Daugiau 
 

Verčiant Lietuvos nepriklausomybę

09/23/2016 Aidas
society-2-2

Laima Vincė yra rašytoja, poetė ir literatūros vertėja. Daugiau nei dvidešimt metų ji gilinasi į istorinius perversmus ir transformacijas, vykusias Baltijos šalyse. Dar būdama studentė Laima atsisakė galimybės studijuoti vokiečių literatūrą Konstanco universitete ant Bodeno ežero kranto, ir vietoje to pasirinko keliauti į sovietų okupuotą Lietuvą studijuoti poezijos vertimo Vilniaus universitete. Vos jai atvykus, prasidėjo revoliucija, nuvedusi Baltijos šalis į socialinę sumaištį. Laimai buvo pasakyta – „Tu kalbi angliškai, tu kalbi lietuviškai, eik versti nepriklausomybės judėjimui.“ Moteris išsaugojo tų dienų įvykių dienoraštį, pagal kurį sukūrė 2008 m. išleistus memuarus.

JAV minint nacionalinį vertimų mėnesį, „The Huffington Post“ šią savaitę publikavo interviu su Amerikos lietuvių autore ir vertėja, kuriame Laima papasakojo apie tai, kas paskatino ją versti Lietuvos nepriklausomybės judėjimui, su kokiais iššūkiais susiduria literatūros vertėjai, ir kuo svarbus yra vertimas.

- Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie vertimą Lietuvos nepriklausomybės judėjimui?

- Versti Lietuvos nepriklausomybės judėjimui buvo neįtikėtina patirtis. Lietuviai, latviai ir estai savo nepriklausomybės judėjimus, visų pirma, suformavo tam, kad pradėtų reformas Sovietų Sąjungos viduje. Tada, per Lietuvos tarpukario nepriklausomybei skirtą koncertą 1989 m. vasario 16 d., nepriklausomybės judėjimo „Sąjūdis“ lyderis Vytautas Landsbergis paskelbė sieksiantis Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos.

Aš dalyvavau taikiame rugpjūčio 23 d. proteste, kurio metu žmonės susikibo rankomis visose Baltijos šalyse, nuo Vilniaus iki Talino. Tos dienos keitėsi taip greitai, kad miegoti eidavau nežinodama, ar, kai pabusiu ryte, šalis nebus dar kartą drastiškai pasikeitusi. Daugumai žmonių buvo sunku sekti visus įvykius dėl to, kaip sparčiai situacija keitėsi, ir dėl tam tikro slaptumo poreikio.

Tačiau aš gavau neįkainojamos patirties verčiant interviu tarp Vytauto Landsbergio ir Billo Kellerio iš „The New York Times“. Turėjau privilegiją sėdėti nepriklausomybės judėjimo posėdžiuose. Savaime suprantama, tomis neramiomis dienomis kildavo tam tikrų nesusipratimų, bet jie niekada nesustabdydavo mūsų vertėjų komandos. Visi mes dirbome už dyką, ir netgi atsisakydavome užmokesčio, kai jis būdavo siūlomas. Mes jautėme, kad labai svarbu yra aukoti mūsų laiką. Nenorėjome, kad tą jausmą suteptų pinigai.

Nemanau, kad dar kuri nors kita mano patirtis gali prilygti tam jausmui, kai stovi minioje žmonių masinėje demonstracijoje ir visi toje minioje turi vieną bendrą svajonę apie laisvę po pusšimtį metų trukusio brutalumo ir represijos. Lietuviai taip pat gali džiaugtis žinodami, kad taikus jų pasipriešinimas buvo sėkmingas. Šiandien Baltijos šalys yra Europos Sąjungos ir NATO narės.

Kai gavau telegramą su kvietimu studijuoti lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, mano mama man pasakė – „Jeigu nori būti rašytoja, turi priprasti prie sunkumų.“ Ji negalėjo man duoti išmintingesnio patarimo. Ji buvo pasiruošusi mane paleisti, kad tik galėčiau rasti savo, kaip rašytojos, tapatybę.

- Esate apkeliavusi visas Lietuvos provincijas ir miestus rinkdama žodinę istoriją, kuri galiausiai tapo jūsų nefikcinės knygos „Gyvatė degtinės butelyje“ (angl. „The Snake in the Vodka Bottle“) pagrindu. Ar šią knygą galima būtų laikyti jūsų pačios asmeninių patirčių intymiu vertimu?

- Daugeliu požiūriu, „Gyvatė degtinės butelyje“ yra vertimas ta prasme, kad aš atlikau interviu lietuvių kalba ir juos užrašiau, o vėliau išverčiau į anglų kalbą. Tą patį procesą naudojau rašydama kitą savo knygą, „Kelionė į širdies užkaborius“ (angl. „Journey into the Backwaters of the Heart“). Mano, kaip vertėjos, įgūdžiai yra gyvybiškai svarbūs šių knygų atsiradimui. Dėl lingvistinės atskyros, kurią turėjau peržengti, kad pasiekčiau tų istorijų širdį, tos knygos iš esmės yra vertimai, ir ne tik kalbos vertimai, bet ir bendros tautos patirties, tam tikros dvasios, vertimai. Tačiau, tuo pat metu, kaip jūs ir sakote, tai yra asmeninis mano patirties vertimas, kaip į namus sugrįžusios disidento anūkės, panorusios išklausyti tų, kurie pasiliko, istorijas. Tuo pačiu, aš išverčiau ir lietuvių patirtis labai specifiniame kultūriniame kontekste, ir įtraukiau jas į angliškosios ar vakarietiškosios kultūros kontekstą.

Nemanau, kad dar kuri nors kita mano patirtis gali prilygti tam jausmui, kai stovi minioje žmonių masinėje demonstracijoje ir visi toje minioje turi vieną bendrą svajonę apie laisvę po pusšimtį metų trukusio brutalumo ir represijos. Lietuviai taip pat gali džiaugtis žinodami, kad taikus jų pasipriešinimas buvo sėkmingas. Šiandien Baltijos šalys yra Europos Sąjungos ir NATO narės.

Esu parašiusi pjesę, atliekamą dviem kalbomis, anglų ir lietuvių, kuri pasakoja apie patirties vertimą, ir tokio vertimo klaidas. Mano pjesė, „Vertėjas“ („The Interpreter“), buvo pastatyta Vilniaus kamerinio teatro ir kartą per mėnesį yra parodoma Vilniuje. Ji rodoma jau trečią sezoną. Pagrindinis jos veikėjas yra vertėjas telefonu, gyvenantis Buenos Airėse ir atliekantis vertimus Jungtinės Karalystės socialinių paslaugų ir sveikatos centrams. Jis ne tik turi įveikti visą eilę lingvistinių kliūčių ir kultūrinių iššūkių, kupinų neretai komiškų klaidingų išaiškinimų, bet ir galiausiai išnarplioti savo paties konfliktuojančius jausmus dėl jo praeities ir gimtosios šalies, kai vienas skambutis jį atsitiktiniu būdu sujungia su moterimi, kuriai jis turi pranešti, jog ji serga ŽIV. Pasirodo, kad ji yra jo vaikystės draugė ir pirmoji meilė.

- Ar yra kokių nors lietuvių rašytojų ir poetų, kurių darbai turėtų būti išversti?

- Yra daugybė lietuvių rašytojų ir poetų, kurių darbai turėtų būti išversti. Realybė ta, kad yra labai nedaug vertėjų, dirbančių su lietuvių kalba – iš tiesų, jų tėra mažuma, ir dar mažiau jų yra profesionalūs literatūros vertėjai, studijavę literatūrą. Taip pat nėra pakankamai lėšų paremti tuos, kurie dirba šioje srityje. Yra tokių klasikinės lietuvių literatūros darbų, kurie iki šiol nėra išversti. Manau, kad procesas turėtų prasidėti nuo tikrai puikių XX a. lietuvių rašytojų, kurie reikšmingai prisidėjo prie nepriklausomybės.

- Kodėl reikia švęsti vertimą?

- Mes gyvename globalioje bendruomenėje, ir Jungtinės Valstijos jau nebegali nekreipti dėmesio į viso pasaulio literatūrą ir būti susitelkusios tik į savo amerikietišką patirtį. Tam, kad suprastume kitoms kultūros priklausančių žmonių mentalitetus, privalome kliautis literatūros vertėjais, kurie mums pristato jų kūrinius. Kitu, labiau asmeniniu, arba galbūt akademiniu lygmeniu, vertimai yra svarbūs todėl, kad tai yra būdas lavinti atidaus skaitymo įgūdžius. Tai yra intymaus bendravimo su tekstu priemonė. Manau, kad vertimo praktika turėtų būti įtraukta į MFA ir anglų kalbos mokymo programas. Vertimas priverčia žmogų sustoti ir mėgautis kiekvienu žodžiu, tuo pačiu atskleidžiant naujus prasmės sluoksnius. Mano patirtis verčiant poeziją iš lietuvių kalbos į anglų buvo keičianti gyvenimą. Jeigu tikrai rasdavau ryšį su eilėraščiu ir su poetu, aš perskaitydavau tą eilėraštį lietuviškai ir galvoje jau girdėdavau jį angliškai ir paprasčiausiai jį užrašydavau. Reikėdavo dar šiokių tokių pakeitimų, bet dažniausiai procesas būdavo baigtas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu