Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Žymus rašytojas – apie populizmo grėsmę Europoje

09/15/2017 Aidas
europe-1-e1505851105996

- Ką manote apie „Islamo valstybės“ atakas Europoje ir žemyne augančią islamofobiją?

- Šiuo metu vyksta kruvinas teritorinis karas tarp arabų, kurdų ir kitų etninių grupių Sirijoje bei Irake. Tokios šalys kaip Turkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos užima tam tikrą poziciją ir bombarduoja arabiškas šalis. Teroristai į tai atsako su dar didesniu teroru. Labai nedaug žmonių Europoje supranta, kad IS teroras visų pirma yra susijęs su tais teritoriniais karais, o ne su kokia nors ideologija. Taip, daugybė jų metodų rodo, kad jie yra maniakai. Tačiau iš tiesų tai yra karas dėl teritorijos, o apie tai žiniasklaidoje skelbiama labai mažai. Kai IS bombos sprogo Europoje, visi šaukė - „ideologija, islamas, kalbos laisvė, ir taip toliau ir panašiai“. Bet, galų gale, būtina suprasti, kodėl jie iš tiesų sprogdina tas bombas.

- O kokia yra jūsų nuomonė apie Europos ir Turkijos imigracinę politiką?

- Kai Vokietija 2015 metais sulaukė milijono pabėgėlių, aš pajutau labai didelę pagarbą kanclerei Angelai Merkel. Tuo metu Turkijoje tokių pabėgėlių jau buvo daugiau nei du milijonai. Nors aš galiu kritikuoti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą dėl daugybės dalykų, pabėgėlių priėmimas į Turkiją yra kai kas, dėl ko aš didžiuojuosi savo šalimi ir vyriausybe.

Jeigu Merkel priima milijoną pabėgėlių ir vis tiek laimi rinkimus – tai yra nuostabu, ir todėl aš gerbiu Vokietiją. Tačiau populizmas daro žalą imigracijai ir žudo Europos dvasią. Europa buvo sukurta Prancūzijos revoliucijos pagrindu – lygybė, laisvė ir brolybė. Tačiau matyti pabėgėlius stovyklose, gyvenančius skurde ir kančiose, ir atsukti jiems nugarą nėra brolybė. O be brolybės nėra ir Europos.

- Ar pavadintumėte tai civilizacijų priešprieša?

- Jeigu tikite tokiu dalyku, tuomet taip pat nutiesiate tam kelią ir ieškote to įrodymų, ir randate jūsų teoriją patvirtinančių įrodymų, kurie sukuria dar didesnę priešpriešą. Jeigu netikite civilizacijų priešprieša, tuomet ieškote įrodymų to, kaip žmonės iš skirtingų civilizacijų šimtus metų gyveno vienas šalia kito Stambule, ir aš taip pat tuo tikiu ir apie tai rašau savo knygose.

Aš tikiu „civilizacijų taika“. Aš tikiu, kad islamas ir krikščionybė gali gyventi, ir ateityje gyvens, harmoningai. Modernioji Kemalo Ataturko Turkijos Respublika stūmė Turkiją link Europos ir europietiškų vertybių. Aš tuo tikiu. Tačiau politikai iš abiejų barikadų pusių naudojasi esama situacija ir musulmonų-krikščionių priešprieša, ypač rikimų metu, dėl populistinių priežasčių.

- Turkija kažkada buvo vadinama pavyzdine šalimi visam regionui. Kokia situacija yra dabar?

- Aš džiaugiuosi, kad Turkija vis dar laikoma pavyzdžiu musulmoniškoms šalims. Galų gale, net ir šioje baisioje situacijoje, kokioje esame dabar, su ribotais demokratiniais ištekliais, deja, bet Turkija vis dar yra liberaliausia musulmoniška šalis regione. Ji vienintelė turėjo šiokią tokią demokratiją iki dabar, kai tą demokratiją pradėta naikinti.

- Kodėl?

- Mūsų demokratija ir iki Erdogano buvo ribota, nes Turkiją valdė pusiau karinė, pusiau politinė valdžia, laimėjusi šalies rinkimus. Tačiau taip pat turėjome Konstitucinį teismą ir kitas institucijas, prižiūrėjusias vyriausybės darbą, daugiausiai vardan itin sekuliarios kariuomenės.

Kelias užtikrinant sekuliarumą anksčiau nebuvo demokratiškas. Tai padidino paramą Erdoganui. Jo Teisingumo ir plėtros partija (AKP), nors ir atstovaudama konservatoriškai nusiteikusius rinkėjus, taip pat visus nustebino po 2000-ųjų pradėjusi siekti Turkijos narystės Europos Sąjungoje.

Pirmaisiais Erdogano valdymo metais aš juo džiaugiausi. Jis pradėjo derybas su ES, tuo pačiu sukurdamas šalyje tikrą ekonominį bumą. Dabar aš jau nebelaikau Turkijos skurdžia šalimi. Man yra 65-eri ir galiu drąsiai pasakyti, kad ekonominiai pokyčiai vadovaujant Erdoganui per paskutinius 15 metų yra didesni nei per pirmuosius 50 mano gyvenimo metų.

Visa tai padarė jį nepaprastai populiariu rinkėjų tarpe. Bet dabar, po visų tų pažadų dėl narystės ES ir pilnos demokratijos, situacija yra siaubinga.

- Kaip vertinate žlugusį valstybės perversmą Turkijoje 2016 m.?

- Aš mačiau daug karinių perversmų. Pernai metų bandymas nuversti valdžią buvo baisus, ir dėkoju Dievui, kad jis žlugo. Žmonės išėjo į gatves – ne tam, kad apgintų liberalias vertybes, bet kad apgintų savo partiją, Erdoganą, ir teisę į lyderio išsirinkimą. Taigi, jie netiesiogiai gynė ir demokratiją.

Aš ištisas dvi savaites stebėjau visus pranešimus apie žlugusį perversmą. Pradžioje nebuvau įsitikinęs, kad jį tikrai organizavo dvasininkas Fethullah Gulenas ir jo pasekėjai, bet dabar jau esu tuo tikras, kai pamačiau, iki kokio masto jie buvo infiltruoti į šalies valdžią. Tačiau tiesa yra tokia, kad ši grupė savo įtaką gavo būtent per valdančiąją partiją, o dabar ši partija kaltina kiekvieną tikrais ar menamais ryšiais su ta grupe.

Mano kritika būtų tokia, kad teismas šį žlugusį valstybės perversmą tiria nesąžiningai. Išmesti 150 000 žmonių iš jų darbo vietų ir 50 000 žmonių pasodinti į kalėjimą nevalia. Daugybė žmonių galimai žavėjosi tuo dvasininku, bendravo su jo organizacija, gavo nelegalios kontrabandos ir taip toliau. Tačiau jie tikrai nežinojo apie jokį perversmą.

Labiausiai nenuoširdu ir neetiška yra tai, kad jie į kalėjimą uždaro žurnalistus, įskaitant ir tuos, kurie rašė knygas apie Guleną. Erdoganas džiaugiasi tokia „Dievo dovana“, nes tai jam leidžia atsikratyti Turkijos opozicijos, pasinaudojant tuo bandymu jį nuversti. Tai buvo akivaizdu nuo pat to laiko, kai jis įvedė šalyje nepaprastąją padėtį ir atsikratė dviejų Konstitucinio teismo teisėjų. Jeigu turi galią atsikratyti Aukščiausiojo teismo, turi galią padaryti bet ką.

Dabar valdžią pasidalino ultradešinieji ir politiniai islamistai. Į valdžią atėjo dešiniojo sparno atstovai, ir jie siekia pamiršti įstatymo teisę ir Konstitucinį tesimą. Mes jau nebeturime pilnos demokratijos. Mes turime ribotą elektoralinę demokratiją. Be kalbos laisvės demokratija negali egzistuoti, ir, deja, kalbos laisvė Turkijoje yra smarkiai apribota.

- Kaip vertinate per plauką Erdogano pasiektą pergalę referendume dėl konstitucinių pataisų, kurios suteikė prezidentui didesnių galių?

- Referendumas buvo nešališkas ir reprezentavo žmonių valią. Žmonės atidavė 51 proc. balsų jo pasiūlymui, bet kampanijos sąlygos buvo nesąžiningos.

- Sakėte, kad džiaugėtės ankstyvaisiais Erdogano valdymo metais. Kada jums tapo aišku, kad kažkas vis dėlto negerai?

- Nebuvo vieno specifinio įvykio. Viena priežastis būtų suskilusių opozicijos partijų bejėgiškumas ir sumišimas. Prokurdiškoji politinė partija ir ultranacionalistų partija viena kitos nekenčia labiau, negu jos nekenčia Erdogano. Vakarietiškai nusiteikę sekuliarūs rinkėjai taip pat nenori Erdogano valdžioje, bet tuo pat metu taip pat nenori suteikti tų pačių teisių kurdams, kas yra politiškai neįmanoma.

Be to, pirmuosius aštuonerius iš penkiolikos Erdogano valdymo metų, jis buvo puolamas kariuomenės, tad turėjo manevruoti aplinkui, ieškodamas draugų ir rėmėjų Europoje.

Kai ultranacionalistai ir kariuomenė nusprendė neįleisti galvos apdangalus dėvinčių moterų į universitetus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, šalyje 65-70 proc. moterų dengė savo galvas, ir tai nutiesė kelią į sėkmę politiniams islamistams, kadangi žmonės buvo įpykę. Tai buvo itin prastas sprendimas. Tas žiaurumas buvo neteisingas.

Galiausiai, galima išskirti ir ES klaidas santykiuose su Turkija. Turkija buvo pasiekusi daugiausiai per visą savo istoriją, siekdama tapti ES dalimi. Tačiau Vokietijos kanclerė Merkel ir Prancūzijos prezidentas Sarkozy kategoriškai nenorėjo, kad Turkija prisijungtų prie bloko. Jie galėjo padaryti kažką, kad tęstų dialogą, bet nutraukė visas šnekas vardan savo rinkėjų, ir mūsų keliai išsiskyrė.

- Ar nerimaujate, kad modernusis sekuliarizmas Turkijoje netenka savo pozicijų?

- Taip, jis jų netenka, bet dar daugiau pozicijų netenka demokratija. Kaip turkas, aš kur kas labiau nerimauju dėl demokratijos trūkumo ir autoritarizmo. Jie bet kada gali pasodinti tave į kalėjimą. Aš Erdoganą labiau kritikuoju dėl turkiškosios demokratijos naikinimo nei dėl turkiškojo sekuliarizmo griovimo.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu