Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

D.Puslys: Šampano gerti nėra kada

05/09/2017 Aidas
web-9-e1494337048657

Pirmajame ture tu galbūt dar turi galimybę balsuoti už savo mėgstamą kandidatą, tačiau antrajame rate tau neišvengiamai tenka balsuoti prieš tą, kurio bijai. Nepamenu, kur skaičiau šią ištarą apie Prancūzijos prezidento rinkimus, tačiau, manding, ji yra teisinga.

Štai leidinys „Haaretz“ pateikia apklausos, atliktos netrukus pasibaigus antrajam prezidento rinkimų turui, duomenis. Šie duomenys liudija, kad už Emmanuelį Macroną vos 16 proc. jo rinkėjų balsavo dėl jo politinės darbotvarkės. Dar mažiau, vos 8 proc., tai darė dėl jo ekonomikos vizijos. Net 43 proc. balsavusiųjų už judėjimo „En Marche!“ lyderį teigė taip pasielgę dėl to, kad tiesiog norėjo užkirsti kelią „Nacionalinio fronto“ kandidatei Marine Le Pen. Būtent ši statistika man ir kelia didžiausią nerimą.

Sekmadienio vakarą mano socialinio tinklo „Facebook“ burbulas lūžo nuo džiaugsmo dėl E. Macrono pergalės. Tiesa, vėliau pasipylė ir žymiai santūresnių vertinimų, raginančių nepasiduoti euforijai. Aš pats būčiau linkęs teigti, kad dabartinė situacija neteikia galimybės gerti pergalės šampano, o veikiau suteikia atokvėpio akimirką atsigaivinti vandeniu ilgoje maratono trasoje, kai iki finišo liko dar geras kelio gabalas.

Taip, galima džiaugtis dėl to, kas pasiekta. Mums ypač aktualu tai, kad M. Le Pen pralaimėjimas yra ir Kremliaus, siekiančio sugriauti Europos Sąjungą ir NATO, pralaimėjimas. Kai kas argumentuoja, kad Prancūzijos politinis elitas bet kuriuo atveju bus prorusiškas, siekdamas atsvaros JAV ir Vokietijai. Tačiau viena yra siekti santykių su Rusija gerinimo, būnant ES ir laikantis bendros sankcijų politikos, ir visai kita yra siekis draugauti su Kremliumi sugriaunant ES, o kartu ir, nors ir netobulus, bet vis dėlto bendrus užsienio politikos mechanizmus.

Galima džiaugtis ir dėl to, kad tik dar kartą buvo patvirtinta, jog Brexit nesukėlė domino efekto ir kiti exitai ES kol kas negresia. Galų gale buvo parodyta ir tai, kad sveikas protas, argumentai triumfavo prieš fake news skleidėjus ir panikos kurstytojus.

Galima džiaugtis dar ir dėl to, kad Prancūzijos prezidento rinkimuose kūrybinis impulsas nugalėjo destruktyvųjį impulsą. Katalikų filosofas Jeanas-Lucas Marionas, duodamas interviu leidiniui „America Magazine“, akcentavo, kad „Nacionalinis frontas“ neturėjo sukūręs jokios realistinės politinės ar ekonominės pozicijos. M. Le Pen kampanija buvo paremta išpuoliais prieš elitus, žurnalistus, teismus ir viską, kas jos juodame ir baltame naratyve yra laikomas globalizmo siekiu sutrypti nacionalizmą.

Nepavyko M. Le Pen išnaudoti ir terorizmo kortos, kai ji bandė kaltinti E. Macroną tuo, kad jo pozicija atveria kelią tolesniems išpuoliams. Į tai E. Macronas atšovė, kad būtent M. Le Pen nuolatinis bauginimas, kad keli teroristiniai išpuoliai gali sugriauti respubliką, yra paranojos kurstymas, parodantis teroristams, kad jų taktika veikia. Kitaip tariant, jis gebėjo M. Le Pen konstruojamą naratyvą atgręžti prieš ją pačią.

Tačiau visoje pergalės euforijoje būtina kalbėti apie tai, kokias gilumines Prancūzijos problemas apnuogino pastarieji rinkimai.

Nors gausybė prancūzų baiminosi, kad į valdžią gali sėsti fašistė, tačiau, kaip rašo „The Spectator“ apžvalgininkas Jonathanas Milleris, daugiau nei 10 proc. rinkėjų prie balsadėžių atėjo tik tam, kad išreikštų savo pyktį ir įmestų negaliojantį biuletenį. Čia net neskaičiuojame tų, kurie liko namuose ir taip išreiškė savo abejingumą arba protestą. Visa tai kalba apie atstovaujamosios demokratijos krizę. Remiantis jau minėtu filosofu Jeanu-Lucu Marionu, galima kalbėti apie dvi šios krizės apraiškas. Visų pirma, dalis rinkėjų nebetiki, kad yra tokia politinė jėga, kuri atstovauja jų pažiūroms. Antra, dalis jų mano, kad, jei tokia jėga ir yra, tai patys politikai turi vis mažiau ir mažiau galios lemti situaciją, o kontrolės svertai jau yra perėję korporacijoms, tarptautinėms institucijoms ir kitiems galios centrams. Tad atstovaujamoji demokratija jiems tėra fasadas, apgavystė, kad esą gali kažką lemti, kai tikrovėje manai, jog nelemi nieko. Į tai tiesiog negalima nekreipti dėmesio.

Be to, būtina nepamiršti, kad, nors M. Le Pen ir nelaimėjo, tačiau už ją balsavusieji niekur nedingo ir jų nusivylimas, pyktis neišgaravo. Pirmą kartą radikali dešinė gavo daugiau nei trečdalį balsų prezidento rinkimuose. Labai lengva būtų pasmerkti balsavusiuosius už M. Le Pen ir pakrikštyti juos įvairiausiais skambiais vardais taip juos tik dar labiau marginalizuojant ir atiduodant M. Le Pen ar kurio nors kito radikalo žiniai. Vietoje to būtina imtis spręsti pamatines problemas, kurios pastūmėjo dalį rinkėjų jaustis neatstovaujamais tradicinių partijų, o M. Le Pen atvėrė kelią burti savo palaikymo bazę. Čia kalbama apie nedarbą, smarkiai šlubuojančią imigrantų integracijos politiką, ekonominę stagnaciją, aukštą jaunimo nedarbą, atskirtį tarp klestinčių regionų ir periferijos, Europos integracijos modelio ir to, kas yra to modelio lėmėjai – ES piliečiai ar technokratinis Briuselio elitas, stokojantis demokratinio legitimumo ir atskaitingumo.

Darykime prielaidą, kad E. Macronas, sulaukęs piliečių pasitikėjimo, žino, kaip spręsti bent dalį tų problemų. Klausimas yra kitas – ar jis turės reikalingų svertų? Kitą mėnesį Prancūzijoje vyks parlamento rinkimai, ir E. Macronui čia žūtbūt reikia tikėtis savo judėjimo „En Marche!“ sėkmingo pasirodymo. Sąlygos atrodo tinkamos. Paties E. Macrono pergalė prezidento rinkimuose turėtų būti postūmis ir judėjimui, o tuo tarpu tradicinės centro dešinės ir centro kairės Socialistų bei Respublikonų partijos išgyvena krizę. Be stipraus parlamentinio palaikymo E. Macronui vykdyti reformas bus labai sunku.

O rezultatus naujajam prezidentui teks parodyti, nes priešingu atveju jo populiarumas spėriai ištirps, o persigrupavę radikalai (M. Le Pen jau žada radikalių permainų partijoje) ir vėl lauks savojo šanso populiarumą augindamiesi iš nusivylimo, neišpildytų lūkesčių, stagnacijos sėklų. Aišku viena, taip likti nebegali, nes užkonservuotos ir nesprendžiamos problemos nėra status quo, tai yra judėjimas prarajos link.

Šaltinis: Bernardinai.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu