Senomis blogomis Šaltojo karo dienomis, kairieji ir dešinieji žaisdavo bjaurų žaidimą pavadinimu „Kas yra tavo mėgstamiausias diktatorius?“ Dešiniojo sparno ideologai rėmė tokius autoritariškus lyderius, kaip Čilės diktatorius Augusto Pinochetas, o kairysis kraštas liaupsėmis apipylė komunistinio režimo kūrėjus, pavyzdžiui, Fidelį Castro. Viena pusė palaikė Irano šeichą ir Filipinų lyderį Ferdinandą Marcosą, o kita „liaudies didvyriais“ laikė Brežnevą, Mao ir Mugabę.
Daugybė žmonių abejose politinio spektro pusėse atsisakė žaisti šį žaidimą – ypač tie, kurie didesniu prioritetu laikė ne politinius pešiojimusis, o žmogaus teises. Tačiau, nepaisant visko, žaidimas tęsėsi, abiem pusėms iš visų jėgų bandant užsitikrinti diktatorių paramą atvirai skelbiant tokias vertybes, kaip demokratija, apsisprendimo teisė ir pan.
Žaidimas tęsėsi net ir pasibaigus Šaltajam karui ir išsisklaidžius juodai baltam politiniam spektrui. Pavyzdžiui, daugelis dešiniojo sparno atstovų dabar džiaugiasi karališkąja Bahreino šeima ar valdančiąja Saudo Arabijos dinastija, kurie yra pagrindiniai JAV sąjungininkai Vidurio Rytuose (nors kai kurie neokonservatyvūs stebėtojai pageidautų, kad JAV demokratinis režimas nušluotų visus tuos šeichus). Ir, jeigu rausitės pakankamai giliai, rasite tokių dinozaurų ir kairėje, svajojančių apie Stalino sugrįžimą. Nepaisant to, žaidimo sąlygos pasikeitė. Anksčiau žaidėjus buvo galima identifikuoti pagal jų atitinkamas ideologijas – pavyzdžiui, nesuvaržytai rinkai teikiamą pirmenybę ar paramą kai kurioms kolektyvizmo formoms. Tačiau dabar laisvoji rinka egzistuoja visur, o komunizmas neegzistuoja praktiškai niekur (net ir Kinijoje ar Kuboje jo nėra).
Taigi, kai kas nors pasisako už Vladimiro Putino, Abdelio Fattah el-Sisi ar Basharo al-Assado režimus, jie remiasi visai kitokiais argumentais. Autoritarizmo simpatizuotojai dešinėje nerimauja, jog jų mėgstamiausi autokratai bus pakeisti antivakarietiškai nusiteikusiais fanatikais. Tuo tarpu kairieji siekia paskutinės strėlės savo strėlinėje, kovodami su imperializmu. Įdomiausia tai, kad kartais tiek dešinieji, tiek kairieji ima remti vieną ir tą patį diktatorių.
Assado rėmėjai
Neskaitant savo pagrindinės rėmėjų grupės Sirijos viduje ir tam tikros paramos iš Rusijos ir Irano, Basharas al-Assadas turi gana mažą gerbėjų klubą. Jis yra bespalvis diktatorius, neturintis jokios ypatingos ideologijos be savo asmeninio išgyvenimo tikslo. Kaip ir daugelis kitų jo plauko politikų, jis rengė rinkimus tam, kad suteiktų savo prezidentūrai demokratijos prieskonį. Jis turi vieną vienintelį argumentą, kuris parodo jo vertę žmonėms tiek jo šalies viduje, tiek už jos ribų: „après moi, le deluge“ (po manęs nors ir tvanas). Tas tvanas, kurio vandenys jau pradėjo lietis visoje šalyje, gali ateiti skirtingomis formomis: „Al Qaeda“, „Islamo valstybės“, naujai suformuotos Užkariavimo armijos ir t.t. Nenuostabu, kad tokiu būdu Assadas užsitikrino paramą iš Irano (besibaiminančio sunitų karingumo), Rusijos (bijančios islamo ekstremizmo) ir kai kurių Kissingerio pasekėjų (nerimaujančių dėl chaoso apskritai) Jungtinėse Valstijose.
Assadas taip pat priklauso tam tikrai politinei aplinkai – Baasizmo tradicijai – kuri nė neslepia savo vidinio fašizmo. Darosi visai ne keista, kad Europos ir JAV neofašistai – „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje, Britų nacionalinė partija, „Auksinė aušra“ ir „Juodoji lelija“ Graikijoje, Davidas Duke‘as Jungtinėse valstijose – palaiko šį vyrą. Jie mano, kad Assadas stovi nešventoje trejybėje kartu su sionistais, radikaliu islamu ir Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau stebina tai, kad Assadą remia ir kairieji. Ir jie tai daro kone dėl tų pačių priežasčių: jo pasiryžimo pasipriešinti Jungtinėms Valstijoms ir kitoms pasaulio supervalstybėms. Kaip vieno „World Beat“ straipsnio komentaruose rašo vienas komentatorius, „dėkui Dievui, kad Sirija turi jauną, protingą ir dinamišką lyderį. Be jo, visa šalis ir jos institucijos būtų pakirstos jungtinių Turkijos, Saudo Arabijos, Kataro, Izraelio ir užkulisiuose besislepiančios Amerikos atakų.“
Galima ginčytis, kad Sirija jau yra ties chaoso slenksčiu dėl Assado atsisakymo derėtis su iš pradžių nesmurtiškai nusiteikusia opozicija. Tačiau Assadui visai neįdomu priešintis JAV – ar tam pačiam Izraeliui. Jis derėtųsi su abiem šalimis, jei tai reikštų, kad jis galėtų likti valdžioje – kaip kad jo tėvas derėjosi tiek su Izraeliu, tiek su Jungtinėmis Valstijomis pasirašius 1974-ųjų kariuomenių atitraukimo susitarimą. Kadangi jo motyvai yra tokie savanaudiški, Assadas negali pasigirti dideliu entuziazmu kairėje – priešingai nei Rusijos „caras“ Putinas, subūręs kur kas platesnį gerbėjų ratelį.
Putinizmo liaupsintojai
Kai naciai prispaudė Stalino nugarą prie Kremliaus sienos per Antrąjį pasaulinį karą, sovietų lyderis smogė jiems atkirtį garsiąja savo kalba, pasakyta lapkričio 7 d., per 24-asias bolševikų revoliucijos metines. Stalinas padarė privalomas užuominas apie „Lenino palikimą“, tačiau jis žinojo, kad rusų revoliucinis užsidegimas geriausiu atveju yra labai silpnas. Jis panaudojo laiko išbandytą taktiką: apeliavo į Motinos Rusijos gynimą ir imperijos lyderių paveldo išsaugojimą. Vokiečių kareiviams būriuojantis prie pat miesto vartų, Stalinas sudėjo viltis į rusų nacionalizmą.
Vladimiras Putinas nėra Stalinas, tačiau jis laikosi panašios strategijos. Putinas yra sovietų režimo produktas - KGB pareigūnas, kuris 1989-aisiais buvo dislokuotas Rytų Vokietijoje ir padėjo sunaikinti sovietų žvalgybos medžiagą, kad ši nepatektų protestuotojams į rankas. Putinas atsargiai kilo naujos posovietinės sistemos laipteliais, užmegzdamas ryšius su politikos ir verslo pasaulio elitu. Jo palaikymas Rusijoje kyla dėl ilgamečio daugelio rusų susižavėjimo „geležinio kumščio“ politika, laimingo atsitiktinumo, jog jo politinis iškilimas sutapo su naftos ir dujų kainų kilimu, bei populiarios nuomonės, kad tarptautinė bendruomenė elgiasi su Rusija kaip su nevykėle.
Kai Putinas pasisako už Krymo inkorporavimą į federacijos sudėtį ar Naujosios Rusijos sukūrimą rytinėje Ukrainos teritorijoje, jis nekalba apie prikeltą Sovietų Sąjungą. Savo frazes jis apipina tradiciniu rusišku nacionalizmu: Rusijos istorijos šlove, rusų kalbos ir kultūros svarba. Jis nuleido savo kartelę žemiau internacionalizmo – link nacionalizmo. Tokiu būdu sovietų era tampa tik dalimi ilgos istorinės procesijos nuo carų iki komisarų ir televizijos žvaigždžių, pasiekiančia kulminaciją paties Putino asmenyje.
Putinas iš tiesų turi nepaprastai gilius konservatoriškus instinktus. Tolimasis Europos dešiniųjų kraštas jį remia dėl tos pačios priežasties, dėl kurios palaiko Assadą – Putinas yra jų skydas prieš islamą. Dar svarbiau tai, kad jis nerodo susižavėjimo Europos Sąjunga. Atrodytų, jis nedaug kuo gali patikti kairiesiems, tačiau dėl klaidingos nuomonės, kad Putinas kažkokiu būdu atsveria Amerikos hegemoniją, kai kurie kairieji jau nusiėmė prieš jį kepures.
Tačiau Putinas nėra „kovotojas su imperializmu“. Jam nerūpi JAV įtakos didėjimas, išskyrus ten, kur ta įtaka susiduria su jo paties ambicijomis, apsiribojančiomis artimiausia Rusijos kaimynyste ir dar keliomis užsienio teritorijomis (pavyzdžiui, karine baze Sirijoje).
„Amerikos kairiesiems egzistuoja tik amerikietiškas imperializmas, ar ne? Man tai nesuprantama, - Charlesui Davisui „Salon“ vedamajame skundžiasi kairiojo sparno rusų aktyvistas Ilya Budraitkis. – Rusijoje yra daugybė kairiųjų, kurie taip pat tiki, kad Rusija yra pagrindinis blogio šaltinis pasaulyje, jo reakcinė imperija, kuri turėtų būti sunaikinta. Tuo pačiu metu, jūs turite daugybę kairiųjų, kurie kažkodėl mano, kad Rusija priešinasi Amerikos imperializmui, ir tokių, kurie palaiko tas „respublikas“ rytų Ukrainoje.“
Kaip atkreipia dėmesį Budraitkis, imperializmas yra įvairaus, ne tik amerikietiškos vanilės, skonio.
Nepakantumo ašis
Kaip dominuojantis žaidėjas pasaulinėje arenoje pastaruoju metu iškilo naujas politinis hibridas: rinkos autoritarizmas, dar vadinamas „despotizmu su korporacijos veidu ir kosmetine demokratija“, kurį, be kai kurių kitų vietų, galima rasti Putino Rusijoje, Xi Kinijoje, Orbano Vengrijoje, Erdogano Turkijoje ir al-Sisi Egipte. Nauja nepakantumo ašis vieną dieną gali sujungti Pekiną su Maskva, Vengrija ir galimai dar toliau esančiomis vietomis, į naują transsibiro ekspresą.
Vedami šio neharmoningo susiliejimo su nepakantumo politika, autoritarinių režimų simpatizuotojai džiaugiasi tuo, kokie energingi ir ryžtingi yra naujieji šių laikų despotai: bemarškinis Putinas, naują pasaulinę finansinę infrastruktūrą kone iš nieko sukūręs Xi Jinpingas, su „Islamo valstybės“ sukilėliais ir daugeliu kitų priešų kovojantis Assadas. Jiems nereikia jokios apsimestinės demokratijos ar žmogaus teisių stebėtojų palankumo. Jie taip pat slapta trokšta sugniaužti į „geležinį kumštį“ kitas šalis – Obamos JAV, Netanyahu Izraelį, Petro Porošenkos Ukrainą ir t.t.
Pasibaigus Šaltajam karui daugelis tų, kurie palaikė JAV kariuomenės intervenciją užsienyje, argumentavo savo požiūrį žmogaus teisių gynimo kalba. Taip gimė „humanitarinės intervencijos“ mokykla. Tačiau po nepasisekusių karinių žaidimų Irake, Libijoje, Afganistane, Somalyje ir kitur – kurie buvo ir yra tikros humanitarinės katastrofos – ši mokykla neteko didžiosios dalies savo pasekėjų.
Mes taip pat turėtume vienodai nerimauti dėl priešingos šio reikalo pusės: nehumanitarinio neintervencionalizmo. Tai yra tie patys autoritarizmo šalininkai, kurie suka akis nuo žmogaus teisių ir humanitarinių krizių, remdamiesi idėja, kad Vakarai (t.y. Jungtinės Valstijos ir Europa) yra sukompromituoti savo praeities (kolonializmo ir karų). Taip, mes turėtume kritikuoti Vakarų politiką – tiek praeities, tiek dabartinę. Taip pat turėtume remti pastangas išvengti karo ir užbaigti istorinius nesutarimus su Iranu, Kuba, Rusija bei kitomis šalimis. Tačiau tai neatleidžia Putino, Castro, Chamenėjaus, Assado ir kitų nuo tarptautinių normų pažeidinėjimo.
O labiausiai mes turėtume saugotis užburiančios autoritarizmo simpatizuotojų dainos tiek dešinėje, tiek kairėje – ypač tada, kai jie gieda vienu balsu.
