Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Juvelyras–archeologas E. Babenskas: „Savo profesiniame gyvenime nekeisčiau nieko“

07/31/2020 Aidas
1RasosUnguresnuotrauka

Juvelyras–archeologas arba kitaip – archeometalurgas – Evaldas Babenskas visiems linki tokio profesinio gyvenimo, kokį pavyko sukurti jam pačiam. Pokalbis su šiuo autentišku žmogumi, galimybė trumpam patirti jo realybės spalvas, leidžia prisiliesti prie gaivališkos energijos, kuri gimsta šio profesionalo viduje ir skatina veikti, kurti, tobulėti. Tai verčia susimąstyti, kad profesinis pašaukimas – ne mitas ir ne idėja fiks. Jis tarp mūsų. Tačiau veikti iš pašaukimo – reiškia ne tik mėgautis, bet ir sąmoningai priimant iššūkius išsaugoti vidinę motyvaciją tęsti tai, ką pradėjai.

– Papasakok apie savo veiklą, kūrybą, profesiją. Ar tave reikėtų vadinti juvelyru? O gal archeologu?  

– Mano veiklos sritis – tarpdisciplininė. Kaip archeologas, aš pažįstu radinius, kontekstą. Kaip juvelyras – išmanau juvelyrinių dirbinių gamybos technologijas. Mano veiklos diapazonas juvelyrikos srityje yra labai siauras, netgi gali būti sutinkamas kaip archeometalurgija, yra toks terminas. Archeometalurgai – tai archeologai, kurie skaito praeitį iš archeologinių radinių – dažniausiai iš metalinių juvelyrinių dirbinių.  Tarkime, jeigu istorikai praeitį tyrinėja naudodami istorinius, rašytinius šaltinius, tai archeologai rastus dirbinius bando interpretuoti, sukurti jiems istoriją. Tad, visų pirma, mano veiklos sritis yra mokslinė. Eksperimentuodamas aš bandau atkartoti, padaryti tikslią archeologinio dirbinio – dažniausiai papuošalo – kopiją. Dirbdamas turiu suprasti visą autentišką gamybos eigą ir atskleidi procesą – su kokiais įrankiais senovės žmogus galėjo dirbti ir visus kitus niuansus. Pats dirbinys, jo estetinis patrauklumas – šalutinis mano darbo produktas, nors visi paprastai labai juo džiaugiasi. Sako – kaip gražu, bet mano tikslas visai kitoks.

Tikslią kopiją įmanoma pagaminti ir kitaip, naudojant šiuolaikines priemonės, aukščiausio lygio technologijos – tarkime 3 D spausdintuvus. Dirbiniai taip pat gali būti įvairiai interpretuojami, kuriama kažkas panašaus į autentišką radinį – pagal tai, kaip meistras yra įvaldęs technologijas, kaip pagal savo galimybes jis transformuoja estetines idėjas, simbolius, formas. Taip gimsta vadinamasis „liaudies menas“. Jo funkcija – papuošti žmogų. Bet aš dirbu kitaip, mano tikslas – mokslas. Tik gana retais atvejais, dažniausiai norėdamas atsipalaiduoti, kuriu autorinę juvelyriką, kurią juokais vadinu suvenyrais. Tačiau tai – maža mano darbo dalis.

– O kas yra tavo klientai? Kaip tavo dirbiniai randa vietą pasaulyje? Kur ji?

– Yra toks platus pasaulinis judėjimas. Jo dalyvius mes vadiname istorijos rekonstruktoriais. Tai žmonės – ir akademikai mokslininkai, ir mėgėjai, kuriems profesionaliai rekonstruotų archeologinių dirbinių kolekcionavimas yra hobis. Gali būti rekonstruojamas visas istorinis ar tautinis kostiumas, papuošalai, segės, peiliukai ir visa kita. Tarkime, Norvegijoje gegužės 18 diena yra nepriklausomybės šventė. Visi norvegai išeina į gatves pasipuošę tautiniu kostiumu. Pas mus ta banga irgi ateina. Ji prasidėjo su tautiniu kostiumu, Dainų švente, galbūt – Romuvos judėjimu. Žaidimo esmė yra išstudijuoti konkrečius archeologinius radinius, istorinį kontekstą, visą kultūrą ir maksimaliai teisingai, metodiškai atkurti, pavyzdžiui, visą kostiumą. Ir tas žaidimas yra labai įtraukiantis. Vieni žmonės taupo sportinei mašinai, kiti – rekonstruotam kostiumui, kurio kaina gali būti ir 20 000 eurų.

Tačiau požiūris labai skiriasi, ne visi jaučia poreikį gilintis. Kiti savaitgalį atvažiuoja išgerti alaus, užsivelka avies kailį, pasidažo juodai akis, užsitempia odinę liemenę, dainuoja vikingų dainas, linksminasi, kepa mėsą. Juos galima sutikti gyvosios istorijos arba istorijos populiarinimo renginiuose. Aš nieko prieš, jei kažkam dirbinių reikia pramogai. Manęs žmonės prašo padaryti kažką panašaus. Tačiau kaip archeologas mokslininkas, aš siekiu viską daryti teisingai. Labai remiu tokius asmenis, kurių tikslas yra geriau suprasti istoriją. Tokiems projektams netgi skiriu labai daug savo neapmokamo asmeninio laiko.

Be to, rekonstruoti istoriniai dirbiniai yra stipri edukacinė medžiaga. Juos mielai perka ne tik privatūs asmenys, bet ir muziejai – ir užsienyje, ir Lietuvoje.

Taip pat, aš aktyviai dalyvauju edukaciniuose renginiuose Lietuvoje ir Europoje. Tai irgi mano darbo dalis. Mano dirbiniai randa vietą juose.

– Ar realizuoji save darbe? Kas tave skatina, įkvepia nesustoti?

– Darydamas kopijas lyg rašau mokslinį straipsnį. Jei pavyksta gerai atkurti visą senovinį, autentišką gamybos procesą ir visą dirbinį, o tai, ką darau paversti mokslu – laikau, kad esu šimtu procentu realizavęsis.

Be to, mano specializacija yra senosios Lietuvos juvelyrika. Noriu atiduoti Lietuvai skolą – daryti lietuviškų dirbinių kopijas ir jas populiarinti tokiu būdu populiarindamas ir šalies istoriją. Man tai yra garbės reikalas. Jeigu gerai, gražiai darai, žmonės papildomai pradeda domėtis kontekstu. Tai man yra didžiausia motyvacija. Kartą padėjau čekui vyrukui Martinui sukurti visą X amžiaus Lietuvos kuršio kostiumą. Dabar jis važinėja po gyvosios istorijos renginius, pasakoja, kad kuršiai gyveno Lietuvos pajūryje. Manau, kad tai daugybei žmonių padėjo atrasti Lietuvą. Man tai yra be galo žavu.

– O kaip patartum kitiems susikurti tokį profesinį gyvenimą, kurio nesinorėtų keisti į jokį kitą?

– Reikia kryptingai link to eiti, tikrai. Nes aš jau studijų metais žinojau, ką aš veiksiu gyvenime. Numačiau, kur norėčiau atsidurti po 10 metų ir kryptingai link to ėjau. O tiems, kurie nėra patenkinti savo karjera, patarčiau keisti, jei kažkas nepatinka. Keisti sunku, bet kol esi jaunas – lengviau.

– O kaip pats pajutai, ką nori veikti gyvenime?

– Visiems visada pasakoju, kaip vaikystėje mama mane nusivežė į ekskursiją po rytų Lietuvą – Giedraičius, Dubingius, jų apylinkes. Kernavė – galutinė stotelė. Ten – piliakalniai, Mickevičiaus poezijos skaitymai. Kaip tik vyko tokio vyskupų dvarelio atidarymas. Ten ir pasukome. Ėjome šviežiai supiltu keliuku. O vaikystėje man buvo būdinga tokia savybė – einant skanuoti žemę ir nuolatos kažką rinkti. Surankiodavau pinigus, akmenukus gražius. Akis užkliuvo už keramikos puodo šukės. Pakėliau ją. Ir tada mane persmelkė suvokimas: oho, čia iš tų laikų, kažkokia senovė ir aš ją turiu rankoje! Aš juk vaikas buvau, o man ką tik pasakojo apie pilis Traidenio! Mane tai labai giliai sukrėtė. Toks giluminis patyrimas aplankė. Tą šukę aš iki šiol turiu. Ji man kaip amuletas. Tada man buvo gal 10 metų – laikotarpis iki paauglystės.

Labai stiprus ryšys mane su Kernave sieja iki šiol. Aš į ją sugrįžau. Susiejau savo gyvenimą su Kernave – per studijų metais ir vėliau. Iki šiol myliu Kernavės muziejų ir archeologus, kurie dirba ten – kad atrastų ir išsaugotų Kernavę. Su muziejumi irgi labai draugauju ir bendradarbiauju – jau apie 20 metų.

– Turbūt baigęs vidurinę mokyklą nedvejojai, kur stoti?

– Dar būdamas mokiniu, priklausiau tokiai grupelei romantikų, istorijos mėgėjų. Jau tada ruošiausi stoti į istoriją arba archeologiją. Ir tada, būtent dvyliktoje klasėje supratau kuo skiriasi istorija nuo archeologijos. Suvokiau, kad mane domina būtent senieji laikai. Todėl pasirinkau archeologiją.

– Kaip sekėsi studijuoti archeologiją, gilinti žinias? Neteko nusivilti? Kaip atradai juvelyriką, archeometalurgiją?

– Kas atsitiko universitete? Tas romantinis visas užtaisas, visas tas balionas – jis išsileido savaime aišku. Nes romantika yra romantika, o mokslas yra mokslas. Kaip „didysis archeologas“ Indiana Džounsas yra pasakęs – archeologijoje mes mokomės apie faktus. Jeigu norite tiesos, eikite į filosofijos katedrą (citata iš filmo „Indianas Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“).

Iš pradžių turėjome įgyti archeologijos pagrindus, susipažinti su skirtingomis mokyklomis ir koncepcijomis. Vėliau mums, kaip studentams, praktiškai parodė, kas tai yra. Su radiniais susipažinti atvedė į muziejų, jo fondus. Pasodino visus studentus, atnešė dėžes ir pradėjo traukti archeologinius radinius – juodus, rudus, sudegusius, sulankstytus, negražius tokius. Iki tol buvau visą tai matęs tik muziejuose už stiklo, knygutėse, iliustracijose. O čia – atneša gyvus. Tada aš ir supratau, iš pirmo žvilgsnio, kad galima pačiam pasidaryti kažką tokio! Tokia buvo pradžia. Baigėsi antras kursas, tada trečias kursas ir aš supratau, kad kiti dalykai man mažiau įdomūs. Aš pradėjau namie sėdėti ir su dilduke kažkokias varines vielutes dildyti. Vienai kursiokei atnešu ką sumeistravau, kitai. Tada kursiokų draugui. Galiausiai ir dėstytojui pradėjau rodyti. Dėstytojas, mano kursinio darbo vadovas, mane irgi paskatino, labai džiaugėsi tokia iniciatyva, specialiai net raštų darbų temas atitinkamas parinkdavo. Tada aš jau kryptingai pradėjau gilintis į šias temas ir viskas baigėsi tuo, kad aš savo diplominį darbą parašiau jau iš juvelyrikos ir technologijų.

– O kaip pavyko įgyti praktinių juvelyro darbo įgūdžių? Universitete matyt to nemoko.

– Daugiausiai išmokau pats, padedamas kaimyno juvelyro Vladimiro, esu be galo jam dėkingas už tai. Milžinišką postūmį tobulėti taip pat davė Kazimieras Barišauskas, aukščiausio lygio juvelyras, graveris, sukūręs dirbinių kopijas Lietuvos Nacionalinio muziejaus archeologijos skyriaus ekspozicijai. Tuo metu, kai jis kūrė šias kopijas, aš rašiau savo bakalauro darbą. Ruošiau teorinę dalį apie technologijas ir praktiškai bandžiau pagaminti dirbinėlius. Tada aš susipažinau su Kazimieru, pamačiau jo darbus. Vyko parodos atidarymas ir man žandikaulis atvipo. Supratau, kad esu nuliniame taške. Bet man kilo toks impulsas veikti! Sužinojau, ką reikia daryti toliau ir kad čia tikrai bus ką veikti. Vėliau Kazimieras Barišauskas tapo ir mano mokytoju, ir guru, ir labai geru draugu. Kartu nuo 2000-tųjų metų važiuodavome į gyvosios istorijos renginius. Iki šiol aš jį labai gerbiu.

– Šioje srityje dirbi jau 20 metų. Panašu, kad tai – tavo gyvenimo misija. Tačiau visuose darbuose yra sunkių momentų. Kaip pavyksta su jais susidraugauti?

– Vienas režisierius yra pasakęs – kai pasijaučiu susireikšminęs, einu plauti indų. Taip ir aš, kai pavargstu, veikla nebedžiugina, einu daryti tai, kas man malonu. Drožinėju arba kuriu autorinius juvelyrinius dirbinius – tai yra mažas mano veiklos segmentas.

– Ar užtenka komercinių projektų, klientų?

– Aišku, kad užtenka. Laiko tik neužtenka. Yra ką veikti visada. Karantinas, krizės – niekam tai neįdomu. Šitoje srityje šito visiškai nesijaučia. Nei 2008-ųjų krizė mano klientų nesustabdė, nei karantinas. Tiesa, kai buvo paskelbtas karantinas, labai bijojau, net svarsčiau visokius variantus, ką dar aš galėčiau dirbti. Nes juvelyrika turbūt ekstremalioms sąlygoms nelabai yra pritaikoma, nes tai yra prabanga. Bet po poros savaičių grįžau į įprastą darbo ritmą, tik renginiai, kuriuose paprastai dalyvauju, šiuo metu nevyksta. Man keista buvo, kad žmonės vėl perka brangius daiktus. Keista, bet malonu, nes tada aš galiu funkcionuoti, šeimą išlaikyti.

– Ar daug turi laisvadienių?

– Ne. Ir atostogų ne. Pirma kartą atostogų su šeima išvažiavome pernai rudenį, savaitei.  Būna, nuvažiuojame prie jūros porai dienų. Dažnai važiuoju į komandiruotes, šeima vyksta kartu, tačiau aš dirbu. Vasara – atostogų metas, bet man šis laikotarpis yra pats darbymetis. Kiek dirbti dirbtuvėse – aš pasirenku pats, tačiau taip pat dalyvauju daugybėje gyvosios istorijos ir panašių renginių Lietuvoje ir užsienyje. Negaliu atsisakyti, kai kviečia. Vienais metais per 5 mėnesius dalyvavau 19 renginių. 5 mėnesiai turi 20 savaitgalių. Iš jų 19 savaitgalių buvau kažkokiame renginyje.

– Lietuvoje juvelyrų daugybė. Panašu, kad ne visiems iš jų sekasi. Kaip manai, ką daryti, kad lydėtų sėkmė?

– Reikia savo nišą susirasti, va taip. Man į savas vėžes padėjo įvažiuoti Kazimieras Barišauskas. Tačiau nei aš, nei mano mokytojas iš esmės nekuriame naujo dizaino, siekiame atkartoti tai, kas buvo sukurta senovėje – tai yra archeologiniai radiniai, publikuoti ir viešai prieinami. Tačiau variantų, kokį dirbinį rekonstruoti, dešimtys tūkstančių. Todėl net ir mūsų srityje verta archyvuose paieškoti nematytų egzempliorių, nes tai, ką galima rasti istorijos vadovėliuose, jau šimtus kartų buvo atkartota. Taip ir kuriant modernią, šiuolaikinę juvelyriką verta paieškoti to, ko nedaro kiti. Pats apsilankęs „Facebooke“ pastebiu, kad vienas įdeda gaminį, tada žiūriu – jau antras tokį padarė. Žiūriu – ir trečias. Vadinasi jie visi konkuruoja tarpusavyje. Visada reikia ieškoti kažko naujo. Turi nustebinti klientą.

Rasos Ungurės tekstas ir nuotraukos

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu