Daugiau 
 

Kada paspaus vienas kitam ranką?

10/09/2015 Aidas
world-2

Praėjusią savaitę kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, Irano prezidentas Hassanas Rouhani iš esmės laikėsi pozityvaus tono, paskelbdamas naują bendradarbiavimo su išoriniu pasauliu erą.

Tačiau jis nepaspaudė rankos prezidentui Obamai. Tarp jų nė nebuvo tokio telefoninio skambučio, kaip 2012-aisiais. Žinoma, gali būti, kad Rouhani paprasčiausiai nenori susilaukti griežtosios linijos konservatorių įtūžio šiuo delikačiu Irano politikai metu, ypač dabar, kai parlamentas dar turi peržiūrėti branduolinės programos susitarimą.

Kita vertus, jo užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas išdrįso paspausti ranką JAV prezidentui. Ir tučtuojau Teherano konservatorių buvo paskelbtas valstybės išdaviku. Dabar jo laukia „išėjimas ant kilimėlio“ prieš parlamentą ir teisinimasis dėl peržengtos raudonos linijos su priešu.

Žinoma, vien rankos paspaudimo neužtenka pasirašyti branduolinės programos susitarimą ir užbaigti keturis dešimtmečius trunkantį priešiškumą, tačiau politinis procesas abiejose šalyse dabar yra pagrindinis elementas jų tarpusavio santykių vystymęsi.

Abi šalys įžengia į savo rinkiminius ciklus, kurie nustatys naują toną dar tik atsiskleidžiantiems jų santykiams. Iraniečiai nori žinoti, kas bus Obamos įpėdinis Baltuosiuose rūmuose. Amerikiečiams įdomu, kiek dar laiko jiems reikės kalbėtis su tokiais centristais kaip Rouhani.

Iranas parlamento rinkimus rengia vasarį, ir reformų šalininkai tikisi sugebėsiantys išlaikyti daugumą, kurios neteko 2004-aisiais. Tai padaryti bus sudėtinga, bet Rouhani yra įsitikinęs, jog branduolinės programos susitarimas suteikia jam pranašumą prieš kitas politines partijas.

Raktas į ekonominius pokyčius

Reformos šalininkų sėkmė priklauso nuo prezidento gebėjimo atnešti reikšmingus ekonominus pokyčius į šalį, įskaitant tuos, kurių tikimasi po sankcijų panaikinimo pasirašius branduolinės programos susitarimą. Tai, savo ruožtu, lems, ar Rouhani turės kokių nors šansų būti perrinktas 2017-aisiais.

Jungtinės Valstijos ir Iranas atspindi viena kitą savo politiniu elgesiu. Štai respublikonai Kongrese bandė atmesti susitarimą inicijuodami balsavimą rugsėjį, tačiau demokratai surinko pakankamai balsų ir užtikrino Obamai politinę pergalę.

Tuo tarpu Irane Aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei taip pat surengė balsavimą parlamente, o specialiai sudarytas parlamentinis komitetas neskubėjo priimti sprendimo prieš pagaliau pateikdamas savo rekomendacijas sekmadienį ir atsargiai sutikdamas su susitarimo sąlygomis. Būtų sunku įsivaizduoti, kad Irano parlamentas iškart atmestų tokį svarbų pasiūlymą, tačiau procesas padėjo griežtosios linijos konservatoriams išlaikyti savo persvarą belaukiant žinių iš JAV Kongreso.

Komitetas pritarė susitarimui su išlygomis – jokių užsienio inspektorių kariniuomenės dislokacijos vietose ir jokių apribojimų raketų programai. Tai vėlgi leis Iranui išlikti lanksčiam, šaliai stebint prezidento lenktynių karštinę JAV.

Respublikonų opozicija

Jungtinėse Valstijose kai kurie respublikonų kandidatai jau pažadėjo atmesti prieštaringai vertinamą susitarimą pirmąją savo prezidentavimo dieną, nekreipdami dėmesio, kad tai nėra vienašalė sutartis.

Tedas Cruzas netgi išsakė netiesioginį grasinimą nužudyti Irano Aukščiausiąjį lyderį. Jebas Bushas laikėsi pragmatiškesnės pozicijos, sakydamas, jog sutarties suplėšymas nėra politika, net jeigu jis taip ne visiškai palaiko tą susitarimą.

Hillary Clinton, kuri buvo valstybės sekretorė pradėjus eiti pirmuosius žingsnius link derybų su Iranu, karštai palaikė susitarimą savo rugsėjį pasakytoje kalboje, tačiau sakė, jog jo sėkmė priklauso nuo Irano, o su Teheranu turėtų būti surengta akistata dėl jo agresyvaus elgesio regione.

Ir nors esminiai nacionaliniai saugumo interesai tarp šalių nesikeičia priklausomai nuo to, kas yra prezidentas, asmeniniai santykiai tarp lyderių nustato skirtingus tonus. Pavyzdžiui, ar pastebėjote akivaizdų kontrastą tarp prezidento Obamos santykių su savo kolegomis iš Rusijos Dmitrijumi Medvedevu ir Vladimiru Putinu?

Tad kokią gi Amerikos ir Irano prezidentų kombinaciją mums atneš rinkimai Irane ir JAV – griežtą retoriką tarp Marco Rubio ir Mahmoudo Ahmadinejado? Nuosaikaus ir griežtos pakraipos prezidentų pora taip pat būtų prasta naujiena abiem šalims, pavyzdžiui, Tedo Cruzo ir Hassano Rouhani atveju. Žinoma, branduolinės pagalbos susitarimas išgyventų, jei tik būtų deramai įgyvendintas, nors santykiai ir stagnuotų.

Mehdi Khalaji, Irano analitikas Vašingtono Artimųjų Rytų politikos institute, įspėja, kad Aukščiausiasis lyderis vis dar valdo valstybinį aparatą ir nubrėš aiškias ribas, kiek dar toliau prezidentas Rouhani gali žengti gerindamas santykius su JAV, jei bus perrinktas.

Tačiau jeigu JAV ir Iranas, kažkada sąjungininkės, bet prieš 36-erius metus atskirtos revoliucijos ir įkaitų krizės, nori žengti arčiau draugiškų santykių, rankos paspaudimas tarp tokio reformų šalininko kaip Rouhani ir tokios demokratės kaip Clinton 2017 m. JT Genralinėje Asamblėjoje tikrai gali nustatyti tam toną.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu