Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

11/09/2018

7 dalykai, kurių nežinojote apie I pas. karą pradėjusį žmogų
Šią savaitę pasaulis švenčia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Ko gero iš mokyklos laikų prisimenate, kad šis karas prasidėjo, kai Bosnijos sostinėje Sarajeve serbas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Istorikai Principo poelgį laiko esminiu Pirmojį pasaulinį karą paspartinusiu įvykiu. Vis dėlto, daugelis žmonių nežino svarbių šios istorinės asmenybės biografijos detalių. Pateikiame septynis įdomius faktus apie Pirmąjį pasaulinį karą sukėlusį serbą.

Daugiau
11/02/2018

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 30 metų
Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) Steigiamojo suvažiavimo 30-mečiui paminėti skirti renginiai: Sąjūdžio žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno parodos „Dvi dienos, pakeitusios Lietuvą: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22-23 d.“ atidarymas bei apskritojo stalo diskusija „Sąjūdžio vizija ir realybė“.

Daugiau
11/02/2018

Ar Ameriką atrado Leifas Eriksonas?
Kas atrado Ameriką? Niekas tiksliai nežino. Atsakymas dar priklauso ir nuo to, kaip jūs suprantate žodžius „atrasti“ ir „Amerika“. Juk šiose neaprėpiamose žemėse žmonės apsigyveno jau daugelį šimtmečių prieš europiečiams sužinant, kad tokios apskritai yra. Sugrįžęs į Europą 1493 metų pradžioje Kristupas Kolumbas papasakojo, ką buvo matęs per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Tiksliau sakant, jis išsilaipino Vest Indijos salose. Tačiau Kolumbas nebuvo pirmas europietis, apsilankęs šiame nuostabiame „naujajame pasaulyje“. Grupė šviesiaplaukių skandinavų tikriausiai lankėsi Šiaurės Amerikoje 500 metų anksčiau.

Daugiau
10/26/2018

Trumpa komandų palaikymo grupių istorija
Aistringi šokėjų pasirodymai jau seniai tapo neatsiejama įvairių sporto varžybų dalimi ir sirgalius džiuginančiu reginiu. Jos ritmingai šoka, mosuoja ryškiais kutais, skanduoja ir atlieka įvairiausius akrobatinius triukus. Sportinių komandų palaikymo grupių narės – ne tik dailios merginos. Palaikymo komandų šokius drąsiai galima vadinti sporto šaka, susidedančia iš šokių, gimnastikos ir akrobatikos elementų. Pasaulyje netgi vyksta tarptautinės palaikymo komandų šokėjų varžybos.

Daugiau
10/19/2018

Karalius Mindaugas ir Karalius Gediminas - giminės
Lietuvos karalius Mindaugas labai nusipelnė lietuvių tautai, nes suvienijo daugumą  baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Be to, Mindaugas buvo krikščionis iš išdidžiosios raidės. Jis lotynų kalba vedė korespondenciją su daugeliu Europos šalių. Susirašinėjo su Romos popiežiumi, išsirūpino jo malonę ir globą. 1251 m. Lietuva buvo paskelbta karalyste, o 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu su daug neatsakytų klausimų. Tiksli Mindaugo gimimo data irgi nežinoma, bet manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m., o mirė 1263 m.

Daugiau
10/12/2018

Jonas Paulius II
Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła; 1920 m. gegužės 18 d. – 2005 m. balandžio 2 d.) – nuo 1978 m. spalio 16 d. iki pat savo mirties buvo beveik 27 metus valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės popiežiumi ir antru pagal pontifikavimo trukmę popiežiumi. Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausiu XX a. lyderiu, ypač svarbia asmenybe griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judėjais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Karolis Jozefas Wojtyła gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose, nedideliame mieste 50 kilometrų nuo Krokuvos. Jo motina mirė 1929 m. Vyresnysis brolis Edmundas, gydytojas, mirė 1932 m., o jo tėvas, karininkas, – 1941 m. Pirmąją Komuniją būsimasis popiežius priėmė 9 metų, Sutvirtinimo sakramentą – 18. Baigęs Vadovicų Marcin Wadowita mokyklą, 1938 m. įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą ir dramos mokyklą. Okupavę Lenkiją naciai 1939 m. uždarė universitetą, ir jaunajam Karoliui, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir išvengtų deportacijos į Vokietiją, teko dirbti karjere (1940–1944 m.), vėliau - chemijos gamykloje. 1942 m., pajutęs pašaukimą į kunigystę, jis ėmė studijuoti pogrindinėje Krokuvos seminarijoje, vadovaujamoje Krokuvos arkivyskupo kardinolo Adamo Stefano Sapiehos. Tuo pačiu metu jis buvo vienas iš pogrindinio „Rapsodijos teatro“ pradininkų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tęsė savo studijas Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete. 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje jam buvo suteikti kunigo šventimai. 1948 m. Romoje apgynė teologijos daktaro disertaciją apie tikėjimo sampratą šv. Kryžiaus Jono kūriniuose. Šiuo laikotarpiu vykdė pastoracinę tarnybą tarp Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos lenkų imigrantų. Tais pačiais metais grįžo į Lenkiją, iki 1950 m. dirbo vikaru įvairiose Krokuvos parapijose ir universiteto studentų kapelionu, po to tęsė teologijos ir filosofijos studijas. 1953 m. apgynė tezę „Apie galimybės pagrįsti katalikų etiką etine Maxo Schelerio sistema įvertinimą“ Liublino katalikiškajame universitete. Vėliau tapo moralinės teologijos ir socialinės etikos profesoriumi Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Liublino Teologijos fakultete. 1958 m. liepos 4 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru ir arkivyskupo Baziako 1958 m. rugsėjo 28 d. įšventintas vyskupu Krokuvos Vavelio katedroje. 1964 m. sausio 13 d. popiežiaus Pauliaus VI nominuotas Krokuvos arkivyskupu, 1967 m. birželio 26 d. – pakeltas kardinolu. Kaip kardinolas Karolis Wojtyła svariai prisidėjo prie Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes rengimo, dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose. Pradėjo pontifikatą 1978 m. spalio 16 d. Būdamas popiežiumi jis beatifikavo 1 340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, arba daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Įdomu tai, kad nė vienas popiežius nėra susitikęs su tiek daug žmonių kaip Jonas Paulius II: daugiau negu 17 600 000 maldininkų dalyvavo trečiadieniais vykusiose bendrosiose audiencijose, kurių buvo surengta per 1 160. Į šį skaičių neįeina visos kitos ypatingosios audiencijos ir religinės apeigos (daugiau negu 8 milijonai maldininkų vien per 2000-uosius Didžiojo jubiliejaus metus), taip pat neįskaičiuoti milijonai tikinčiųjų, kuriuos jis sutiko per savo pastoracinius vizitus Italijoje ir visame pasaulyje. Neužmirština ir gausybė kitų valstybių aukščiausiųjų pareigūnų, su kuriais jis susitiko per 38 oficialiuosius vizitus ir 738 audiencijas bei susitikimus su valstybės galvomis, taip pat 246 audiencijas bei susitikimus su ministrais pirmininkais. Jis taip pat buvo vienas daugiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Popiežius Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę pontifiko pagerbti susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių. 2014 m. balandžio 27 d. kartu su popiežiumi Jonu XXIII paskelbtas šventuoju.

Daugiau
10/05/2018

Edith Piaf
Editos Piaf gyvenimas buvo baisus ir gražus, ryškus ir trumpas, nepaisant gausybės parašytų biografijų, vis dar pilnas paslapčių. Toks, kokia buvo ir jo pradžia šaltą 1915-ųjų gruodžio 19-osios naktį. Policininkas, patruliavęs Paryžiaus Belvilio rajone, išgirdo riksmus. Tiesiog gatvėje gimdė moteris. Taip, anot legendos, į pasaulį atėjo busimoji didi dainininkė.  Editos, kuri, anot kitų šaltinių, gimė normalioje ligoninėje, motina buvo nevykusi aktorė Anita Majar, vaidinusi Linos Marsa pseudonimu, tėvas - gatvės akrobatas Luji Gasijonas. Kai gimė duktė, jis buvo fronte - vyko Pirmasis pasaulinis karas. Deja, labai greitai Anita nusprendė, kad motinystė - ne jos pašaukimas, ir atidavė dar visai mažutę Editą auklėti savo tėvams alkoholikams (pati ji irgi nevengė taurelės.) Sąlygos, kuriomis augo mergaitė pirmuosius dvejus metus, buvo, švelniai pasakius, šiurpios. Kad neverktų ir gerai miegotų, seneliai jai į pieną maišydavo vyno, o kad nepasigautų jokios infekcijos - beveik nemaudė. Po dvejų metų iš fronto grįžęs Editos tėvas nedelsdamas išvežė distrofijos išsekintą kūdikį į Normandiją pas savo motiną. Tiesa, ji dirbo virėja viešnamyje, bet čia Editą bent mylėjo - ir ne tik senelė, bet visos ten dirbusios moterys. Jos kaip tik ir pastebėjo, kad mažylė akla. Gydytojo diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis: mergaitė niekada nebematys. O Edita tuo metu išsiugdė ypatingą rankų jautrumą. Jų judesiai po daugelio metų taps neatsiejama dainininkės Piaf sceninio įvaizdžio dalimi. Kartą senelė nusivežė mergaitę į Karmel de Lizė miestuką, prie Šventosios Teresės kapo. Po kelių dienų įvyko stebuklas: šešiametė Edita praregėjo. Netrukus tėvas pasiėmė ją į Paryžių. Jiedu drauge dirbdavo miesto aikštėse: jis linksmino publiką akrobatiniais triukais, ji - dainomis. Tėvas mėgo išgerti, todėl sulaukusi 15-os Edita nuo jo pabėgo ir pradėjo savarankišką gyvenimą. 1935 metai ją gatvėje pastebėjo Lujis Leplė, kabareto „Le Gerny“ Eliziejaus laukuose savininkas. Jis pakvietė merginą ne tik pasirodyti kabareto programoje, bet ir išmokė dainuoti su akomponuotoju, dainų režisūros, scenos manierų, koncertinių kostiumų pasirinkimo. Leplė net sugalvojo 147 cm ūgio Editai sceninį pseudonimą - La Mome Piaf, arba Mažasis Žvirblelis. Pirmieji jos pasirodymai sulaukė grandiozinio pasisekimo. Praėjus vos metams dainininkė jau dalyvavo dideliame koncerte „Medrano“ cirke. Poetas ir dainų tekstų autorius Reimonas Aso tapo antruoju Editos globėju kelyje į šlovę. Taip pat draugu ir mylimuoju. Aso skrupulingai lipdė merginos įvaizdį bei stilių, mokė ją ne tik visų pramogų verslo subtilybių, bet ir gyvenimo, specialiai jai sukūrė ne vieną hitą. Aso pareikalavus, dainininkė pasikeitė ir pseudonimą: Žvirblelis tapo Edita Piaf. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Edita jau buvo išsiskyrusi su Reimonu Aso. Karo metais ji dažnai koncertuodavo Vokietijoje karo belaisvių stovyklose. Dainos buvo priedanga ypatingai misijai: E. Piaf po koncertų mielai fotografuodavosi su prancūzais belaisviais, o vėliau pagal tas fotografijas būdavo klastojami asmens dokumentai iš nelaisvės pabėgusiems kariams. Grįžusi į stovyklą su nauju koncertu Edita išdalydavo dokumentus belaisviams. 1958 metais prasidėjo garsieji dainininkės pasirodymai Paryžiaus „Olimpijos“ koncertų salėje. Jie buvo neįtikėtinai sėkmingi. Paskui laukė 11 mėnesių gastrolės po Ameriką, grįžus - vėl „Olimpija“ ir Prancūzijos turas. E. Piaf balsas skambėjo po visą pasaulį, tačiau gastrolės dainininkę sekino. Be vis dažniau aplankančios vienatvės Edita kamavo rimtesnės bėdos. Keleri metai iki pasirodymų „Olimpijoje“ E. Piaf pateko į dvi automobilio avarijas. Gydantis jai buvo suleista tiek morfijaus, kad dainininkė tapo priklausoma nuo šio narkotiko. Visa tai smarkiai pakenkė sveikatai. 1962 metų rugsėjo 25 dieną, kai dainininkė surengė savo garsųjį koncertą Eifelio bokšte, kur jai plojo visas Paryžius, ji jau žinojo, kad serga nepagydoma liga. Dainininkei tuo metu buvo 47-eri. „Aš mirsiu tą dieną, kai nebegalėsiu dainuoti“, - ryžtingai kartojo ji. Paskutinį kartą Piaf scenoje pasirodė 1963-ųjų kovo 18 dieną. Žiūrovai plojo jai penkias minutes stovėdami. Iš gyvenimo E. Piaf išėjo 1963 metų spalio 11 dieną: mirė ant paskutiniojo savo vyro - 26-erių metų graiko Teofanio Lambuko - rankų, praėjus metams po vestuvių. Į Paryžiaus Per Lašezo kapines susirinko daugiau nei 40 tūkstančių žmonių. Gėlių buvo tiek, kad jie buvo priversti žengti tiesiai per jas.

Daugiau
09/28/2018

TOP 10 mirtinų Džeimso Bondo priešininkų
Nuo to momento, kai Ianas Flemingas 1952 metais pradėjo rašyti pirmąjį savo romaną „Casino Royale“, šnipų fantastikos pasaulis pasikeitė kardinaliai. Neprilygstami autoriaus įgūdžiai sukurti negailestingus bei išskirtinius piktadarius jam atnešė sėkmę, didžiulę skaitytojų auditoriją bei Holivudo susidomėjimą. Apžvelkime pikčiausius Džeimso Bondo priešus. Daktaras Ne (Dr. No). Josephas Wisemanas, kuris už savo sceninį intensyvumą yra vadinamas šiurpiausiu amerikiečių teatro aktoriumi, įtikinamai suvaidino tituluotą protinguolį pirmajame Bondo filme, 1962 metais. Piktadarys daktaras yra iškart atpažįstamas iš savo keistų metalinių rankų. Nepaisant pripažinimo, kurio susilaukė po šio vaidmens, yra teigiama, jog aktorius savo sukurtą personažą netgi niekino. Auksapirštis (Goldfinger). Auksapirštis yra turbūt vienas iš linksmiausių piktadarių, kuris grasino pasaulio gerovei. Profesionalaus aukso kontrabandininko vaidmenį iš pradžių turėjęs vaidinti Orsonas Wallesas, užsiprašė per didelio honoraro, todėl buvo pakeistas vokiečių aktoriumi Gertu Fröbe. Jam nesusitvarkius su fonetiškai sunkiu anglišku tekstu, blogietis buvo įgarsintas kito aktoriaus. Veikėjas bene geriausiai žinomas dėl savo originalios frazės „Ne, pone Bondai. Aš tikiuosi, kad jūs mirsite“, kuri, beje, nė karto nebuvo panaudota Flemingo romane. Ernstas Stavro Blofeldas (You Only Live Twice). Labiausiai įsimintinus Blofeldus suvaidinos aktoriai Donaldas Pleasence’as, Telly Savalasas, Charlesas Gray ir Christophas Waltzas. Iš šių keturių, Pleasence’o interpretacija filme „Gyvenk du kartus“ yra geriausiai žinoma žiūrovams ir už tai galima dėkoti Ostino Pauerso komedijoms, pašiepiančioms jo pliką galvą bei randą ant veido. Kananga (Live and Let Die). Aktorius Yaphetas Kotto suvaidino dvigubą vaidmenį filme „Gyvenk ir leisk mirti“, daktaro Kanangos – korumpuoto Karibų diktatoriaus, ir pono Didžiojo – narkotikų barono. Romane personažas yra nusakomas kaip žvėriškai nutukęs, geltonų akių, pilkos odos bei turintis galvą su lyg dvejomis normalaus žmogaus. Kotto versija neatsiejama nuo absurdiškos personažo išvaizdos bei charizmatiškai stilingos blogio dozės. Francisco Scaramanga (The Man with the Golden Gun). Šiame 1974-ųjų filme Bondo vaidmenį atlikusiam Rogeriui Moore’ui, iššūkį metė aktorius Christopheris Lee, suvaidinęs blogietį Scaramanga. Lee suvaidino eruditą, samdomą žmogžudį, kurio pasirinktas ginklas yra dvidešimt keturių karatų pistoletas. Augęs šeimoje, kurioje abu tėvai buvo cirko artistai, personažas yra žinomas dėl savo trečio spenelio bei įpročio pasimylėti prieš žudant. Nors romane Scaramanga yra nusakomas kaip mafijozas, filme yra išryškintas jo noras užvalgyti pasaulį. Hugo Drax (Moonraker). Pradžioje serą Hugo Draxą vienuoliktame Džeimso Bondo filme turėjo vaidinti legendinė britų žvaigždė Jamesas Masonas, tačiau pasikeitus aplinkybėms šį vaidmenį gavo Michaelas Lonsdale'as, nes tai buvo finansiškai patogesnis variantas. Atitolęs nuo raudonplaukio, į beždžionę panašaus, vulgaraus blogiečio, kuris buvo piešiamas romane, šis aktorius sukūrė švelnų, arogantišką aristokratą, su nenusakoma panieka žmonijai. Maxas Zorinas (A View to a Kill). Christopheris Walkenas yra suvaidinęs daugybę šaltakraujų psichopatų, tačiau vienas iš geriausiai žinomų – beprotis platininiais plaukais, kurį jis suvaidino keturioliktame Bondo filme. Gimęs po nepavykusio eksperimento, Zorinas vysto planą sugriauti Silicio slėnį ir tai sukuria siužetą keturioliktajam Džeimso Bondo filmui. Nors pradžioje šis vaidmuo buvo pasiūlytas Davidui Bowie, sunku įsivaizduoti šiame amplua ką nors kitą. Elektra King (The World Is Not Enough). Vienas iš retų atvejų, kai blogietis Bondo filme yra moteris. Prancūzų aktorė Sophie Marceau devynioliktajame filme visus nustebina atskleisdama, jog nėra eilinis agento 007 aistros objektas, o tik naudoja savo moteriškus kerus siekdama priartėti prie Bondo ir jį žiauriai sunaikinti. Jos bandymas nužudyti jį antikvarinėje kankinimų kėdėje, iki šiol yra  laikomas viena įspūdingiausių ir žiauriausių scenų Bondiados istorijoje.   Le Chiffre (Casino Royale). Rašalo juodumo plaukai, kraujuojanti akis bei liesas blyškumas priverčia šį personažą supanašėti su lavonu. Danų aktoriaus Madso Mikkelseno įkūnytas paslaptingasis teroristas Le Chiffre veda agentą 007 prie jo galimybių ribos, metodiškai jį kankindamas siekiant išgauti informaciją. Šį personažą pripildęs sadizmo, aktorius visus nustebino taip pat gavęs žmogėdros Hanibalo vaidmenį. Raoulis Silva (Skyfall). Javieras Bardemas nepaisė jokių ribų vaidindamas kibernetinį teroristą. Kerštingasis Silva visose situacijose, ar tai būtų metro avarija ar Bondo viršininkės nužudymas, yra vienu žingsniu pirmiau nei filmo herojai. Aktorius savo tekstą išvertė į gimtąją, ispanų kalbą, kad geriau pasiruoštų vaidmeniui bei į jį įsigilintų.

Daugiau
09/21/2018

Dar kartą apie Radvilas
Apie Radvilas – lietuvių kilmės didikų giminę, iškilusią XVI a. pradžioje ir vyravusią ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir pasaulio politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės, o taip pat nemažą vaidmenį vaidinusios ir XVIII a., parašyta daugybė straipsnių, tačiau apie Radvilas, kurie priklausė taip vadinamajai „Berlyno atšakai“ mūsų literatūroje mažai teužsimenama. Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas. 1791 metais gegužės 3 d. sudaryta Konstitucija (yra išversta į lietuvių kalbą), tačiau buvo jau per vėlu ir per įvykusius tris padalijimus valstybė buvo sunaikinta. Per Pirmąjį padalijimą (1772 m) valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Per antrąjį (1793 m.) – Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė. Per trečiąjį (1795 m.) – Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Dėl vis ryškėjančio valstybės sunaikinimo XVIII a. antroje pusėje keitėsi aristokratijos bei bajorijos vaidmuo. Tai turėjo įtakos ir Radvilų giminei: vieni jų tęsė darbus valstybės naudai, kovojo už jos savarankiškumą ir nepriklausomybę, o kiti nuėjo su taip vadinamais targovitėnais, kurių tikslas buvo su Rusijos pagalba likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės Trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką. 1795 m. įvykęs Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, LDK didelės dalies atitekimas Rusijai vertė Radvilas ieškoti „naujos Tėvynės“. Likimas išblaškė kunigaikščius Radvilas beveik po visą pasaulį. Juos galima buvo sutikti Rusijoje, Anglijoje, Šveicarijoje Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir kt. šalyse. Nemaža dalis paskutiniosios Radvilų Nesvyžiaus – Olykos atšakos atstovų pradėjo sąžiningai tarnauti Austrijos, Rusijos monarchams kiti. pasirinko „naują Tėvynę“ – Prūsiją, o dar kiti savo likimą siejo su Varšuvos kunigaikštyste, vėliau autonomine Lenkijos Karalyste. Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila gimė Vilniuje 1775 m., mokėsi Getingeno universitete, tačiau daug laiko praleido Berlyne. Dar jaunystėje jam susiformavo nuostata, kad lenkai turi bendradarbiauti su Prūsijos valdžia. Tuo pačiu jis puoselėjo lenkų idėją – atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose.1796 m Radvila vedė Frederiką Daratą Liudviką iš Hohencolernų giminės, Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo II Didžiojo seserį ir Ferdinando Augusto Hohencolerno dukrą. Suartėjęs su jos šeimos nariais, kartu planavo sustiprinti Prūsijos ir Lenkijos bendradarbiavimą. 1815 m įvyko taikos kongresas, po kurio Antanas Henrikas Radvila tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu – vietininku. Šios pareigos buvo daugiau reprezentacinės, bet kunigaikščiui pradžioje suteikė galimybę turėti didelę politinę įtaką. Kiek vėliau jo valdžia buvo apribota Berlynu. Lenkų istorikų nuomone, kunigaikščio charakterio dėka lenkams pavyko išvengti germanizacijos, kuri jau senokai lietė senosios Prūsijos gyventojus. Po 1830 – 1831 m. Lenkijoje įvykusio sukilimo vasalinė Poznanės kunigaikštystė pavadinta Poznanės provincija, kuri pradžioje buvo Prūsijos, o vėliau Vokietijos imperijos sudėtyje. Pasinaudojus šia situacija, Radviloms atsivėrė kelias į Berlyną. Radvilų giminės „Berlyno atšakos“ pradininku laikomas Nesvyžiaus – Olykos, jaunesniosios Klecko šakos atstovas Antanas Henrikas Radvila – Prūsijos ir Vokietijos valstybės ne tik karinis veikėjas, generolas, bet ir gabus kompozitorius, violončelininkas, dainininkas bei gitaristas. Antanas Henrikas Radvila stipriai mylėjo savo Tėvynę, todėl dėjo dideles pastangas lenkų kultūros puoselėjimui Poznanės Didžiosios kunigaikštystės sostinėje. Poznanėje jis suorganizavo keturias lenkų meno parodas, nors dėl to labai buvo nepatenkinta Prūsijos valdžia. Skaitytojo dėmesio nusipelno ir tai, kad kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila bendravo su labai įžymiais žmonėmis: italų genijumi Nikolo Paganini, kompozitoriumi Liudviku van Bethovenu, lenkų kompozitoriumi ir pianistu Frederiku Šopenu, poetu Johanu Volfgangu Gete. Turbūt mažai kam žinoma, kad pirmasis sukurti muzikos libretą „Fausto“ operai ir ją parengti scenai užsibrėžė Antanas Henrikas Radvila. Kunigaikštis turėjo rūmus Berlyne, kuriuose vykdavo aukštuomenės vakarai. 1830 –1831 m. Lenkijos karalystėje vyko sukilimas .Antano Henriko Radvilos brolis Mykolas Gedeonas Jeronimas buvo vienas iš jo vadų. Pradžioje jis buvo išrinktas Administracinės tarybos nariu, o atsistatydinus diktatoriui Chlapinskiui, buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Dėl tokių brolio žygių Antanui Henrikui Radvilai teko atsisveikinti su politine karjera, tačiau meno srityje Poznanėje paliko jis didelius pėdsakus. Antanas Henrikas Radvila visą gyvenimą jautė nostalgiją savo tėvynei, stengėsi, kad šeimoje būtų nepamiršta lenkiška praeitis. Savo dukras ištekino už lenkų aristokratų, o sūnus apvesdino su lenkaitėmis. Be to, jie abu tarnavo Lenkijos kariuomenėje. Antanas Henrikas Radvila mirė 1833 m. Berlyne, Vokietijoje, ir su žmona palaidoti Poznanės arkikatedroje. Kiekvienais metais čia vyksta tarptautiniai muzikos festivaliai „Šopenas rudens spalvose“, pašvęsti kunigaikščiui Antanui Henrikui Radvilai.Nemaža nuopelnų yra padarę ir kunigaikščio sūnūs. Vilhelmas Povilas Radvila gimė 1797 m. Berlyne. Tarnaujant Prūsijos kariuomenėje, jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1847 m. išrenkamas Prūsijos ponų rūmų nariu. Kai 1848 m. vyko balsavimas dėl Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimo į Vokiečių sąjungą, Vilhelmas Povilas Radvila balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Nuo 1860 m. jis vadovavo Prūsijos inžineriniam korpusui. Vilhelmo Povilo namuose buvo griežta tvarka – visi kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Tiesa, apie lenkišką kilmę čia buvo užsimenama, tačiau nė vienas tos šeimos narys nesilankė Lenkijoje ir neaplankė ten esančių jų dvarų. Kunigaikščio nuopelnas, kad jis pasisakė už leidimą Poznanės mokyklose ir teismuose vartoti lenkų kalbą. Šis Radvilų atžala buvo sąžiningas karinis veikėjas, apdovanotas daugybe valstybinių ordinų ir medalių. Kitas Antano Henriko sūnus Boguslavas Frederikas Radvila gimė 1809 m. Karaliaučiuje. Jis buvo Prūsijos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Jiedu su broliu pastoviai gyveno Berlyne ir ištikimai tarnavo Prūsijos karaliui. Boguslavo žmona kunigaikštytė Leontina Clary et Aldringen, vyresnioji brolio Bpguslavo Radvilos žmonos Matildos sesuo.Jis, kaip ir brolis, 1848 m. balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Kunigaikštis Boguslavas Frederikas Radvila buvo labai religingas. Jo pėdomis pasekė dalis vaikų: sūnus Vladislovas Radvila tapo jėzuitų vienuoliu, Edmundas Radvila – benediktinu. 1873 m. Edmundas Radvila mokykloje dėstė tikybą. Prūsijos valdžia reikalavo, kad lenkų vaikams tikyba būtų dėstoma vokiečių kalba, tačiau kunigaikštis jiems nepakluso. Matydamas nesutarimus tarp valdžios ir kunigaikščio, kardinolas Mečislovas Ledochovskis Edmundą Radvilą pasikvietė į Romą, ir čia kunigaikštis tapo dešiniąja kardinolo ranka. Kai atėjo laikas Edmundą Radvilą skirti vyskupu, Vokiečių valdžia jį nubaudė, neaprobuodama šio paskyrimo. Kunigaikštis Frederikas Radvila mirė 1873 m. Berlyne. Frederikas Vilhelmas Ferdinandas Antonijus Radvila, o kai kuriuose šaltiniuose tiesiog vadinamas Antanu Vilhelmu Radvila, gimė 1833 m. Cieplicoje prie Elblono. Pradžioje jis turėjo Prūsijos pilietybę, o vėliau Vokietijos. Baigęs Berlyno karo akademiją, sėkmingai atliko karinę tarnybą artilerijos dalinyje. Prūsijos ir Vokietijos karinis veikėjas tarnavo Prūsijos kariuomenėje, užsitarnavo generolo laipsnį. Buvo Prūsijos karaliaus, o vėliau ir Vokietijos imperatorių adjutantas. Antano Vilhelmo Radvilos tiesioginiai viršininkai buvo Vilhelmas I, Frydrichas III ir Vilhelmas II. Antanui Vilhelmui Radvilai karinėje tarnyboje darbas sekėsi, todėl Prūsijos valdžios buvo įvertintas ir apdovanotas ordinais ir medaliais. Kunigaikščio asmeninis gyvenimas susiklostė taip pat sėkmingai. Jis vedė prancūzaitę, kuri turėjo gerą išsilavinimą. Jos dėka jų namuose Berlyne lankydavosi aukšto luomo žmonės, kurie labai vertino bendrystę su kunigaikščio šeima. Svarbus kunigaikštienės Radvilienės nuopelnas tas, kad jos dėka prasidėjo Nesvyžiaus rūmų atgimimas ir prie pilies pasodintas dar iki šių dienų išlikęs parkas. Antanas Vilhelmas Radvila mirė 1904 m. Berlyne. Tai buvo paskutinis Radvilų giminės atstovas, susijęs giminystės ryšiais su Hohencolernais. Mirdamas jis „užbaigė Berlyno Radvilų epochą“. Šaltiniai Antanas Henrikas Radvila. LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl. Witold Banach „Radziwillowie“ – Burzliwe Losy Slynnego Rodu. Wydawnictwo Poznanskie, 2017, psl. 214. Norman Davies Europa London 1997, Vilnius 2002 psl. 499, psl. 746 Doc. Dr. Genutė Kirkienė Radvilų likimas XIX – XX a. Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, Dr. med. Juozas Prasauskas

Daugiau
09/14/2018

Kanų kino festivalis
Kanų festivalis (pranc. Festival de Cannes) – nuo 1939 m. rengiamas kasmetinis kino festivalis, vykstantis Kanų miestelyje Pietų Prancūzijoje ir laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpametražiai meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Iš tikrųjų kino festivalio istorija prasidėjo ne 1939 m., jo oficialaus atidarymo dieną, o aštuoneriais metais anksčiau. Tuo metu Europoje dominavo Venecijos kino festivalis, įsteigtas fašistų partijos lyderio Benito Musolinio iniciatyva. Vadui įdėmiai stebint, pagrindinis prizas būdavo skiriamas filmams, vienaip ar kitaip šlovinusiems diktatūrą ir fašizmą. Taip atsitiko ir 1938 m., kai nugalėjo filmai „Pilotas Lučianas Sera“ ir „Olimpija“. Pirmasis buvo sukurtas vadovaujant diktatoriaus sūnui Vitorijui Musoliniui, antrąjį nufilmavo Leni Ryfenštal, Trečiojo Reicho propagandininkė, mylima Hitlerio režisierė. Laimei, tarp festivalio svečių buvo Prancūzijos aktorių sąjungos direktorius Filipas Erlanžė. Grįždamas iš seanso, jis nusprendė, kad reikia įkurti alternatyvų kino festivalį, kurio apdovanojimai būtų skiriami ne už ištikimybę diktatūrai, o už filmo vertę. Įtakingo F. Erlanžė, kurį palaikė Paryžiaus inteligentija, paklausė Prancūzijos švietimo ministras Žanas Zejus, ir festivalio vieta buvo pasirinktas aristokratiškos dvasios, nedidelis, bet gana garsus Kanų miestelis. Jame anksčiau poilsiaudavo rusų kunigaikščiai, anglų lordai ir prancūzų intelektualai. Vaišingi ir saulėti Kanai pasirodė esantys ideali vieta festivaliui surengti. Be to, mieste buvo išplėtota viešbučių infrastruktūra, o kino festivalis buvo sumanytas kaip pasaulinio lygio šou, į kurį, kaip buvo tikimasi, atvyks daugybė svečių iš įvairių šalių. 1939 m. rugpjūtį, likus kelioms savaitėms iki festivalio atidarymo, Kanuose prisišvartavo pirmieji laivai, atgabenę Holivudo žvaigždes, tūkstančiai turistų užplūdo Kruazetės krantinę, kad nors viena akimi pamatytų bulvaru vaikštinėjančias garsenybes. Vadovauti festivalio žiuri sutiko pats kinematografo tėvas Luji Liumjeras. Organizatoriai tikėjosi grandiozinės sėkmės. Ir pirmasis Kanų kino festivalis tikrai galėjo tapti pasaulinio masto kultūros įvykiu, jeigu nebūtų įsikišusi politika. Praėjus vos dienai po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė linksmybes. Niekas nemanė, kad kito festivalio laukti prireiks net 6 metus. Antrą kartą Kanų kino festivalis surengtas tik 1946 m. Pirmaisiais sugrįžimo metais jį persekiojo nesėkmės. Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis net nebuvo rengiamas. 6-ame dešimtmetyje, kaudamiesi dėl blėstančio dėmesio festivaliui, organizatoriai nutarė pagrindinį dėmesį skirti garsenybėms. Sofi Loren, Greisė Keli, Alenas Delonas, Džina Lolobridžida, Kirkas Duglasas, Romi Šnaider ir kitos visuomenės mylimos žvaigždės gerokai kilstelėjo festivalio lygį. Tada nuspręsta ir patį festivalį pradėti rengti pavasarį, kai pasirodo daug naujų filmų, kurie iki rudens jau praranda „šviežumą“. Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiama už geriausią festivalio filmą, savo pavadinimą gavęs 1955 m. (prieš tai trofėjus buvo vadinamas tiesiog Didžiuoju prizu). Jo idėją pasiūlė Paryžiaus juvelyras Liusjenas Lazonas, festivalio žiuri pirmininko, režisieriaus Žano Kokto, draugas. Juvelyras manė, kad naujasis prizas turi kelti asociacijas su Kanų simboliu - palmėmis, išsirikiavusiomis išilgai Kruazetės krantinės. O ir pats bulvaras tapo legenda ne tik dėl savo architektūros, įrašytos į Prancūzijos kultūros paveldo sąrašą - kiekvieną gegužę, kol vyksta festivalis, krantinė virsta gyvų žvaigždžių alėja, o kai kada - ir zoologijos sodu. 1976 m. režisierius Lukinas Viskontis, lydimas pagrindinių savo filmo „Leopardas“ herojų, Burto Lankasterio ir Klaudijos Kardinalės, Kruazetės bulvare pasirodė vedinas tikru leopardu. Savotiška filmo reklamos akcija buvo sėkminga - filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Iki 8-ojo dešimtmečio kino festivalio populiarumas išaugo tiek, kad speciali komisija pradėjo savarankiškai atrinkinėti filmus, dalyvausiančius festivalio programose. Iki tol filmus siūlydavo šalys, kuriose jie buvo sukurti. Dabar kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, paprastai sudarytas iš iškilių tarptautinių kino menininkų, atsižvelgiant į jų nuopelnus kinui ir reputaciją tarp kolegų.

Daugiau
08/31/2018

Lietuvos kelias į pilnavertę krikščionybę 
XIII amžius Lietuvai dovanojo kelis milžinus – didžiuosius kunigaikščius, kurie padarė didelę įtaką Lietuvos valstybingumo ir krikščionybės raidai. Žymiausias iš jų buvo kunigaikštis Mindaugas, kuris padėjo pamatus Lietuvos valstybei ir pirmą kartą Lietuvoje 1251 m. su savo šeima ir dvaru priėmė Romos tikėjimą. (Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum). Po kelių metų, 1253 m., Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna. Krikščionybė Lietuvoje buvo įdiegta, tačiau Vokiečių ordinas reikalavo sau teisių ir nuosavybių. Šalyje kilo didelis pasipriešinimas. Vidaus priešai ir žmonės, kurie norėjo sosto, 1263 m. nužudė Mindaugą ir būsimus įpėdinius jo sūnus. Buvęs vyskupas jau anksčiau pasitraukė į Vokietiją. Mindaugo katedra buvo nugriauta ir jos vietoje pastatytas pagonių aukuras ir deginta šventa ugnis. Lietuva vėl pradėta laikyti, kaip pagoniška šalis, nors joje dar buvo užsilikusių krikščionių ir stačiatikių. Gediminui atėjus į valdžią, buvo tęsiama Mindaugo pradėta valstybės tvirtinimo politika ir duota pradžia naujai galingai dinastijai. Be to, 1341 m. Gediminas bandė krikštyti Lietuvą antrą kartą, bet tai padaryti jam nepavyko. Po Gedimino mirties valstybės vairą perėmė broliai Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis. Jie, o ypač Kęstutis, ieškojo kelių dar kartą krikštyti Lietuvą. Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse, Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją. 1349 m. Romos kuriją pasiekė gandas, kad Kęstutis nori krikštytis, popiežius Klemensas VI tokiam Kęstučio norui pritarė ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus karūną. 1351 m. į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes Lietuvos katalikiško krikšto reikalais atvyko Vengrijos karalius Liudvikas I Anžu, Kęstutis jam žadėjo „kartu su broliais ir visa tauta“ priimti krikštą, o Vengrijos karalius Kęstučiui − išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos karaliaus karūną ir padėti atgauti Ordino užgrobtas žemes. 1358 m. Kęstutis dėl karūnavimosi Lietuvos karaliumi ir Lietuvos katalikiško krikšto Niurnberge derėjosi su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV. (Vokiečių ordinas, visaip bandė sutrukdyti Lietuvos ir Čekijos deryboms bei užkirsti kelią tolimesniam Lenkijos stiprėjimui, dėl to ėmė padėti Kęstučiui ir Liubartui, kovojant su Lenkija dėl Volynės ir Palenkės žemių).Vis dėlto visi krikšto pasiūlymai buvo stipriai veikiami įvairių šalių politinių interesų. Tai suprasdamas, Kęstutis jų nepriėmė, nors mainais jam ir buvo siūloma karūna.Kadangi Kęstutis palaikė senas tradicijas, jam nuolat buvo klijuojama aštraus pagonio etiketė. Tai dažniausiai darė lenkų istorikai, norėję pateisinti Jogailą, teigdami, kad Kęstutis atmetinėjo krikšto galimybę, nekreipdamas dėmesio į to žalą Lietuvai. Istorijos šaltiniuose nerandame nė vieno Kęstučio poelgio ar pasisakymo, kuris įrodytų jo priešiškumą krikštui. Vadinasi, galima prielaida, kad Kęstutis buvo krikščionybės šalininkas. Be to, apie tai, kad Kęstutis buvo krikšto šalininkas galima spręsti, iš to, kad jo, o ir Birutės vaikai, vieni anksčiau, kiti vėliau priėmė krikštą. Algirdo ir Kęstučio laikais ne tik tebeveikė Gediminui ir Vyteniui valdant įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai, bet jų ir daugėjo. Vilniaus pakraštyje iškilo vokiečių pirklių pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčia – pirmoji parapinė bažnyčia Lietuvoje. Algirdas ir Kęstutis dovanojo Lietuvai visą eilę kunigaikščių, o šie ją valdė iki pat Liublino unijos. Vienas jų – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1382 m., mirus Lenkiją valdžiusiam Vengrijos karaliui Liudvikui, lenkai ėmė siūlyti valdovo sostą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai – šis turėjo vesti Liudviko dukterį Jadvygą. Jogaila, vesdamas Jadvygą bei gaudamas Lenkijos karūną, 1385 m. Krėvos akte pasižadėjo apsikrikštyti kartu su savo artimaisiais ir apkrikštyti Lietuvą, bendrai valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir Lenkiją, paleisti visus Lietuvoje esančius lenkų belaisvius bei sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui už sužieduotuvių atšaukimą. Įvykdžius tas sąlygas, Jogaila turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1386 m. Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Krėvos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje Krokuvoje jis apsikrikštijo su savo broliais, daugybe kunigaikščių ir bajorų. Tada viešai prie krikšto apeigų prisijungė ir Vytautas, įgijęs Aleksandro vardą, nors jis 1383 m. Tepliavoje jau buvo pakrikštytas vokiečių ir pavadintas Vygandu, o dar anksčiau 1384 m., atgavus tėvo valdytus Gardiną, Brastą (Brestą), Palenkę, Volkovyską, bet neatgavus pažadėtų Trakų, Vytautas turėjo priimti stačiatikių tikėjimą. Manoma, kad Vytautas keitė tikėjimą vedamas politinių tikslų, tačiau jo veikla padėjo rimtus pamatus katalikybės plėtrai Lietuvoje. Kunigaikščių ir jų palydovų krikštas Krokuvoje buvo lyg tikro lietuvių tautos krikšto pradžia. 1387 metų pradžioje Jogaila atvyko su Lenkijos dvasiškių būriu į Lietuvos sostinę. Krikštas Vilniuje turėjo simbolizuoti Lietuvos (be kryžiuočių tebelaikomų Žemaičių) krikštą, nors Mindaugo įvestos krikščionybės niekas formaliai nebuvo sunaikinęs, tačiau pagal Krėvos dokumentą, Lietuva bent oficialiai turėjo būti iš naujo pakrikštyta. Nors krikštas buvo priimtas, dėl neaiškių priežasčių Lietuvai nebuvo grąžintas karalystės statusas.  Lietuvos didieji kunigaikščiai visada padėjo kovoti žemaičiams, ypač valdant Kęstučiui. Kęstutis valdė ir tvarkė Žemaitiją, ir ji neturėjo savo valdovų. Nors Vytautas ir užrašinėjo, ir dovanodavo Žemaitiją kryžiuočiams, tačiau niekada jos neatsisakė. Žemaitija buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystė. Po Žalgirio mūšio pergalės 1411 m., pasirašius Torunės taiką, pagal kurią ordinas grąžino Žemaitiją Lietuvai, 1413 m. Vytautas pradėjo Žemaitijos krikštą. Krikštas buvo kiek kitoks nei Lietuvoje: žemaičiai buvo labiau prisirišę prie savo senojo tikėjimo ir Vytauto valdžia čia buvo ne tokia didelė, be to, neigiamą įtaką turėjo Vokiečių ordino trukdymai. Vis dėlto, Žemaitija buvo pakrikštyta, nors ir ketvirtį amžiaus vėliau nei Lietuva.Labiausiai Žemaitijai įsimintinas tapo Konstancos suvažiavimas. To meto dvasininkų, politikų ir intelektualų elitas turėjo spręsti Lietuvos ginčą su Ordinu dėl Žemaitijos. Konstancos susirinkimas nepripažino Lietuvai Žemaitijos: nusprendė, kad politiškai ši turi būti pavaldi imperatoriui Zigmantui I, bet pakrikštyti ją turi Jogaila su Vytautu. 1417 m. Žemaitijos bažnytiniams reikalams tvarkyti Konstancos susirinkimo nurodymu buvo įsteigta Medininkų vyskupija.Tai buvo Lietuvos politinė ir moralinė pergalė tarptautinėje arenoje (lietuviai ir žemaičiai viešai atstovavo savo valstybei). 1416 m. pradėtos statyti parapinės bažnyčios (Šv. Aleksandro bažnyčia Varniuose, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus, Varniuose), 1417 m. įkurta žemaičių vyskupija. Įsigalėjęs Lietuvoje, Vytautas ėmė tituluotis Didžiuoju kunigaikščiu, tvirtai paėmė valdžią į savo rankas ir kaip kadaise karalius Mindaugas, ją suvienijo. Vadovaudamas Lietuvai, Vytautas aktyviai domėjosi katalikybės klausimais, daug dėmesio skyrė Lietuvos bažnyčios organizavimui, kovojo dėl Vilniaus ir Žemaitijos bažnytinės organizacijos lietuviškumo, daug susirašinėjo su Popiežiumi, kad Lietuvos bažnyčia būtų savarankiška. Lietuvoje Vytautas Didysis pastatė daugiau negu 30 katalikų bažnyčių: etnografinėje – apie 26 bažnyčias, o kitose vietose apie 7. Iš Vytauto statytų bažnyčių pirmiausiai reikia paminėti Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, pastatytą Vilniuje, vietoje 1399 m. sudegusios senesnės; jau nuo 1397 m. šalia ėmė veikti pirmoji šalyje parapinė mokykla. Lietuvos sostinės pilyje apie 1390 m. iškilo Šv. Onos bažnyčia. Alberto Vijūko – Kojelavičiaus teigimu, išsigelbėjęs Vorsklos mūšyje, Vytautas atsidėkodamas pranciškonams pastatė (seniausia Kaune) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčią. Senuose Trakuose pirmąją Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčią pastatė 1405 m. ir prie jos įsteigė benediktinų vienuolyną. Trakuose 1409 m. pastatė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Naujos bažnyčios taip pat iškilo Darsūnišky, Dauguose, Dubingiuose, Eišiškėse, Kernavėje, Perlojoje, Punioje, Švenčionyse, Utenoje, Ašmenoje ir kt. Lietuvai tapus katalikiška valstybe, joje greta viena kitos egzistavo dvi bažnyčios: katalikų ir stačiatikių. Vadovaujantį vaidmenį vis dėlto turėjo katalikai, tačiau stačiatikiai reikalavo lygių teisių. Vytautas greit suprato, kad neįvedus lygybės gali skilti valstybė, todėl pradėta ieškoti būdų teisių suvienodinimui. Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogaila Vladislovas ir Vytautas Aleksandras nutarė neleisti, kad Lietuvos stačiatikiai priklausytų Maskvos metropolijai. Jie parengė projektą bažnytinei unijai įsteigti ir tai buvo didelis Lietuvos nuopelnas. (XV a. bažnytinę uniją stengėsi įgyvendinti net šešis kartus 1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501m.). Nors bažnytinės unijos projektas buvo neįgyvendintas, bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopelnus ir Vytautas ir Jogaila buvo paskirti Romos bažnyčios generaliniais vikarais rusų kraštams.Pasiūlytas unijos projektas nepradingo, bet buvo iškeltas naujajame Bažnyčios suvažiavime Bazelyje (po Vytauto mirties ), bet ir tada unijos nepavyko įvesti. Nors imperatorius, norėdamas gauti Vakarų paramos prieš turkus, taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Galutinai dėl unijos buvo susitarta Florencijoje, o paskelbta buvo Konstantinopolyje 1452 m. Deja, jos įgyvendinimui pristigo laiko: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unijos idėja. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą pakeitė kitu, Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino ir po kiek laiko unijos šalininkai visai išnyko. Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta tik XVI a. gale. Vytautas sukrikščionino Lietuvą, tačiau skirtingi sluoksniai tai suprato įvairiai: valstiečiai ją gerbė kaip valdovo religiją, bajorai, miestiečiai – kaip savo privilegijų pagrindą ir naujos kultūros principą; valdovas ir didikai – kaip naujas galimybes, atsivėrusias valstybei tarptautinėje erdvėje. Tačiau pagonybės liekanos tebeegzistavo, ypač tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių Lietuvoje. Tam įtakos turėjo nepakankamas bažnytinių parapijų tinklas, žinių ir lietuviškų mokymų apie krikščionių tikėjimą trūkumas, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka ir pati didžiausia problema – lietuviškai kalbančių kunigų stoka. Krikščionybės priėmimas Lietuvai turėjo svarbių pasekmių. Įvedus krikščionybę, Europos šalys pripažino Lietuvą – ji, o ne Ordinas, tapo krikščionybės atsparos punktu Rytuose. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai), Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesniu ir natūralesniu. Baigėsi kultūrinė izoliacija. Lietuviai suartėjo su katalikiškų kraštų žmonėmis. Dauguma istorikų teigia, kad krikščionybės – valstybinės religijos įvedimas Lietuvai turėjo labai didelę teigiamą reikšmę. Šaltiniai: 1. Alekna A. „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“. Red. J. Stakauskas. K., 1936 m. 2. Jučas M. „Krikščionybės kelias į Lietuvą“, „Baltos lankos“, V. 2000 m. 3. Dainauskas J. „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-jieji metai“, Mūsų Vytis, 1986m. 4. Šapoka A. redagavo „Lietuvos istorija“, Šv. Ministerijos leidinys Nr. 479 K., 1936 m.5. Misius K., Šinkūnas R. „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Pradai“ V., 1993 m. 6. Kojelavičius– Vijūkas A. „Lietuvos istorija“ Vaga V., 1989 m. 7. Daugirdaitė– Sruogienė V.“ Lietuvos istorija“ Vyturys V.,1990 m. 8. Ivinskis Z. „Lietuvos istorija iki Vytauto didžiojo mirties“ Mokslas, V.,1991 m.Dr. Virginija Bortkevičienė, gydytojas Juozas Prasauskas

Daugiau
08/31/2018

Diena, kai gimė „Dėdė Semas“
Daugelis žino apie „Dėdę Semą“ (angl. „Uncle Sam“) – personalizuotą JAV įvaizdį raudonais-baltais-mėlynais drabužiais. Tačiau mažai kas yra girdėjęs, kaip toks stiprus simbolis atsirado. Pasirodo, būtent rugsėjo 7 dieną visi amerikiečiai gali švęsti „Dėdės Semo“ gimtadienį. Kaip rašo „The New York Times“, lygiai prieš 205 metus, 1813-ųjų rugsėjo 7 dieną, JAV Niujorko valstijos Trojos miestelio laikraštis aprašė amerikiečių kareivių gretose paplitusį juokelį. Pradžia – maisto daviniai Tuo metu vyko JAV karas su Britų imperija – buvusia kolonijine šeimininke. Pasakojama, kad karinę bazę Trojoje pasiekdavo vietos mėsininko Samuelio Wilsono tiekiama jautiena. Kaip ir visus kitus kareiviams tiekiamus maisto produktus, jautienos statines žymėjo dvi raidės: U.S. Lakoniškas užrašas reiškė „Jungtinės Valstijos“ (angl. „United States“). Tačiau mėsininką Samuelį asmeniškai pažinoję kareiviai ilgainiui ėmė juokauti maistą gaunantys iš „Dėdės Semo“. Juokelis prigijo ir išplito toli už Trojos miestelio ribų. 1816 metais jis jau atsispindėjo pasirodžiusios Fredericko Augustuso Fidfaddy satyrinės knygos „Dėdės Semo nuotykiai ieškant prarastos garbės“ pavadinime. Nors amerikiečių istorikams yra pavykę rasti užuominų, kad „Dėdė Semas“ buvo minimas jau 1810 metais, kiti pabrėžia, kad frazė plačiau pasklido būtent straipsnio „Troy Post“ dėka. 50 tūkst. gyventojų turintis Niujorko valstijos miestelis iki šiol didžiuojasi „Dėdės Semo“ gimtinės šlove. 1961 m. rugsėjo 15 dieną JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad būtent Samuelis Wilsonas turi būti laikomas Amerikos liaudies simbolio – Dėdės Semo – provaizdžiu. Arlingtone, gimtajame Wilsono mieste, jam pastatytas paminklas. Menininkų indėlis Tiesa, dabartiniam „Dėdės Semo“ įvaizdžiui vien vardo nepakako. Itin svarbia sudėtine legendos dalimi tapo XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje paplitę politinių karikatūrų autoriaus Thomaso Nasto piešiniai. Būtent juose pasirodė Ameriką simbolizuojantis aukštas, pagyvenęs, barzdotas vyras su didele skrybėle. Kitas menininkas, Jamesas Montgomery Flaggas, praėjus daugiau nei 100 metų nuo įvykių Niujorko valstijos Trojoje, Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, sukūrė vieną žymiausių visų laikų karinių plakatų – rūsčiai žvelgiantį „Dėdę Semą“ su prierašu: „Man tavęs reikia JAV armijoje“. Nuo tos akimirkos užmiršti „Dėdės Semo“ įvaizdį pasidarė nebeįmanoma. Ilgainiui jis nustelbė kitus JAV simbolius, tokius kaip „Kolumbija“ (deglą laikanti deivė, ilgainiui pavirtusi „Ledi Laisve“ – Laisvės statula Niujorke) ir „Brolis Džonatanas“ (paskolinęs „Dėdei Semui“ nemažai aprangos detalių). JAV valdžios personifikacija Iki šios dienos netrūksta teigiančių, kad „Dėdė Semas“ pirmiausiai simbolizuoja būtent JAV federalinę valdžią, kai tuo metu „Kolumbija“ esąs amerikiečių nacijos simbolis. Tai suprantama, mat, kaip minėta, dėdės Semo vaizdinys buvo ypač svarbus, kai JAV nusprendė įsijungti į Pirmąjį Pasaulinį karą, tuomet ant agitacinių plakatų buvo vaizduojamas Dėdė Semas, kuris ragino JAV vyrus registruotis į kariuomenę. Nuo to laiko tapo įprasta apie JAV valdžią kalbėti, vartojant „Dėdės Semo“ įvaizdį. Versija su „rodančiu“ Dėde Semu buvo galiausiai atnaujinta ir perspausdinta verbuoti kareivius Antrajam pasauliniam karui. Atėjus taikiems laikams šis plakatas buvo daug kartų parodijuojamas. Valstybėse, kur stiprios antiamerikietiškos nuotaikos (o taip pat antiglobalistų demonstracijose ir panašiuose mitinguose) Dėdės Semo vaizdas dažnai siejamas su agresyviomis JAV ambicijomis. Dažniausiai Dėdės Semo maketas demonstracijose sudeginamas.

Daugiau

„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu