Pirmą kartą tiesiogiai renkamiems būsimiesiems merams rimti iššūkiai – ieškodami geresnės gyvenimo kokybės gyventojai vis labiau linkę išvykti ne tik į užsienį, bet ir į kitus šalies regionus. Pernai vidinė migracija Lietuvoje pasiekė penkiolika metų neregėtus mastus - gyvenamąją vietą pakeitė beveik 63 tūkst. gyventojų, tai yra dešimtadaliu daugiau nei 2013-aisiais, kai išvyko 57 tūkst. gyventojų, ir net penktadaliu daugiau už 2010-ųjų rodiklius, kurie nesiekė nė 50 tūkst. Tokias tendencijas atskleidė penktosios „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atliktos lyginamosios savivaldybių analizės rezultatai.
„Vidinė migracija susijusi ir su natūraliais centralizacijos procesais, ir su šalies ekonomikos ciklais, lemiančiais ir gyventojų sprendimus keisti būstą, gyvenamąją vietą dėl naujo darbo ar galimybės studijuoti. Nenuginčijama, kad įtakos tam turi ir socialinė atskirtis tarp regionų. Nors pagal tokius rodiklius, kaip nedarbas, tarptautinė emigracija ir pradelsti mokėjimai, savivaldybės šiek tiek supanašėjo, skirtumai lieka reikšmingi. Kai kurie duomenys rodo, kad jie net išaugo, pavyzdžiui, lyginant atlyginimų ir komunalinių tarifų dydžius“, - komentavo „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.
Pajamų skirtumai augo
Nors vidutinis atlyginimas per metus ūgtelėjo beveik 5 proc. ir tai buvo pastebima beveik visose savivaldybėse, atotrūkis tarp mėnesinių pajamų taip pat nepaliovė didėti. Pernai skirtumas tarp pagal šį dydį pirmaujančio Vilniaus m. ir greta įsikūrusios Šalčininkų sav. sudarė 226 eurus, o 2013-aisiais - 207 eurus. Lyginant pastarojo penkmečio vidutinio atlyginimo po mokesčių dydžio tendencijas, mažiausias skirtumas buvo fiksuotas 2009 m. pabaigoje (163 eurai/mėn.).
Didmiesčiuose atlyginimai augo lėčiau nei pusėje rajoninių savivaldybių. O kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Elektrėnų ir Mažeikių savivaldybėse, vidutinis atlyginimas netgi šiek tiek susitraukė. O. Bložienės pastebėjimu, tai galima sieti su tose savivaldybėse veikiančių didžiųjų verslo subjektų veikla. Pavyzdžiui, „Orlen Lietuva“ gamykla pernai dirbo tik 60 proc. savo faktiniu pajėgumu, tad bendrovės pajamos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2013-aisiais, sumažėjo 43 proc., tai galėjo turėti įtakos jos bei susijusių įmonių darbuotojų pajamoms.
Ryškiausiai vidutinis atlyginimas kilo Trakų rajono savivaldybėje (daugiau nei 10 proc.), beveik tiek pat jis augo Pagėgių rajone, šiek tiek mažiau – Marijampolėje bei Tauragėje. Mažiausias augimas fiksuotas Akmenės ir Alytaus rajonuose (vos per 1 proc.). Kukliausių pajamų savininkais lieka Šalčininkų, Zarasų ir Kalvarijos savivaldybių gyventojai, uždirbantys vidutiniškai apie 400 eurų/mėn. Didžiausią vidutinį atlyginimą gauna vilniečiai, klaipėdiečiai ir didžiųjų pramonės centrų, tokių kaip Jonava ir Kėdainiai, gyventojai, kurių pajamos siekia apie 600 eurų/mėn.
Darbo vietas kūrė didmiesčiai ir kurortai
Didžiausias nedarbas pernai metų pabaigoje buvo Jurbarko, Zarasų, Alytaus, Lazdijų ir Ignalinos rajonų savivaldybėse, kur jis svyravo nuo 16 iki beveik 18 proc. Mažiausiai bedarbių turėjo Kretingos ir Trakų rajonai, taip pat Elektrėnai, Šiauliai, Vilnius ir Neringa, kur nedarbo lygis sudarė nuo 5,5 iki 6,7 proc.
Palyginti su 2013-aisiais, pernai nedarbas mažėjo visose šalies savivaldybėse, apie 1,8 proc. p. šalies mastu, tačiau dviejose savivaldybėse jis traukėsi dvigubai daugiau. Geriausius rodiklius kovojant su nedarbu pademonstravo Kalvarijos ir Kelmės rajonai. Vertinant pastarųjų ketverių metų pastangas, išsiskyrė Kretingos ir Panevėžio rajonų savivaldybės, kuriose registruotų bedarbių sumažėjo dešimtadaliu. Prasčiausiai sekėsi Visaginui, kur nedarbo rodikliai krito vos 1,4 proc. p., nedaug pasistūmėjo ir Kazlų Rūda (-2,5 proc. p.). Šalyje 2010-2014 m. nedarbas mažėjo vidutiniškai 6.6 proc. p.
Veikiančių ūkio subjektų skaičius Lietuvoje per 2014 m. išaugo 2,5 proc. (2013-ųjų pokytis – 4 proc.). Tačiau vertinant atskiras savivaldybes, teigiamas poslinkis pastebimas tik didmiesčiuose ir kurortuose, nes 49 savivaldybėse ūkio subjektų skaičius mažėjo. Neringos, Palangos, Birštono ir Druskininkų savivaldybės išsiskiria verslumu - čia 1000-ui gyventojų išduodama daugiausiai verslo liudijimų šalyje.
Komunaliniai mokesčiai keitėsi, bet lyderiai išliko
Lyginant su 2014-ųjų metų pradžia, šiemet didžiausių ir mažiausių komunalinių paslaugų tarifų mokėtojai beveik nepasikeitė. Brangiausiai komunalinės paslaugos kainuos Prienų, Neringos ir Pakruojo rajono gyventojams, pigiausiai – Pasvaliui, Rokiškiui ir Kauno miestui.
Per trejus pastaruosius metus, kai buvo stebimi tarifų pokyčiai, šilumos energija labiausiai atpigo Šiaulių regione, Jonavoje, Marijampolėje ir Jurbarke. Tuo tarpu Neringoje, Panevėžio r., Elektrėnuose ir Rietave šilumos energijos tarifai per trejus metus išaugo. Šaltas vanduo per trejus metus brango 35-ose savivaldybėse, labiausiai - Anykščių, Radviliškio ir Lazdijų rajonuose, tuo tarpu labiausiai atpigo Skuodo ir Prienų rajonuose. Pigesniu karštu vandeniu džiaugiasi 31 savivaldybė, labiausiai jis pigo Šiauliuose ir Kaune, brango – Kelmės ir Ignalinos rajonuose.
Juda ten, kur priimami sprendimai - sėkmingiausi
Pernai gyventi į kitas šalis išvyko panašus gyventojų skaičius kaip ir 2013 m., t.y., kiek daugiau nei 38 tūkst. asmenų. Priešingai nei 2013-aisiais, pernai buvo dvi savivaldybės, į kurias grįžo daugiau emigravusiųjų nei išvyko – tai Varėna ir Druskininkai. Apskritai praėjusiais metais į Lietuvą grįžo ar atvyko 17,5 proc. daugiau asmenų nei 2013 m. O lyginant su situacija prieš ketverius ar dešimt metų, grįžtančiųjų/atvykstančiųjų skaičius išaugo net penkis kartus. Į Lietuvą pernai grįžo ar atvyko beveik 26 tūkst. Asmenų.
Migruojantys šalies viduje dažniausiai rinkosi gyventi sostinėje, uostamiestyje, didmiesčių rajonuose ar kurortuose.
Populiariausios savivaldybės atvykti ar likti gyventi tarp keičiančių gyvenamąją vietą 2014-aisiais buvo: Vilniaus m., Kauno r., Klaipėdos r., Vilniaus r., Klaipėdos m., Palangos m., Neringos ir Trakų r. Nepopuliariausios atvykti ar likti gyventi savivaldybės: Panevėžio m., Alytaus m., Kelmės r., Mažeikių r, Telšių r., Vilkaviškio r. ir Kauno m.
„Sprendimui keisti gyvenamąją vietą įtakos gali turėti bent keli veiksniai, tačiau visus juos apibendrina vienas vardiklis – geresnės gyvenimo kokybės siekis. Vieniems tai reiškia švaresnę ir ramesnę aplinką užmiestyje, kitiems – aktyvesnės darbo rinkos privalumus, tretiems – optimizuotą būsto ir asmeninio transporto išlaikymą, dar kitiems – erdvesnį būstą. Sprendžiant iš to, jog pagal pasirinktą gyvenamąją vietovę pirmavo didmiesčių rajonai, kurortai bei savivaldybės, iš kurių ankstesniais metais intensyviai emigruodavo gyventojai į kitas šalis, manyčiau, jog intensyvesnę vidinę migraciją paskatino būtent pagerėjusios finansinės galimybės bei siekis investuoti sukauptas santaupas. Apskritai pirmenybę teikti vidaus, o ne tarptautinei emigracijai laikyčiau vienareikšmiškai teigiama tendencija, galinčia sumažinti atotrūkį tarp savivaldybių, taip pat išlaikyti konkurencingą darbo jėgą šalyje“, - analizės rezultatus komentavo „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje O. Bložienė.
Jos teigimu, nors dar per anksti spręsti, kas jiems turėjo didesnės įtakos – bendra šalies ekonominė raida ar pavieniai vietos gyventojų ir administracijų sprendimai, pirmieji pozityvūs postūmiai akivaizdūs: nedarbas mažėjo ir skirtumas tarp regionų traukėsi, taip pat stabilizavosi emigrantų srautai, o juos vis labiau atsveria atvykstančiųjų ir reemigruojančiųjų srautas, visuose regionuose mažėjo socialinės paramos poreikis, vertinamas kaip socialinės pašalpos, kompensacijų būsto išlaikymui ir nemokamo mokinių maitinimo gavėjų skaičius. Pastaroji tendencija, anot ekspertės, gali būti patvirtinimas, kad didesnė vietos sprendžiamoji galia gali duoti ir didesnės naudos.
Asmeninių finansų instituto vadovės nuomone, artėjantys merų ir savivaldybių tarybų rinkimai gyventojams gali tapti paskata aktyviau išreikšti savo lūkesčius sulaukti vietos specifiką atitinkančių optimizuojančių sprendimų, susijusių su būsto išlaikymu, komunalinių paslaugų ūkiu bei kova su nedarbu.
„Nors nedidelėje Lietuvoje centralizacijos procesai ir gyventojų koncentravimasis ekonominiuose ir pramoniniuose šalies centruose yra neišvengiamas, vis dėlto, kol šalyje yra 60 savivaldybių, netolygus ekonominis vystymasis ir miestų-vaiduoklių perspektyva nėra niekam į naudą“, - apibendrino O. Bložienė.
