Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Kai vaikas nekalba, nors kalbėti gali

10/17/2014 Aidas
family-918

Jei vaikas nekalba, pirmą kartą atvestas į svečius, gydymo, ugdymo įstaigą ar panašiai, – laukiame, kol apsipras, susidomės, ir priimame tokią situaciją natūraliai, suprantame, kad vaikui iš pradžių gali būti nedrąsu. Bet jei vaikas niekada nekalba jokioje socialinėje situacijoje už savo namų ribų, tokį atvejį ilgai prisiminsime, nes kiekvienas taip reaguojantis vaikas yra labai savitas ir įdomus. Veikiausiai augdami tokie vaikai vėliau prakalba, bet dažniausiai tik didelių pastangų dėka ir po ilgo tylos laiko... Tai reti atvejai, bet labai sunkūs...
Šiame straipsnyje aprašau įdomų vaikų sutrikimą – elektyvųjį mutizmą (lot. mutus – nebylys, electivus – pasirinktas). Kartais šis sutrikimas dar vadinamas selektyviuoju mutizmu; abu terminai apibrėžia tą patį sutrikimą ir galimi vartoti. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gana paprastas, atvejai labai įsimintini, tačiau sutrikimo gydymas sudėtingas. Kiekvienas atvejis individualus, reikalingas daug kantrybės ir supratimo, sistemingo ugdytojų, gydytojų, kitų specialistų ir tėvų bendradarbiavimo.

Kas yra elektyvusis mutizmas?
Elektyvusis mutizmas – vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai. Sutrikimui patvirtinti būtina įvertinti šiuos aspektus: a) ar normalus arba beveik normalus kalbos supratimo lygis; b) ar socialiniam bendravimui pakankamas kalbos raiškos lygis; c) ar vaikas gali kalbėti ir kalba normaliai arba beveik normaliai kai kuriose situacijose. Siekiant objektyviai įvertinti vaiko kalbą ir kalbėjimą labai svarbūs vaizdo ir garso įrašai, padaryti tose situacijose, kuriose vaikas kalba.

Kodėl ir kaip šis sutrikimas atsiranda?
Elektyvusis mutizmas pirmą kartą buvo įvardytas XIX amžiuje, kai vokiečių gydytojas Adolfas Kusmaulis (Adolf Kussmaul, 1822–1902) 1877 metais aprašė atvejus, kai žmonės tam tikromis situacijomis tyčia nekalba, ir pavadino šį sutrikimą aphasia voluntaria (valingu nekalbėjimu) [1]. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje (1934 m.) šveicarų psichiatras Moricas Trameris (Moritz Tramer, 1882–1963) pasiūlė terminą elektyvusis mutizmas (lot. electivus – pasirinktas), taip pabrėždamas, kad vaikas nebendrauja su tam tikrais, pasirinktais, asmenimis.
Iki šiol daug diskutuojama, bet vis dar išlieka neaiškumų, kuriai diagnostinei grupei reiktų priskirti šį sutrikimą, su kokiais kitais psichikos ir elgesio sutrikimais selektyvusis mutizmas reiškiasi dažniausiai ir pan. 1994 m. išleistame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadove“ (ketvirtas leidimas) sutrikimas buvo priskirtas vaikystėje ir paauglystėje atsirandančių sutrikimų grupei, o terminas elektyvusis pakeistas į selektyvusis, pabrėžiant, kad vaikas negali kalbėti tik tam tikrose, aplinkos nulemtose situacijose, t. y. priešingai, nei anksčiau teigta, kad vaikas nekalba tyčia. Paskutiniame, penktame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime selektyvusis mutizmas priskiriamas nerimo sukeltų sutrikimų grupei..

Sutrikimo eiga
Elektyvusis mutizmas dažniausiai prasideda 3–6 metų amžiuje, o daugiausiai diagnozuojamas 5–8 metų vaikams. Sutrikimas dažniausiai atpažįstamas ir nustatomas vaikams, jau pradėjusiems lankyti mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mergaitėms šis sutrikimas šiek tiek dažnesnis negu berniukams, bet ne visi autoriai teigia esant skirtumą tarp lyčių ar rasių. Pažymima, kad elektyvusis mutizmas gali trukti keletą mėnesių arba keletą metų.
Nustatyta, kad dauguma šį sutrikimą turinčių vaikų jį tiesiog „išauga“ dėl nežinomų priežasčių. Vis dėlto jie dažnai ir vyresnio amžiaus būdami išlieka mažakalbiai, be to, yra didesnė tikimybė, kad ateityje jiems pasireikš socialinė fobija ar kiti nerimo sutrikimai. Kai kuriems vaikams šis sutrikimas gali tęstis mėnesiais ar net metais, o vaikams, vyresniems negu 10 metų, jis itin sunkiai išgydomas. Todėl vaikai, kuriems simptomai reiškiasi ilgiau kaip 6 mėnesius, turėtų būti ištirti ir jiems skiriamas gydymas.

Apibendrinimas
Elektyvusis mutizmas – retas, tačiau turintis didelę neigiamą reikšmę tiek pačiam vaikui, tiek jo šeimai, sutrikimas, galintis pakenkti vaiko adaptacijai bendraamžių kolektyve, socialinių įgūdžių formavimuisi, mokymosi rezultatams ir kt. Todėl būtina, kad vaiką laiku nuodugniai ištirtų su juo dirbantys ugdymo specialistai bei medikai ir suteiktų sistemingą kompleksinę pagalbą. Tik bendromis tėvų, ugdytojų, medikų bei kitų vaiko aplinkinių asmenų pastangomis nekalbantys, tačiau galintys kalbėti vaikai jaus palaikymą, supratimą ir pagalbą, pamažėle taps laisvesni, labiau atsipalaidavę, ir prakalbės. Siūlyčiau kūrybingai skatinti vaiko savivertę, iniciatyvumą ir saviraišką įvairiose jam patinkančiose srityse, bendraujant (jei jis nekalba) kitais būdais, be žodžių.

Sigita Lesinskienė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu