskirųjų Donecko ir Luhansko sričių rajonų privertė juos imtis kraštutinių priemonių. Tačiau faktiškai, jau nuo pirmųjų rusų agresijos dienų, okupuotose teritorijose nesiliovė grobimai. „Nacionalizuota“ Ukrainos geležinkelių nuosavybė, demontuota ir į Rusiją išgabenta dešimtys gamyklų ir fabrikų, o dalis jų paprasčiausiai sunaikinta ir sunaudota kaip metalo laužas. Į kovotojų rankas pateko prekybos tinklai, pinigai iš bankų kasų, Ukrainos piliečių automobiliai ir gyvenamieji būstai, kuriuos teroristai dabar laisvai naudoja savo reikmėms.

Renatui Achmetovui priklausiusios įmonės – tai tik vienas epizodas šiame plataus masto Ukrainos nuosavybės perėmime. Jos dirbo tol, kol tai buvo naudinga kovotojams ir jų kuratoriams. Dabar, kai Donbasą buvo nuspręsta paversti kažkuo panašiu į Padniestrę, buvo nutrauktas paskutinis nominalus okupuotos ir laisvos Ukrainos ryšys. Verta priminti, kad okupantai jau du kartus patys blokavo anglies tiekimą iš jų kontroliuojamose teritorijose veikiančių įmonių, šantažu siekdami išsireikalauti sau palankių sąlygų. Tiekimo per demarkacinę liniją nutraukimas 2014 ir 2015 metais buvo labai plačiai naudojama praktika. Šįkart jos imtis buvo nuspręsta ne kaip ekonominio grasinimo, o tam, kad būtų sukurtas formalus pretekstas.

Rusijai buvo būtina sustiprinti savo dalyvavimą Ukrainos ekonomikoje. Kaip tik tai ji ir darė, užmerkdama akis į okupuotose teritorijose dirbančias įmones, mokančias mokesčius į Ukrainos biudžetą. Žinoma, nepamiršdama kartas nuo karto pašantažuoti Ukrainą, sustabdant strategiškai svarbius objektus dėl nutraukto tiekimo iš okupuotų teritorijų. O kai viltys integruoti Donbasą į Ukrainą rusų sąlygomis galutinai užgeso, buvo nuspręsta nutraukti Ukrainos ekonominio dalyvavimo okupuotose teritorijose žaidimą.

Pilietinė anglies tiekimo blokada tapo puikiu pretekstu tolimesnei separatistinių subjektų legalizacijai. Ji yra tik priemonė, o ne priežastis. O priežastis yra ta, kad be karinių veiksmų ir vidinio Ukrainos destabilizavimo priemonių, Rusija nė akimirkai nesiliovė savo kare naudojusi ekonominio faktoriaus. Rusija uždraudė Ukrainietiškų prekių importą į savo teritoriją. Taip pat buvo uždraustas krovinių tranzitas per Rusijos teritoriją iš Ukrainos į Eurazijos Muitinių Sąjungos šalis. Tačiau svarbiausia – Rusija su malonumu ėmėsi grobstymo ir pasisavino viską, kas priklausė Ukrainos piliečiams ir Ukrainos valstybei. „New York Times“ apžvalgoje minima, kad Rusija Kryme „nacionalizavo“ ukrainietiško privataus ir valstybinio turto už maždaug milijardą dolerių. Pasak Ukrainos teisingumo ministro Pavlo Petrenko, dėl Krymo aneksijos šalis iš viso patyrė 1,8 trilijono grivinų (67 milijardų dolerių) nuostolį.

Pavyzdžiui, naftos gavybos kompanija „Černomorneftegaz“ (Juodosios jūros naftos ir dujų kompanija) prarado prieigą prie didžiosios dalies savo aktyvų ir šiuo metu yra atsidūrusi ant bankroto ribos. Kompanijos turtas ir lėšos yra areštuotos, o Ukrainos parlamentui tenka priimti įstatymų pataisas, kad užkirstų kelią bendrovės likvidacijai. Kompanijos bankroto įteisinimas atimtų iš Ukrainos galimybę ginti savo teises į naftos telkinius Juodojoje jūroje, kurie yra „Černomorneftegaz“ licencijose. Balansinė prarastų naftos gavybos kompanijos aktyvų vertė sudaro 14,9 milijardo grivinų, kas kaip tik ir atsispindi Ukrainos ieškinyje Rusijos Federacijai. Tačiau 2016 metais Kijevo ekonominis teismas 2016 metų birželio mėnesį pradėjo „Černomorneftegaz“ bankroto bylą pagal neįvardintos komercinės struktūros, kuriai „Černomorneftegaz“ yra skolinga 418 tūkstančius grivinų, ieškinį. Taip bendrovė, kuri šiandien dėl Rusijos agresijos yra praktiškai žlugusi ir kurios sąskaitos areštuotos kreditorių reikalavimu, dėl 400 tūkstančių grivinų rizikuoja tapti paleidimo mechanizmu, atimsiančiu iš Ukrainos galimybę teismuose ginti savo teises į Juodojoje jūroje esančius telkinius.

Tokių bylų, panašių „Černomorneftegaz“, šiandien yra labai daug. Okupacija ir toliau griauna Ukrainos ekonomiką bei kelia didžiulę grėsmę šalies saugumui. O štai Rusija tuo metu naudojasi ukrainietiška įranga, kad pumpuotų pas save dujas, išgautų ir išgabentų anglį, išsivežtų ukrainietišką metalą. Jokios blokados, apie kurią nuolat skalambija rusų pusė nėra ir nebuvo. Yra tik tam tikri Ukrainos bandymai apsaugoti save, savo verslo savininkus ir ekonomiką nuo Rusijos ir jos marionečių grobuoniško pelnymosi. Kai iš rusų propagandininkų girdime, kad „Ukraina – skurdi ir perspektyvų neturinti šalis, kuri be Maskvos pagalbos yra nepajėgi pasiekti ekonomikos klestėjimo“, gal imkime ir prisiminkime okupuotose Ukrainos teritorijose Rusijos įvykdytų grobstymų mastą. „Jei jau mes tokie skurdžiai – tai ko jūs tiek iš mūsų vagiate?“ – štai ko norėtųsi paklausti visų tų veikėjų, svarstančių apie atsiskyrimą nuo Ukrainos ir ekonominį klestėjimą.

Tačiau baisiausia (kas yra labai dažnai pamirštama astronominio dydžio grobstymų šviesoje) yra tai, ką rusų okupacija daro su Donbase likusiais žmonėmis. Šiuo metu jie dirba „pilkojoje zonoje“. Kas yra atsakingas už jų darbo teises, sąžiningai mokamą atlyginimą, darbo saugą pavojingose profesijose? Zacharčenka? Plotnickis? Vladimiras Putinas? Teroristinių respublikų žinioje atsidūrę žmonės yra vergai, iš kurių pelnosi rusų kovotojai.

Rusija Ukrainos teritorijų okupaciją tęsia todėl, kad jai tai yra naudinga. Dabar Rusija turi viltį pasinaudoti Ukrainos nuosavybe, kad paverstų Donbasą Ukrainos ekonomikos, o kartu ir vyriausybės, destabilizacijos faktoriumi. Todėl ji ėmėsi to, ką geriausiai moka: naudoja jėgą, kad pažeistų nuosavybės teises ir pavergtų žmones, bei melą, kad pridengtų banalų šios pseudoimperijos vykdomą grobstymą.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu