Ko iš tiesų ieškome kūriniuose apie gamtą?
Žmogų masinantis paslapčių ir įkvėpimo kupinas gamtos pasaulis ir emociniu išsigelbėjimu kartais tampantis ne tik buvimas gamtoje, bet ir santykis su gyvūnais, medžiais, paukščiais bei kitais gamtos kūriniais – nuo seno žinomas fenomenas. Gyvenimas gamtoje bei gamtos ritmu, kadaise laikytas visiškai natūraliu dalyku, vėliau – veikiau keistuolių ir atsiskyrėlių pasirinkimu, o ne taip seniai – tiesiog dykaduonišku buvimu, dabar vėl įgauna naujų atspalvių ir... sparčiai populiarėja. Drauge populiarėja ir apie žmogaus ir gamtos santykį pasakojančios knygos.

Atšaukimo kultūra
Visiems gerai žinomos „Hario Poterio“ knygų serijos autorė J. K. Rowling pastaruoju metu buvo įsivėlusi į keletą tviterio peštynių. Moteris savo paskyroje pasidalino pozicija, kad „lytis yra tikras dalykas. Jeigu nebūtų lyties, tuomet nebūtų ir potraukio tos pačios lyties asmeniui. […] Pažįstu ir myliu daug transseksualių žmonių, tačiau ištrinant lyties sąvoką tampa sunku prasmingai kalbėti apie svarbius dalykus. Tiesos sakymas nėra neapykanta“, – savo tviterio paskyroje rašė J. K. Rowling.

Knygų terapija: kodėl verta išbandyti?
Tikriausiai daugelis sutiksite, kad knygos nukelia į kitą pasaulį – į kitokią istoriją, kuri padeda atitrūkti nuo mūsų pačių rūpesčių, liūdesio ar negatyvo. Nors dažniausiai sakoma, kad pabėgti nuo neigiamų minčių padeda sportas ar kita mėgstama veikla, vis dėlto į šį sąrašą vertėtų įtraukti ir knygų skaitymą. Biblioterapija – tai terapijos būdas, kuomet skaitant keliamos savęs pažinimo dilemos ir ieškoma giliausių bei prasmingiausių atsakymų.

Kuo empatija skiriasi nuo užuojautos?
Būti geru draugu dažnai žmogui reiškia parodyti rūpestį tada, kai jūsų artimam žmogui to reikia. Kai artimas žmogus susiduria su sveikatos problemomis, fizine ar emocine kančia, mūsų, kaip draugų, tikslas būna jam padėti. Tačiau kaip tai padaryti? Ką mes renkamės: empatiją ar užuojautą? Kaip išreikšti savo rūpestį, kad jis kuo labiau padėtų?

Empatija – ar tikrai autistiški žmonės jos neturi?
Autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintys asmenys dažnai įvardijami kaip nejautrūs kitų emocijoms, neturintys empatijos. Jų sunkumai tinkamai reaguoti į skirtingas socialines situacijas tapo ne vieno anekdoto pagrindu. Kas už viso to slypi? Ar tikrai autistiški žmonės neturi empatijos, ar tai tik mitas? Ką sako mokslas ir kokios yra asmeninės autistiškų asmenų patirtys?

Kaip virtualus bendravimas mus keičia?
COVID-19 pandemijos metu daugelis jau įprato bendrauti su artimaisiais, draugais ir dalimi savo aplinkos internetu, t. y. virtualiai. Daug mūsų socializacijos proceso persikėlė į feisbuką, instagramą, tviterį, tiktoką ir kitus socialinius tinklus. Visos šios platformos pamažu keičia būdus, kaip bendraujame su kitais žmonėmis ir ką laikome draugais. Kaip šis laikotarpis pakeis mūsų socializacijos įpročius?

Kodėl žmonės nešioja paskalas?
Žmonės minta paskalomis. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „The National Enquirer“ pakeitė siaubą varančias ir kraują stingdančias antraštes, kuriomis garsėjo, į įvairias sensacijas ir įžymybių skandalus. Ši transformacija atvėrė laikraščiui kelią į prekybos centrų spaudos lentynas ir tarp jų besisukinėjančius „žingeidžius protus“.

K karta arba koronaviruso vaikai
Nors ekspertai kol kas nesutarė dėl oficialaus pavadinimo, kai kurie žmonės vartoja išsireiškimą „K karta“ kalbėdami apie koronaviruso pandemijos metu gimusius vaikus, tikindami, kad ši neeilinė situacija galimai apibrėš būsimą kartą. Ši pasaulinė sveikatos krizė į istoriją gali patekti kaip tam tikras karas – milžiniškas veiksnys, vadinamasis „epochos įvykis“, kuriuos demografai pasitelkia apibrėždami kartas. Z kartai (dažniausiai jai priskiriami 1997-2012 metai gimę žmonės) „koronavirusas yra visą kartą apibrėžiantis momentas“, sako Kartų kinetikos centro, tyrimų ir strategijos įmonės, kurios specializacija yra Z karta ir Tūkstantmečio karta, prezidentas Jasonas Dorsey.

Dienoraščio rašymas stresui mažinti
Stresas ir nerimas yra dažni dabartinės kasdienybės elementai: susiduriame su liga, mirtimis, vienatve, izoliacija, darbo praradimu arba realia galimybe jį prarasti. Nėra jokio stebuklingo būdo, kaip visus šiuos nemalonius jausmus „išgyvendinti“ iš savo kasdienybės, tačiau egzistuoja keli paprasti metodai, padedantys stresą ir nerimą sumažinti. Vienas iš jų – dienoraščio rašymas.

Džocharo Dudajevo atminimas neišblės
Prieš 24 metus, 1996 metų balandžio 21, nutrūko trumpas, bet ryškus ir pilnas heroizmo didžio ir legendinio čečėnų didvyrio Džocharo Dudajevo gyvybė. Rusijos aukščiausioji karinė-politinė valdžia įvykdė teroristinį aktą prieš visos čečėnų liaudies demokratiškai išrinktą Čečėnijos Respublikos Prezidentą Džocharą Dudajevą. Tai buvo politinė žmogžudystė su tikslu sunaikinti Džocharo Dudajevo teisę atstovauti čečėnų liaudį.

Ar turite priklausomybę nuo telefono?
Nomofobijos (nuo ang. no more phone) – baimės likti be telefono – būsena šiandien tokia įprasta, kad ne visuomet ją pastebime. Daugiau kaip 50 proc. žmonių visą dieną nė valandos nepraleidžia netikrindami telefono, o vidutinis ekrano atrakinimų per dieną skaičius svyruoja nuo 60 iki kelių šimtų kartų. Tas dar aktualiau šiandien – visuotinio karantino laikotarpiu. Vis tik toks nuolatinis prisijungimas prie įrenginio ne tik ima panašėti į priklausomybę, bet ir yra tiesiogiai sietinas su nerimo ar depresijos atsiradimu. Tad kaip atpažinti, kada naudojimasis telefonu peržengia ribą, ir kaip įprotį įveikti?

Universalios bazinės pajamos – utopija ar distopija?
„Popiežius siūlo įvesti universalias bazines pajamas“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis per Velykas sumirgėjo Vakarų žiniasklaidos priemonės. Pranciškus jau yra nuogastavęs, kad žurnalistai iškraipo jo išsakomas mintis. Iš tiesų laiške pasaulio liaudies judėjimų ir bendruomeninių organizacijų susitikimui buvo parašyti tokie žodžiai: „Tai galėtų būti laikas apsvarstyti universalias bazines pajamas.“ „Apsvarstyti“ paprastai reiškia, kad dar nėra aišku, ar pasiūlymas tikrai geras. Svarstymas gali vesti tiek teigiamo, tiek neigiamo atsakymo link.