Jeigu kariuomenės strategai nuolatos kovoja kaip ankstesniuose karuose, tą patį galima pasakyti ir apie tuos, kurie stengiasi sukontroliuoti radikalizacijos grėsmę. 2001 metais Vakarų žvalgybos tarnybos, kurios daugiausiai dėmesio skyrė vietinėms teroristų grupuotėms, tokioms kaip Airijos Respublikos Armija bei baskų ETA, buvo visiškai nustebintos al-Qaeda. 2011 metais kaip žaibas iš giedro dangaus jiems smogė Andersas Behringas Breivikas ir besiplečiantis radikalių dešiniųjų ekstremizmas. Iki šio amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio islamo grėsmė sugebėjo pavirsti Islamo valstybe – Vakarų žvalgybos tarnybos ir to nepastebėjo laiku.

Šiandien daroma ta pati klaida. Negalėsime sau atleisti, jeigu priartėjus aplinkosaugos radikalizacijai, visą dėmesį būsime sutelkę tik į Islamo valstybę ir radikalius dešiniuosius.

Radikali aplinkosauga nėra naujas dalykas. 2001 metais Žemės Išlaisvinimo Frontas (sukarinta, smurtinė aplinkos apsaugos grupuotė) FTB buvo įvardinta, kaip grėsmingiausia vidaus teroristų grupuotė. Ekspertai tiki, jog „REAR“ (Radikalios aplinkos apsaugos ir gyvūnų teisių) grupuotės padalinių yra 25 užsienio šalyse, o jos kovotojai yra atsakingi už daugiau nei tūkstantį 1970-2007 metais Jungtinėse Valstijose įvykdytų nusikaltimų. Paskutiniuosius 30 metų nuolatos iškyla naujos baimės dėl „ekoterorizmo“.

Lig šiol radikali aplinkosauga kentėjo nuo savo sėkmingumo. „Žalios“ idėjos jau seniai tapo priimtinomis. Dauguma Vakarų demokratijos didžiųjų partijų pripažįsta klimato kaitą ir žada dėl to imtis veiksmų. Aplinkosauga taip pat tapo dalimi platesnio judėjimo prieš kapitalizmą, kuris pasižymi nesmurtiniu elgesiu ir pokyčiais „nuo apačios į viršų“. Dėl šių priežasčių klimato aktyvizmas, pagal kurį taikūs protestai virsta nepaklusnumu ir įstatymų laužymu, išlieka ganėtinai smulkus. Oficialių skaičių nėra, tačiau ekspertai mano, jog JK yra vos keli šimtai, o Jungtinėse Valstijose keli tūkstančiai užkietėjusių aplinkos apsaugos aktyvistų.

Deja, greitai viskas gali pasikeisti. Šiuo metu yra susidariusios visos sąlygos klimato aktyvizmo radikalizacijai, o kai kurios grupuotės pradeda rodyti tokių pokyčių ženklus. Kai šis procesas baigsis, nesugebėsime susitvarkyti su naujos kartos „žaliaisiais“ kovotojais.

Visus radikalus sieja tam tikri bruožai. Tarptautinio radikalizacijos ir politinio smurto centro direktoriaus Petero Neumanno teigimu, radikalizuoti individai pasižymi savo „pagieža“ ir yra įsitikinę, jog situacijos kitokiais būdais ištaisyti nėra įmanoma. Taip pat yra ir socialinis elementas, kuris pasireiškia charizmatišku pamokslininku arba ideologija, kuri įkvepia žmones siekti emocinės prasmės neretai uždraustais metodais.

Klimato aktyvistai tikrai turi kertinę pagiežą – katastrofišką, egzistencinę pagiežą, kurią remia moksliniai faktai. Dabartinės prognozės rodo, jog iki šio amžiaus pabaigos didžiojoje planetos dalyje nebebus sąlygų gyventi, nuolatos šėls gamtos stichijos, trūks vandens ir maisto. Iki 2050 metų daugmaž 250 milijonų žmonių dėl klimato kaitos turės palikti savo gyvenamąsias vietas ir ieškoti prieglobsčio kitur.

Oficialius, taikus politinis aktyvizmas yra neveiksnus. Tiesa, kai kas tikrai buvo pasiekta: klesti atsinaujinančių šaltinių elektros gamybos pramonė, stiprėja anti-kapitalistiniai ir aplinkosauginiai judėjimai. Tačiau aktyvistai vis dar abejoja, jog politika padės išgelbėti planetą. Nei vienas rimtas aktyvistas nemano, jog Paryžiaus klimato kaitos susitarimo užteks ir taip buvo dar prieš Trumpui iš jo pasitraukiant.

Visi ženklai, jog „žaliųjų“ ratuose plinta radikalizmas“, yra aiškiai pastebimi. Apsilankykite bet kuriame aplinkosauginiame tinklalapyje ar tinklaraštyje ir pastebėsite nesibaigiančius raginimus protestuoti, žygiuoti, burtis, priešintis ar pažeisti įstatymus.