Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Viktorija Macijauskienė: „Itin vertinu tai, ką turiu“ 

09/19/2014 Aidas
lt-stars-914

Gyvenimo prasmę galima įžvelgti bet kur: viskas priklauso nuo požiūrio. Viktorijai Macijauskienei (28 m.) ta prasmė – šeima, kurioje auga du guvūs vaikai. Praeityje garsaus krepšininko, 2003 metų Europos čempiono Arvydo Macijausko žmona neneigia, kad šiandien jos buitis ir būtis yra paprastesnė nei daugelio moterų, tačiau likimui dabar labiausiai dėkoja už galimybę būti tiesiog mama ir žmona.

– Visuomenei jūs dažniausiai pristatoma kaip buvusio garsaus Lietuvos krepšininko žmona, pavyzdinga dviejų vaikų motina, tiesiog graži ir stilinga moteris, bet tiesioginiai jūsų laimėjimai yra tarsi užmiršti: esate teisės magistrė, Lietuvos gimnastikos komandinių pratimų čempionė. Ar Vilniaus universitete įgytas teisininko diplomas po vedybų su Arvydu dūla stalčiuje?
– Tai, galima sakyti, jautri ir skaudi tema. Buvau pavyzdinga mokinė, labai gerai išlaikiau abitūros egzaminus, todėl galėjau rinktis, kur studijuoti. Gimnazijoje Vilniuje priklausiau tiksliukų klasei – matematika nuo mažens buvo mėgstamiausia pamoka. Jos mokydamasi nedėjau jokių pastangų, dalyvaudavau matematikų olimpiadose.
Visada svajojau studijuoti ekonomiką, bet tuo metu ant bangos buvo teisės studijos, todėl, pasitarusi su artimaisiais, nutariau, jog pirmiausia baigsiu teisę, o paskui – ekonomiką. Būtų stiprus duetas.
Taip įstojau į teisę ir, tiesą sakant, jau pirmą mėnesį supratau, jog suklydau, kad ši specialybė – ne man. Bet užsispyriau baigti, ką pradėjau. Neslėpsiu: tikrai sudėtinga studijuoti specialybę, kuri ne prie širdies. Tai buvo vientisos, intensyvios penkerių metų studijos – didžiuojuosi savimi, kad jas baigiau ir gavau magistro diplomą.
Studijas apsunkino tai, kad jau po pirmo kurso pradėjau draugauti su Arvydu. Susipažinome vasaros pradžioje, labai gražiai praleidome atostogas, o rudenį jis turėjo išvažiuoti žaisti į Graikiją. Buvo nelengva ir mokytis, ir bendrauti su užsienyje esančiu mylimu žmogumi. Tačiau negalėjau mesti studijų.
Kai gavau teisininkės diplomą, įstojau į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą – pusmetį skraidžiau tarsi ant sparnų. Draugai klausinėjo, kas man darosi, nes buvau labai laiminga – jutau, kad pagaliau atsisėdau į savo roges, kad esu ten, kur ir turiu būti. Tačiau netrukus į pasaulį pasibeldė Laurynas ir studijas teko nutraukti. Po gimdymo nebenorėjau derinti mokslų ir motinystės, norėjau savo laiką skirti sūnui.
Ir dabar artimiausius porą metų negalvosiu apie jokias studijas, nes noriu atsidėti šeimai. O paskui bus matyti. Gyvenime svarbu susidėlioti vertybes.

– O gimnastikoje praleistus metus dar prisimenate? Ko tuomet išmokote – juk sakoma, kad sportas ypač formuoja žmogaus charakterį, ugdo valią, moko disciplinos?
– Meninei gimnastikai atidaviau visą vaikystę – sportavau daugiau kaip dešimt metų, priklausiau Lietuvos meninės gimnastikos rinktinei, dalyvavau Europos ir pasaulio čempionatuose.
Gimnastika – labai graži, moteriška sporto šaka. Vaikystėje buvau užsiėmusi: sportavau, lankiau muzikos mokyklą – baigiau fortepijono klasę, mokiausi. Dabar, kai turiu vaikų, suprantu, kad labai svarbu leisti juos sportuoti. Tai ir veikla, ir valios, atsakomybės, pareigos jausmo ugdymas, ir net natūralus savo kūno formavimas. Sportuojant net smegenys kitaip dirba. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą po truputį ateina sporto ir sveiko gyvenimo būdo kultas.
2003 metais per Europos čempionatą Vokietijoje atstovavau Lietuvai. Tais metais Arvydas su Lietuvos krepšinio rinktine laimėjo Europos čempionato auksą.
Dar buvome nepažįstami. Su gimnastikos rinktine tuomet turėjome treniruočių stovyklą Kaune, pamenu, kaip stebėjome svarbiausias krepšininkų varžybas, kaip po finalo važiavome ir pro atvirus langus šaukėme „Lietuva“.
2004 m. po pasaulio čempionato Vengrijoje nutariau mesti gimnastiką, nes artėjo abitūros egzaminai, todėl atsidėjau mokslams. Lietuvoje gimnastika – ne tokio lygio sporto šaka, kad iš jos būtų galima pragyventi.

– 2006 m. jūs, jauna žavi studentė, atsidūrėte visuomenės dėmesio centre, kai buvote pastebėta šalia tuometės Lietuvos krepšinio žvaigždės A.Macijausko. Kaip jautėtės per vieną naktį patekusi į laikraščių ir žurnalų puslapius?
– Nesmagiai. Pirmą kartą viešai drauge pasirodėme per krepšinio rinktinės palydas į pasaulio čempionatą Japonijoje. Labai nenorėjau ten eiti, bet Arvydas įkalbėjo. Nesitikėjau, kad sulauksiu tokio dėmesio, bet už Arvydo nesislapsčiau. (Šypsosi.)

– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su Arvydu?
– Visai neromantiškai – šokiuose. Arvydas nešoka, bet, norėdamas susipažinti, tąsyk šoko. Žinojau, kas jis toks, tik nelabai supratau, kokio ryškumo žvaigždė jis tuomet buvo Lietuvoje. Kitą dieną Arvydas paskambino ir pakvietė į pasimatymą: nuėjome į kiną, pavakarieniavome restorane. Mūsų draugystė nebuvo išskirtinė – tokia, kaip ir visų jaunų porų.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu