Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Žmogaus neaprėpiami siekiai. Vytautas Kašuba (1915-1997)

03/31/2018 Aidas
marija 1084

Vytautas Kašuba

Ėmiausi darbo trumpai aprašyti Vytauto Kašubos - žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus - gyvenimą ir kūrybą. Supratau, kad tai neapsakomo gilumo asmenybė, lietuvių meno gigantas, kad turiu perskaityti daug spausdintos medžiagos ir cituoti žmones, kurie išsamiai ir profesionaliai nagrinėjo šio iškilaus menininko kūrybą. Dėkoju Lituanistinių tyrimų ir studijų centrui, jo mokslinei darbuotojai Indrei Antanaitis Jacobs už suteiktą archyvinę medžiagą ir pasinaudojimą jų bibliotekos fondais, taip pat Dr. Rimai Kašubaitei Binder, už suteiktą jos šeimos archyvinę medžiagą ir prisiminimus apie savo dėdę, skulptorių V. Kašubą.  

Vytautas Kašuba gimė 1915 m. Minske. Jo tėvai buvo ten pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau tėvai persikėlė į Liubanską, po to į Marijampolę. Čia būsimasis skulptorius ir užaugo. Po mokymosi Rygiškių Jono gimnazijoje 1934 m. įstojo į Marijampolės valstybinę amatų mokyklą, studijavo drožybą.  Baigęs amatų mokyklą 1939 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Jau 1942-1943 m. V. Kašuba tapo taikomosios ir dekoratyvinės dailės skulptūros studijos dėstytoju, studijos vedėju. Tai neeilinio talento ir darbštumo, savito, unikalaus ir autentiško stiliaus lietuvių skulptorius, kurio gabumai išryškėjo labai anksti. Jis padėjo Juozui Mikėnui ir Jonui Prapuoleniui kurti jų darbus. 1937 metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje už išdrožtus Rūpintojėlio ir Jono Prapuolenio baldų ornamentus V. Kašuba buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais.

Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. pasitraukė į Vokietiją kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite ir 1947 m. atvyko į JAV. Gyvenimo pradžia Amerikoje buvo nelengva, kaip ir visiems išeiviams. Vytautas Kašuba dirbo baldų įmonėje Niujorke iki 1961 metų. Skulptūrai beveik nelikdavo laiko nei jėgų. Juodu su žmona Aleksandra augino du mažus vaikus. Visus skaudžiai slėgė atsiskyrimas nuo artimųjų. Tačiau meno poreikis taip pat buvo prioritetas. Tad dailininkas turėjo nueiti ilgą, labai tikslingą kūrėjo kelią, išgyventi tėvynės netektį, išjausti asmenybės išlikimo problemas ir kurti per gyvenimą neeilinius, unikalius skulptūros darbus.  

Kūrybinio kelio pradžioje Vytautas Kašuba sukūrė monumentalių skulptūrų, Antrojo pasaulinio karo metais - kamerinių skulptūrų, reljefų „Kalinių išlaisvinimas“, 1942 m. buvo apdovanotas pirmąja skulptūros premija už šią kompoziciją Lietuvių dailininkų parodoje Kaune. Nuo 1952 m. daugiausia kūrė reljefus iš švino. Dvidešimto amžiaus 8-me dešimtmetyje sukūrė skulptūras (daugiausia moterų portretus) iš gipso, bronzos, liedinto akmens. Devintame dešimtmetyje sukūrė reljefus „Kelionė“, „Būties kelionė“, „Diena iš dienos“.

Dalyvavo parodose: 1964 m. Pasaulinėje parodoje Niujorke V. Kašuba Vatikano paviljonui sukūrė sienų reljefinius panelius - šventųjų įvaizdžius, naudodamas ir atgaivindamas viduramžiais naudotą techniką repoussé, kuri buvo nenaudojama Amerikoje. Florencijoje jo medalis „Vilniaus universitetui-400“ atstovavo lietuvių meną. Dalyvavo daugybėje kitų parodų įvairiuose pasaulio miestuose. 1975 m. jam paskirta Niujorko „Kultūros židinio“ pirmoji premija už projektą „Paminklas krikščionybei. Mindaugas“. 1984 m. Brukline menininkas gavo JAV lietuvių bendruomenės premiją, 1992-ais - Didžiąją premiją už projektą „Paminklas Gediminui“. 1993 m. Vytautui Kašubai paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. jam suteiktas Gedimino 3 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos kultūrai. 1994 Vytautui Kašubai suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas.

Skulptoriaus kūrinių yra įvairiuose muziejuose, visuomeninėse ir privačiose kolekcijose, bažnyčiose ir vienuolynuose JAV, Kanadoje, Japonijoje. Lietuvoje kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Marijampolės Kraštotyros muziejuje ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje ir t. t. Po skulptoriaus mirties jo žmona Aleksandra, kuri yra taip pat labai žymi menininkė, išsiuntė didelę dalį Vytauto darbų į Lietuvą.  Lietuvos meno muziejus turi 240 skulptūrų, 20 medalių ir 200 piešinių. V. Kašuba labai gerai piešė, jo piešinys buvo tarsi eskizas ar projektas būsimai skulptūrai, tai tinkamų formų, būsenos, išraiškos paieška  ir prasmingas įkomponavimas konkrečiame darbe.  

Kaip Irena Kostkevičiūtė (Lietuvių XX a. dailės istorija. II t. , Vilnius, 1983 p. 226-229) rašė: „Jau 1939-1944 m. laikotarpiu atsiskleidė daug žadantis jauno dailininko, Lietuvos meno mokyklos absolvento talentas: tvirta ir jautria į klasikinę pusiausvyrą linkstančia forma, itin išbalansuotu konstruktyviu komponavimu, ryškia plastinio demokratyvumo samprata, jis jau tuomet užsirekomendavo, kaip plačiai mąstantis monumentalistas, ėmęsis gilintis į žmogaus ir tautos likimo problematiką („Jūratė“, „Aktas“, „Karys“, „Lietuvos Didysis  kunigaikštis Vytautas“)“.

„1950-1970 m. V. Kašuba dirbo bažnytinio meno srityje, kurdamas dideles Kristaus, Marijos ir Apaštalų figūras. Rūpintojėliuose ir Nukryžiuotuose jis naudojo skausmo ir nuolankumo  ekspresiją“ (Viktorija Matranga, „Draugas“, 1985 m. gegužės mėn. 4 d.). Tuo laikotarpiu sukūrė apie 30 apvalaus reljefo skulptūrų-religinių darbų, kurie yra Čikagos, Bostono, Niujorko, Vašingtono ir kt. JAV miestų bažnyčiose.

1986 m. balandžio mėn. 3d. Emilija Čekienė rašė: „Dideli ar maži dailininko V. Kašubos darbai pulsuoja kūrybiniu nuoširdumu ir rimtimi. Aleksis Ranit, tarptautinės meno kritikų organizacijos Paryžiuje narys, taip apibūdina dailininko Kašubos darbus: „...jo architektūrinių figūrų kontūrai dvelkia stipria archaine nuotaika, bet skulptūrų paviršius pulsuoja jautriu lyriniu spalvingumu bei griežta disciplina“ („Dirva“).“

Išeivijoje, JAV toliau vyko V. Kašubos kūrybinė kelionė iki nepaprasto individualybės tobulėjimo ir vystymosi. Savo kūryba jis „atsigręžia“ į Lietuvą labai pasikeitęs, išaugęs ir subrendęs pasaulio menininkas, sukūręs ir... „suliejęs maksimalias lietuviškos skulptūros tradicijas į Lietuvos istorijos temą. Antai Karaliaus Mindaugo bei Lietuvos kunigaikščių medalionai prabyla... ir tampa tam tikros reikšmės ir idėjos ženklais. Dėl to V. Kašuba istorijos neiliustruoja, bet ją išgyvena ir interpretuoja“ (Irena Kostkevičiūtė. Žmogus Vytauto Kašubos kūryboje. Vilnius. 1997).  

Kaip pats dailininkas sakė: „Dirbu tik skulptūroje. Reikštis kitose meno šakose niekad neturėjau patraukimo ir nejaučiau reikalo. Skulptūroj naudoju medį, akmenį ir metalą. Paskutiniuoju laiku savo skulptūrom pasirinkau šviną. Jo sultingas, įvairiai nelygus ir turtingas paviršius yra artimiausias mano idėjai išreikšti. Dirbant su švinu, visa kūrybinė kova eina į medžiagą, kurioj ir lieka išbaigtas kūrinys. Tuo tarpu vario technika manęs netraukia - vario paviršius yra nuobodus ir neturi to gyvastingumo kaip švinas. ... Manau, kad grynajame mene lietuviško stiliaus, kaip tokio, nėra. Yra tik lietuvių sukurtas menas, tuo apjungia lietuvių dailininkų pasireiškimus. Mūsų liaudies menas turi stilių, kurį galima panaudoti, bet jo mes jau nebekuriame, kaip nebekuriamas yra romantiškas ar gotiškas stilius. Viešėdamas Lietuvoj, perėjau daug dailininkų studijų ir ryškiai pajutau, kad jie yra sukūrę grynai lietuvišką meną. Liaudies menas pasidaręs kelrodžiu“. („Darbininkas“, 1972 m.). 

Vienas reikšmingiausių yra 1996 m. sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui Vilniuje. Paminklas buvo atidarytas metai prieš V. Kašubos mirtį.

Tai vienas ryškiausių egzodo menininkų, įkūnijusių mene išeivio iš tėvynės ieškojimų, individo egzistencijos tematiką. Lietuvos dailės muziejuje eksponuojamos monumentalios reljefų sienos. Kaip Irena Kostkevičiūtė rašė: „Vytauto Kašubos mąstyme originaliai ir organiškai sulydyti moderniosios ir klasikinės skulptūros principai. Jo bronzos siena „Kelionė“ priklauso dailininko kūrybos zenitui. Nenutrūkstamoje išrikiuotų torsų eisenoje, polifoniškoje erdvėje mažėjančių ir tolstančių figūrų judėjime jauti rūsčią ir būtišką mūsų amžiaus temą, jo skaudžią patirtį, pavojaus ir grėsmės ir drauge gyvybinių galių persipynimą... Gal tai gyvenimo dramos, konfliktų ir pačios žmonijos likimo metafora, žadinanti ieškojimų ir nežinios praradimų ir atradimų, beviltiškumo ir stoizmo lygtį“.

Vytauto asmenybė ir charakterio pastovumas, Aleksandros Kašubienės žodžiais tariant, buvo lyg inkaras, leidęs jai pačiai eksperimentuoti su medžiagomis  ir vystyti naujas idėjas. Vytauto žmonos Aleksandros (dabar ji yra 95 metų amžiaus) darbais yra labai susižavėjęs Amerikos meno pasaulis. Jos, taip pat didžios menininkės, darbai suklasifikuoti ir patalpinti Smithsonian muziejuje Vašingtone, dabar ruošiama labai didelė siunta jos darbų - dovana Lietuvai. Vytautas ir Aleksandra, „jie abu tėvų buvo auginami, kad mylėtų Lietuvą - tėvynę“, sakė Dr. Rima Kašubaitė Binder. Jau 1999 m. Kašubų šeima dovanojo Vytauto Kašubos darbų Lietuvių dailės muziejui Lemonte.

Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 100 metų jubiliejų, š. m. balandžio mėn. 22 dieną 12:30 p. p. Pasaulio lietuvių centre, Lemonte galerijoje „Siela“ įvyks renginys, pagerbiant Lietuvos išeivijos žymius menininkus Vytautą Kašubą ir Magdaleną Stankūnienę. Dr. Rima Kašubaitė Binder dovanos Lietuvių muziejui Lemonte ankstyvuosius Vytauto Kašubos ir Magdalenos Stankūnienės darbus. Vyks meninė programa. Kviečiame dalyvauti!

Marija Boharevičienė, LUMA narė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu