Neonaciai ir jų banda praėjusį savaitgalį siautė Šarlotvilyje. Jie pražudė vieną moterį bei sužalojo dar dvi dešintis žmonių. Jie garsiai šūkaliojo apie „baltųjų viršenybę“, reiškė neapykantą žydams, reikalavo „etniniu požiūriu apibrėžtos“ tautos, opozicijos feminizmui. Judėjimo lyderis Richardas Spenceris užteršė nacionalinį diskursą savo šlykščia smarve.
Nei su mumis, nei su Šarlotsviliu jis dar nebaigė. Šeštadienį, gavęs pipirinių dujų, „Persicope“ jis pažadėjo, jog jis ir jo pajėgos dar sugrįš į miestą. Kadangi jis visada ištęsi savo supuvusius žodžius, galime tikėtis, kad jis išpildys savo pažadus. Tai reiškia, jog riaušės buvo tik preliudas kitam Spencerio renginiui.
Geros žinios apie nacius... Deja, tokių nėra. Tačiau nuriję savo pasibjaurėjimą bei atmerkę akis pastebėsime, kad šis chaosas sukėlė Amerikoje kai ką gražaus. Amerikiečiai nuolatos tikėjo, kad teisingoje visuomenėje niekas negali spręsti, kokios mintys yra leistinos. Mūsų šūkis visada buvo – leiskime žydėti visoms gėlėms. Deja, tarp jų visada pasitaikydavo piktžolių.
Amerika išsiskiria tuo, kad Pirmosios pataisos teisės skiriamos netgi niekingas mintis skleidžiantiems oratoriams. Dauguma valstybių tai griežtai riboja. Vokietijoje draudžiama visa nacių simbolika, o tokios simbolikos dėvėjimas gali pelnyti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vokietijoje taip pat draudžiama „neapykantos kalba“ bei religiniai užgauliojimai. Prancūzijoje negalima „ginti“ terorizmo, neigti, kad vyko holokaustas bei peikti kažkieno etninę kilmę ar religiją.
Amerika toleruoja nacius bei prieštaringas pažiūras bent nuo 1930 metų. Tuo metu užkietėję naciai galėjo rengti tūkstantinius paradus bei vieną kartą netgi užpildė visą „Madison Square Garden“. Įstatymai ne tik, kad nedraudė nacių ideologijos, o netgi ją saugojo. 1939 metais 1500 policijos pareigūnų patruliavo gatvėse aplink „Madison Square Garden“ ir stengėsi išvengti nacių bei protestuotojų susirėmimo. „Baltųjų viršenybės“ šalininkai ir vėl iškilo 1950 metais, kai George‘as Lincolnas Rockwellas Arlingtone, Virdžinijoje įkūrė garsią, tačiau nedidelę, Amerikos nacių partiją. 1920 metais palaikymu mėgavosi nacių ideologiniai broliai – Kukluksklano nariai. Savo rasistinę veiklą jie sugebėjo tęsti iki dabar.
Galbūt tai neguodžia afroamerikiečių, žydų, musulmonų, moterų, homoseksualų bei kitų nuo „baltųjų viršenybės“ šalininkų bei nacių užgauliojimų kenčiančių grupių, tačiau tik leisdami šioms padugnėms reikšti savo mintis galime pajausti laisvę. Žinoma tai daug kainuoja. Žodžiai gali žeisti, bauginti, jie gali turėti pasekmių. Tačiau drausti saviraišką yra daug blogiau, nei tai leisti. Johnas Stuartas Millas aprašė saviraiškos apribojimo pavojus 1859 metais: „kažkieno nuomonės ir saviraiškos slopinimas daugiausiai kainuoja visiems žmonėms, o ne užtildytam oratoriui.“
„Jeigu nuomonė yra teisinga, negalėsime atsižvelgti į savo klaidingas tiesas. Jeigu nuomonė yra neteisinga, nesugebėsime sustiprinti ir geriau suprasti tiesos. Kitaip tariant, turime daryti viską, kas įmanoma, kad galėtumėme laisvai reikšti savo idėjas. Elgdamiesi priešingai pralaimėsime visi,“ – rašė Millas.
Vos gavęs teisę Spenceris ir jo bendrai apribotų Pirmosios pataisos teises, tačiau atimti žodžio laisvės iš jų negalime. Žodžio laisvė apsaugo mus nuo tų, kurie laiko save neklystančiais. Vos tik apribosime žodžio laisvę, pradėsime statyti priespaudos kupiną pasaulį, kuriame ir norėtų gyventi Spenceris.
Saviraiškos slopinimas, kaip parodė Vokietijos bei Prancūzijos pavyzdžiai, nenumalšina prieštaringų minčių. Tokios mintys paprasčiausiai pasitraukia į požemius, kur gali klestėti, nes pabėga nuo priežiūros ir kritikos. Žodžio laisvė negali ištaisyti visų klaidų. Ji negali laimėti visų argumentų. Tačiau ji nutraukė keletą gėdingų praktikų – vergovę, linčiavimą, Jimą Crową, rasines riaušes, diskriminaciją, suteikė moterims balsavimo teisę. Klaidinga galvoti, kad amerikiečiai galėtų gyventi geriau, jeigu žodžio laisvė būtų apvaržyta.
„Baltųjų viršenybės“ šalininkai gyvuoja nuo pat mūsų respublikos gimimo. Tikriausiai jų niekada neatsikratysime. Sukontroliuoti juos galime tik nesuteikdami jiems galimybės pasirodyti aukomis. Geriausiai tai padarysime, jeigu suteiksime jiems visas Pirmosios pataisos teises, tada jie patys jomis užtrokš.
