Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Visa tiesa apie vikingus

01/27/2017 Aidas
science-1028-e1485515489549

Tokiuose televizijos serialuose kaip „Vikingai“ („Vikings“) ir „Sostų žaidimas“ („Game of Thrones“) lediniai šiaurės tyrai suteikia foną dramatiškoms, žiaurioms istorijoms apie karalius ir karvedžius, drakonus ir trolius. Pagrindinis daugelio tokių dramų šaltinis yra senovės Islandijos sagos. Savo naujoje knygoje „Beyond the Northlands: Viking Voyages and the Old Norse Sagas“, istorikė Eleanor Rosamund Barraclough tyrinėja tų pasakojimų pasaulį, moko atskirti faktus nuo simbolizmo, ir teigia, kad vikingai buvo kur kas daugiau nei tik plėšikautojai.

Duodama interviu „National Geographic“ savo namuose Anglijoje, istorikė atskleidė, kodėl JAV turėtų švęsti ne Kolumbo, o Leifo Laimingojo dieną; dėl ko sovietai nekentė idėjos, kad Rusiją įkūrė vikingai; ir ar tikrai vikingai buvo tokie žiaurūs.

- Savo knygoje rašote, kad vikingai Viduramžių pasaulyje visuomet turėjo blogiukų reputaciją. Galbūt atėjo metas paneigti šį mitą?

- Kai kalbame apie „vikingus“, mes galvojame apie bet kurį Viduramžių laikų Skandinavijos gyventoją. Tačiau išvertus tai reiškia plėšiką; tai tėra profesija. Taip, žmonės, gyvenę šiaurėje vikingų eros laikais, tikrai plėšikavo ir grobstė. Tačiau jie darė ir kur kas daugiau – toli keliavo, kolonizavo šiaurės Atlantą, dalį Škotijos salyno, Islandiją. Jie aplankė arktinę Skandinaviją ir Rusijos vandenkelius. Jie įkūrė koloniją Grenlandijoje, kuri gyvavo 500 metų, ir nusigavo iki pat Šiaurės Amerikos krantų.

- Kolumbas yra vadinamas žmogumi, kuris „atrado“ Ameriką, bet Vinlando saga atskleidžia, jog amerikiečiai iš tiesų turėtų švęsti Eriko Raudonojo dieną.

- Na, galbūt Leifo Laimingojo dieną, mat jis buvo Eriko Raudonojo sūnus, maždaug 1000-aisiais mūsų eros metai išvykęs iš tėvo kolonizuotos Grenlandijos ir pasiekęs Šiaurės Amerikos krantus. Pirma Bafino salą, tada Labradorą – kurį jie pavadino Marklandu, „miškų žeme“, ir galiausiai Niufaundlandą. Žinome tai iš dviejų islandiškų Vinlando sagų, pavadintų „Eriko Raudonojo saga“ ir „Grenlandiečių saga“.

Tačiau, iki pat praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio, Vinlando sagos buvo vienintelis mūsų turimas informacijos šaltinis apie tas keliones. Žmonės nė nebuvo tikri, ar jos tikrai įvyko. Galiausiai kasinėjimai Niufaundlande atskleidė tikrus rodymus, kad ten lankėsi svečiai iš Skandinavijos. Nevadinčiau jų kolonistais – jie buvo įkūrę laikinas gyvenvietes, kuriose pralaukdavo žiemą, o tada vykdavo toliau į pietus. Tose kelionėse būta ir moterų. Vienoje sagoje moteris susilaukia vaiko, tapdama pirmąja europiete, pagimdžiusia Šiaurės Amerikos žemyne.

Įdomu tai, kad praeityje, dar prieš gaunant archeologinių įrodymų, amerikiečiai buvo labai susidomėję šiuo vikingų palikimu. XIX a. antroje pusėje buvo nutapyta daugybė paveikslų, vaizduojančių didelius, romantizuotus vikingus, lipančius iš savo laivų.

- Sagas vadinate „neprilygstama Viduramžių Islandijos pasakojimų dovana pasauliui“. Vis dėlto, tikros jos ar išgalvotos?

- Sagos buvo parašytos XIII amžiuje Islandijoje, bet jų rankraščiai buvo ir toliau perkopijuojami. Tam tikra prasme, Viduramžių laikotarpis Islandijoje nesibaigė iki pat XX amžiaus. Pats žodis „saga“ yra kildinamas iš skandinaviško žodžio „sayer“, reiškiančio „sakyti“. Tai yra ir užuomina į tų sagų kilmę. Jos nebuvo paprasčiausiai išgalvotos kokio nors raštininko galvoje XIII amžiuje ir tuomet perrašytos. Jos turėjo labai ilgą žodinę istoriją, datuojamą šimtais metų atgal. Tai yra pasakotos ir perpasakotos istorijos, perduotos iš kartos į kartą. Bet tai nereiškia, kad jos yra visiškai tikros. Istorijos keičiasi, būna išpučiamos, faktai iš jų pranyksta, jos yra papildomos nauja informacija, ir t.t. Tad kai jos yra užrašomos, gali būti labai sunku atskirti tikrovę nuo fantazijų.

- Trolius ir nykštukus žinome iš „Žiedų valdovo“ Drakonai užima svarbią vietą „Sostų karuose“. Sagos taip pat yra pilnos šių mistinių būtybių.

- Kartais jos pasirodo sagose, bet sagos taip pat gali būti ganėtinai realistiškos. Ne visos sagos yra pilnos drakonų ir elfų. Tačiau įdomu tai, kad šios būtybės yra aiškiai matomos kaip dalis šiaurinio pasaulio. Kai jos pasirodo, jos nebūtinai būna fantastinės. Pavyzdžiui, net ir normaliame sagos epizode, kai herojus sapnuoja ar keliauja per kalnus, staiga gali pasirodyti tokia būtybė.

Tolimoji šiaurė visuomet turėjo antgamtinių, netgi šėtoniškų sąsajų, kurias galima atsekti iki pat Biblijos. Matome tai ir anglosaksiškajame pasaulyje iki pat XIX a., o taip pat Hanso Christiano Anderseno pasakoje „Sniego karalienė“. Kuo toliau į šiaurę keliausime, tuo atšiauresnė tampa gamta – iškyla kalnai ir atsiranda gilūs tarpekliai, keistos akmenų formacijos. Tad tampa lengva įsivaizduoti, kad tokiuose nežmoniškuose pasaulio kampeliuose gali gyventi tik nežmoniškos būtybės, pavyzdžiui, troliai.

- Jūsų knygoje taip pat rašoma, kad vikingai keliavo ir į rytus – netgi pasiekdami dabartinę Rusiją. Papasakokite daugiau apie šias jų keliones, ir kodėl sovietai neigė ryšį su vikingais.

- Iniciatyva keliauti į Rusiją iš Skandinavijos kilo tiems žmonėms, kurie patys gyveno netoli slavų genčių: švedams. Jie kirto Baltijos jūrą ir nukeliavo tolyn per Rusijos vandenkelius. Jeigu norite sužinoti, kur tiksliai keliavo skandinavai, sekite paskui pinigus (juokiasi – red. past.). Viduramžiais nesuskaičiuojami kiekiai islamiškų pinigų keliavo per tuos pačius vandenkelius, ir skandinavai sekė paskui juos. Jie taip pat prekiavo savomis prekėmis – kailiais ir oda – kurios buvo vertinamos labai aukštai. Dar jie prekiavo vergais, kurie taip pat yra priežastis, dėl kurios vikingai vykdė savo puldinėjimus ir plėšikavimus.

Žodis „Rusija“ yra kildinamas iš sąvokos „rus“, kuri atėjo iš Švedijos ar kažkurios kitos šiaurinės pasaulio dalies. Tos pačios skandinavų gentys įkūrė Kijevą ir sukūrė sąjungą, žinomą kaip Kijevo Rusia, kuri tapo šių dienų Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos pagrindu. Tačiau, atėjus sovietų erai, jiems nepasirodė geras dalykas sakyti, kad jų tautą įkūrė europiečiai. Jie šią garbę norėjo perleisti slavams, savo pačių žmonėms, o ne Europai. Tačiau jeigu pažvelgsite į pirmuosius archeologinius prekybinių miestų sluoksnius, pavyzdžiui, toli šiaurėje esantį Starają Ladogą, juose pamatysite ryškius skandinaviškus elementus.

- Televizijos seriale „Vikingai“, pagrindinis jo veikėjas Ragnaras Lotbrokas, reali istorinė figūra, siaubingai nukankina vieną savo priešą. Ar vikingai tikrai buvo tokie žiaurūs?

- Akademikai ginčijasi, ar tas kankinimas tikrai įvyko, nes originalus jo šaltinis yra pora skaldiškų posmelių. Skaldai buvo skandinavų poetai, paprastai kūrę karališkuose rūmuose. Viena pagrindinių skaldiškų eilių ypatybių yra ta, kad jos pasižymi dideliu painumu ir stipriu simbolizmu, bei yra panašesnės į sudėtingą kryžiažodį ar dėlionę. Tačiau kai rašytojai kur kas vėliau sukūrė proziškas istorijas, remdamiesi tomis skaldų eilėmis, jie interpretavo jas tiesiogiai. Tad labai tikėtina, kad iš tiesų nebuvo tų siaubingų kankinimų, o rūmų poetai tiesiog siekė simboliškai parodyti, koks galingas ir negailestingas savo priešams buvo jų valdovas.

- Tad tikriausiai nesate šio serialo gerbėja?

- Aš jį absoliučiai dievinu (juokiasi – red. past.)! Jie tikrai deda labai daug pastangų. Pavyzdžiui, kai pirmajame serialo sezone jie pasiruošė laivą, siekdami rasti Britaniją, jie sakė – „Kaip mes naviguosime jūroje, jeigu taip apsiniaukę?“ Ir tada ištraukia daiktą, kurį vadina „saulės akmeniu“, leidžiantį jiems matyti, kaip danguje juda saulė. Istorikai nesutaria, ar tokie akmenys tikrai egzistavo, bet yra juos apibūdinančių rašytinių įrodymų. Vis dėlto, ta mintis, kad vikingai nežinojo, kur yra britų salos, visiškai nesąmoninga – jie tarpusavyje prekiavo metų metus!

- Pati esate apkeliavusi Grenlandiją. Kas iš šių kelionių jums labiausiai įsiminė, ir kaip darbas su šia knyga pakeitė jūsų pačios požiūrį į vikingus?

- Nors esu akademikė, bibliotekos man atrodo nuobodžios (juokiasi – red. past.). Iš dalies, šią knygą parašyti nusprendžiau būtent dėl savo kelionės į Grenlandiją. Lankiausi ten dvi vasaras iš eilės. Pirmąją vasarą keliavau ant islandiško ponio nugaros su gide, kuri buvo nepaprastai nuostabi moteris. Mes keliavome nuo vienų skandinaviškų griuvėsių prie kitų, apsistodamos fermose. Vėliau tris dienas praleidau kelte ir nuvykau už pat poliarinio rato, į miestą, vadinamą Ilulisatu, kuris yra saugoma UNESCO pasaulio paveldo vieta, nes šalia yra pilna ledynų. Netgi manoma, kad ten yra tas fiordas, nuo kurio atskilo ledynas, pražudęs „Titaniką“.

Grenlandijoje pamačiau archeologinius įrodymus, paremiančius tai, ką jau anksčiau perskaičiau sagose: gyvenvietes, fiordą, kur gyveno Erikas Raudonasis. Gyvenau prie pat jo! Svarbiausia tai, kad visa tai leido man pažvelgti į tai, kokie nepaprasti buvo tie žmonės, kaip toli jie nukeliavo, kaip pavojinga tai buvo, ir kokie bebaimiai bei drąsūs jie buvo, ieškodami pasaulio krašto.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu