Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ginant Andrejų Bilžo

12/23/2016 Aidas
nesterenka-1023

Kai praėjusiame savo straipsnyje rašiau apie Rusijos „kultūros“ ministrą Vladimirą Medinskį, išgalvotus Panfilovo herojus ir realią Zoją Kosmodemjanskąją, nė pats nežinojau, kad rusiškame leidinyje „The Insider“ (toks grynai rusiškas pavadinimas) ta pačia tema pasisakė rusų dailininkas ir karikatūristas Andrejus Bilžo, taip sukeldamas milžinišką pasipiktinimą tarp viena chromosoma daugiau nei kiti turinčių žmonių – „rusakalbių žandikaulių“ (šitaip, pačių aktyviausių profesionalių patriotų pastangomis, save jie vadina patys), pavirtusį į tikrų tikriausią isteriją. O isteriją, kaip ir dera amžinų skundikų ir pasalūniškų padlaižių šalyje, lydėjo kreipimaisi į prokuratūrą ir raginimai patraukti Bilžo baudžiamojon atsakomybėn. Tokia rusų reakcija nebuvo stebinanti (ir pats Bilžo, pagal išsilavinimą ir profesiją esąs gydytojas psichiatras, ją savo straipsnyje iš anksto nuspėjo), o man teliko pasveikinti kolegą su užsitarnauta sėkme. Tačiau mane vis dėlto nemaloniai nustebino tai, kad prie niekingo sovietmečio apologetų choro prisijungė kai kurie žmonės, iš kurių to tikrai nesitikėjau ir kurie paprastai būna kitoje barikadų pusėje – tarp jų ir istorikas Markas Soloninas, kurį praėjusiame straipsnyje citavau ir kurio darbais rėmiausi.

Kas gi sukėlė tokią audringą reakciją – juo labiau, kad Bilžo, ne taip kaip aš, net nepavadino Kosmodemjanskajos nei nusikaltėle, nei fanatike (kuo ji akivaizdžiai buvo)? Ogi tai, kad jis, būdamas psichiatru, savo dėmesį sutelkė į kitą aspektą (kurio aš praėjusį kartą nepaminėjau, vėliau paaiškinsiu, kodėl) – į Kosmodemjanskajos psichikos ligą. Ir jei iš „vatnikų“ pusės skamba vis tas pats tradicinis kaukimas „visa tai melas!!!“, tai Soloninas ir kiti panašūs veikėjai turėjo jam kitą pretenziją – kaip kažkoks niekingas Bilžo leido sau atskleisti medicininę paslaptį.

Soloninas taip pat kaltina Bilžo melu ar bent jau neteisinga informacija dėl Kosmodemjanskajos elgesio prieš jos mirties bausmės įvykdymą (Bilžo versija neatitinka sovietinės-rusiškosios versijos apie įkvepiančią ir aistringą kalbą, kurią ši išrėžė stovėdama su kilpa ant kaklo – bet būkim realistai, kas jai būtų leidęs tas kalbas tenai rėžti?), ir daro tai remdamasis ne kuo kitu, o... sovietiniais dokumentais! Tokį šaltinį laikyti patikimu yra, švelniai tariant, keista, ypač istorikui, tiek laiko ir jėgų skyrusiam sovietinio melo atskleidimui ir istorinės tiesos atkūrimui.

Toliau Soloninas teigia, kad kiekvienas turėjo savo tiesą – ir supuvusi sovietinė valdžia, kuri ėmėsi išdegintos (savo pačių!) žemės taktikos, ir fanatikai savanoriai, vykdę šiuos žvėriškus įsakymus, ir, žinoma, jų aukos (žmonės, pasmerkti žūti arba liepsnose, arba stingdančiame šaltyje, o taip pat ir tie, kuriuos sovietų budeliai vėliau sušaudė už tai, kad šie nesutiko su tokiu likimu – Petriščeve sušaudyti buvo trys). Taigi, pasak jo, paminklus reikia statyti visiems žuvusiesiems – ir žudikams, ir aukoms.

Nereikia nė sakyti, kad tokia argumentacija yra nieko verta. Visų pirma, apie medicininę paslaptį ar kokį nors konfidencialumą kalbėti galima tik tol, kol yra gyvas pacientas ar bent jau kiti tą paslaptį žinoję jo artimieji. Praėjus dešimtmečiui po jų mirties, kvaila kalbėti apie paslapties išsaugojimą, nes nuo šios informacijos išviešinimo niekas nenukenčia. Aš, žinoma, čia neįtraukiu kone religinių „vatnikų“ jausmų. Visų antra, tai net nėra paslaptis. Savo dukters psichikos ligos, pasireiškusios dar 1939 metais, neneigė net pati jos motina. Tikėtina, kad jau tada Zojai pradėjo vystytis šizofrenija, prie kurios dar prisidėjo ir po metų persirgto meningito komplikacijos. Kosmodemjanskaja buvo gydoma sanatorijoje Sokolnikuose (drauge su kitu sovietmečio „herojumi“ vaikų knygelių autoriumi Arkadiju Gaidaru – o iš tikrųjų, budeliu ir žudiku, kurio rankos jau nuo paauglystės buvo suteptos krauju iki pat alkūnių (specialiosios pajėgos OSNAZ, kuriose jis tarnavo – tai nacių Sonderkommando atitikmuo – net ir verčiasi taip pat, specialioji komanda) ir Kaščenko psichiatrinės ligoninės vaikų skyriuje. Tiesą sakant, trijų Mokslinio metodinio vaikų psichiatrijos centro gydytojų straipsnį apie tai laikraštis „Argumenty i fakty“ išspausdino dar 1991 metais.

Na, o trečia, tai žinomi visuomenės veikėjai praranda teisę į privatumą, ir tai galioja ne tik prezidentams, kaip tikina Soloninas. Tai tuomet imkime pilti pamazgas ant visų tų, kurie rašo ar kada nors rašė apie Nyčės ar Mopasano beprotybes, o jau knygą ir filmą „A Beautiful Mind“ apie Nobelio premijos laureatą – ir šizofreniką! – Johną Nashą, matyt, reikia iš viso su žemėmis sumaišyti, nes tiek knyga, tiek filmas pasirodė dar Nashui esant gyvam. Aš jau nekalbu apie rašytojų dienoraščių ar asmeninės korespondencijos publikavimą – juk ten galima aptikti tokių dalykų, kas yra baisiau už bet kokią diagnozę.

Bet kokiu atveju, Kosmodemjanskaja nėra nei rašytoja, nei mokslininkė, o jos diagnozė gali būti įdomi iš visai kito požiūrio taško. Dėl savo nepataisomo bukumo „vatnikai“ nesupranta, kad toji diagnozė jiems kaip tik gali būti naudinga, jei yra pateikiama be tinkamo komentaro (kaip tik todėl aš savo ankstesniame straipsnyje jos neminėjau): ši diagnozė gali pasitarnauti leidžiant visą sovietinės-rusiškosios sistemos, masiškai naikinančios savo šalies žmones, žiaurumą nurašyti tiesiog kažkokios eilinės psichopatės, kuri pati nesuprato, ką daro, veiksmams.

Tačiau iš tiesų advokatų pamėgtas argumentas – „nepakaltinamas“ – karo nusikaltėlei Kosmodemjanskajai yra nepritaikomas. Nepaisant šizofrenijos (panašu, kad liga buvo lengvos formos), ji buvo visiškai pakaltinama, nes, priešingu atveju, iš sovietinės psichiatrijos ligoninės ji nebūtų buvusi paleista. O kiti įsako Nr. 0428 vykdytojai apskritai jokių psichikos negalavimų neturėjo (kaip, beje, ir įsako autorius, priešingai nei tikina „perestroikos“ laikais sąmoningai sukurtas mitas, turėjęs tokį patį tikslą: ne, komunizmas nebuvo baisiausiu žmonijos blogiu, čia tik Stalinas buvo paranojikas).

Solonino tikinimas, kad Stalinas ir jo įsakymų vykdytojai šiuo atveju buvo „savotiškai teisūs“ (argumentuodamas tuo, kad jų žmogėdriškas elgesys teoriškai galėjo suduoti smūgį priešininkui) apskritai peržengia bet kokias ribas. Tuomet ir Hitleris (kurio režimą Soloninas vadina absoliučiu blogiu, nors Stalino režimas buvo kur kas blogesnis) buvo savotiškai teisus, kaip ir kiekvienas maniakas religinis fanatikas „savotiškai teisus“, nors jis ir veikia vedinas savo paties interesų, nesiskaitydamas su aukomis.

Tačiau net ir tai, kad Kosmodemjanskaja ir jos sėbrai tik vykdė nusikalstamą įsakymą, niekaip jų nepateisina – ką šiaip jau yra nustatęs ir paskelbęs Niurnbergo tribunolas, kurio išvadomis šiandieninėje fašistinėje Rusijoje abejoti yra uždrausta įstatymais. Apskritai, tai tame tribunole vieni nusikaltėliai teisė kitus (čia turiu galvoje ne tik sovietinius kaltintojus – pavyzdžiui, britų aviacijos maršalas Arhuras Travisas Harrisas, kiliminio gyvenamųjų Vokietijos kvartalų bombardavimo padegamosiomis aviacinėmis bombomis autorius, kartuvių nusipelnė net labiau nei Hermannas Goeringas), tačiau būtent su šia tribunolo išvada sunku nesutikti.

Taigi tiesa yra tik viena – aukų tiesa. O žudikai neturi teisės pareikšti savo tiesos, net kai jie patys tampa aukomis – iš pradžių propagandos, o vėliau – savo pačių nusikaltimų. Ir, savaime suprantama, bet koks istorinis faktas, kad ir koks nemalonus kam nors jis gali pasirodyti, turi būti paviešintas, o bet kokia nuomonė (net ir akivaizdžiai klaidinga, kaip, pavyzdžiui, Holokausto neigėjų) turi teisę būti išsakyta. Į argumentus atsakyti priimtina tik argumentais (jei tokių yra), o ne pasipiktinimo šūksniais ir juo labiau ne represijomis. Tai būtų neprošal išmokti ne tik „vatnikams“ (nors šie iš principo yra negebantys kažko išmokti ar kažką suvokti), bet ir daugeliui pas mus Vakaruose.

Ir pabaigai dar vienas mano pastebėjimas. Aš reguliariai peržiūriu, pagal kokias užklausas vartotojai užeina į mano asmeninį internetinį puslapį (rusų k.), kurio dalis yra ir akcija „Antipergalė“ (http://yun.complife.info/miscell/antivict.htm), skirta sovietinio-rusiško melo apie Antrąjį pasaulinį karą atskleidimui. Tenai netrūksta faktais pagrįstos informacijos apie sovietų „gelbėtojų“ atliktus išprievartavimus (pagal kurių mastą ir žiaurumą SSRS kariai smarkiai pranoko visus karo dalyvius, net japonų Nankino žudynes, ir tuo labiau vermachtą, kur išprievartavimų kiekis, priešingai, buvo minimalus); taip pat yra straipsnių apie Kosmodemjanskają. Tad paieškos varikliai į mano puslapį nuolat nukreipia tuos, kurie į paieškos langelį įrašo „Zojos Kosmodemjanskajos išprievartavimas“. Nesunku suprasti, kad tokios paieškos yra daromos ne iš domėjimosi istorija, o tam, kad – kaip čia padoriau išsireikšti – tenkinti save skaitant to (realybėje iš tiesų niekada neįvykusio) proceso aprašymą.

Turiu nuojautą, kad tai tie patys žmonės, kurie kiekvieną gegužę į drabužių atlapus segasi „kolorado“ juostelę ir kurie dabar siekia susidoroti su Bilžo.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu