Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Kaip turėtų atrodyti ateiviai?

08/24/2014 Aidas

Žiūrėdami mokslinės fantastikos kino filmus ir televizijos serialus buvome įpratinti manyti, jog ateiviai atrodytų beveik kaip mes, tik gal būtų pliki, o ne plaukuoti, žaliaodžiai, mėlynodžiai arba dėmėti ir jų akys būtų labai keistos. Bet tokios televizinės klišės vargu ar gali būti teisingos. Todėl leidinys „Popular Mechanics“ apklausė mokslinės fantastikos rašytojus, mokslo ekspertus ir nežemiškų gyvybės formų ieškotojus apie tai, kaip, jų manymu, iš tiesų turėtų atrodyti ateiviai.

Darrenas Campo, televizijos prodiuseris ir autorius: Kalbant apie filmus ir televiziją, labai sudėtinga sukurti ateivių rasę, kuri būtų nepanaši į žmones. Ateivius turi vaidinti aktoriai. O kaip ateiviai atrodytų iš tikrųjų, labai priklauso nuo to, kur jie išsivystė. Ateiviai, išsivystę tarpžvaigždinėje erdvėje, turėtų visiškai kitokius poreikius nei ateiviai, išsivystę į Žemę panašioje planetoje.

Bet galime būti beveik tikri tuo, jog nežemiškos gyvybės forma bus simetriška. Visos mums žinomos augančių sutvėrimų rūšys yra daugiau ar mažiau simetriškos. Perpjaukite medį skersai – šakos bus vienoje pusėje, šaknys kitoje, bet abi šios pusės bus ganėtinai panašios viena į kitą. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, ir apie visus kitus gyvius. Ir netgi neorganiniai augantys dariniai – kristalai, galaktikos – turi simetrijos bruožų.

Ateivio formą ir dydį lemtų gravitacija, aplinkos slėgis ir energijos šaltinis. Į augalus panašios protingos gyvybės formos yra mažai tikėtinos, nes fotosintezė neskatina sudėtingų išlikimo strategijų vystymo. Poreikis vaikytis maistą teikia pirmenybę mobilioms gyvybės formoms. Jei tokia gyvybės forma išsivystytų tankioje atmosferoje, tikėtinai, kad tai būtų horizontalus gyvis. Tuo tarpu mažesnio tankio atmosferoje tarptų vertikalios gyvybės formos. Dvi kojos ir dvi rankos yra efektyviau nei keturios kojos, taigi, laikantis simetrijos taisyklės, nebūtų stebėtina, jeigu visiškai su žmonėmis nesusiję dominuojantys sutvėrimai būtų stati ir dvikojai bei dvirankiai.

Jeigu įvertintume tai, jog 95 proc. Visatos mūsų juslės ir technologijos nefiksuoja (tamsioji medžiaga ir tamsioji energija), tuomet labiausiai tikėtina, jog būtent ten ir slepiasi ateiviai. Ir galbūt netgi galima būtų teigti, jog ateiviai yra nematomi.

Aaronas Rosenbergas, mokslinės fantastikos autorius: Negalvokite apie liesus, beveik skeletą primenančius kūnus su ilgais nagais ir uodega, panašia į skorpiono bei aštrių dantų pilna burna. Negalvokite apie mažus žalius žmogeliukus su jiems per didelėmis galvomis bei akimis ir per mažomis burnomis. Negalvokite apie katažmogius, apie ropliažmogius, apie šunžmogius, apie mėlynodžius žmonių formos sutvėrimus, apie sutvėrimus su smailomis ausytėmis arba keistais antakiais. Kodėl ateiviai turėtų būti tokie panašūs į mus?

Abipusė simetrija, gerai pagalvojus, iš tikrųjų yra gana prastas organizmo architektūrinis sprendimas. Na taip, atrodo gražiai, bet koks tikslas? Kam turėti dvi visiškai vienodas puses, kai vienoje pusėje galima būtų turėti kažką visiškai kitokio? Dvikojai? Nesąmonė – vienas geras stumtelėjimas ir virstame. Kam kito pasaulio rasei vystytis su mūsų evoliuciniais trūkumais? Kam nežinomai rasei augintis akis, nosį, liežuvį ir kitus keistus mūsų kūno atsikišimus? Jiems to nereikėtų.

Gyvi sutvėrimai evoliucionuoja, taikydamiesi prie savo aplinkos. Mes turime nykščius priešais kitus keturis pirštus tam, kad galėtume geriau pačiupti daiktus. Beždžionės lygiai tuo pačiu tikslu turi kibias uodegas. Turime akis dėl to, kad mus pasiekia elektromagnetinių bangų spektro regimas ruožas.

Bet jei būtume atsiradę visai kitokiame pasaulyje, kuriame vyrautų visai kitokia temperatūra, topografija, flora ir fauna, tuomet ir patys būtume vystęsi visiškai kitaip. O jeigu kito pasaulio cheminė sudėtis būtų kitokia, tai ir mūsų cheminė sudėtis būtų visiškai nepanaši į esamą. Visa Žemės gyvybė yra anglies pagrindo, bet nebūtinai taip būtų ir kitur. Gyvybės formos gali būti ir silicio pagrindo, ir geležies pagrindo, ir bet kokios kitokios. Jos gali turėtų bet kiek rankų ir kojų – kad ir nulį.

Galbūt gyvybė kitose planetose išsivystė be fizinės formos arba be fiksuotos formos – galbūt esama ateivių, kurie yra tarsi protingi debesėliai arba turi mutuoti galinčius kūnus, kurie kinta priklausomai nuo tos akimirkos poreikių. Gal jie galėtų kosmosu skraidyti be jokių ypatingų priemonių, o kosminę spinduliuotę naudoti kaip maistą bei kaip informacijos šaltinį, reaguodami į kosminius spindulius taip, kaip šikšnosparniai reaguoja į ultragarsą. Kam reikalingos akys ir ausys, kai rezonuoja visas tavo kūnas? Kam reikia koncentruotų smegenų, kai sąmonė gali būti paskirstyta per visą kūną tarsi nervai? Kam turėti odą, kai kūno formą palaiko elektrostatinis šokas ir protinė kontrolė, kuomet kūnas gali pagal pageidavimą išsiplėsti arba susitraukti?

Žemėje yra galybė sutvėrimų, kurie nuo mūsų skiriasi taip stipriai, jog mes juos vargiai suvokiame. Pažiūrėkite, kaip aštuonkojis prasispraudžia pro plyšelį stiklainyje, patyrinėkite tabako kirminą (lot. Manduca sexta), iš arti pažvelkite į vabzdį maldininką. O tuomet pagalvokite, kokia mažutė yra mūsų planeta, palyginus su Visata – tai tarsi rasti keistos formos „M&M“ saldainiuką ir pagal jį daryti išvadas apie visus saldainius, bet paskui staiga susivokti, kad esate milžiniškoje saldainių parduotuvėje, kur skonių, formų ir spalvų įvairovė yra beveik beribė – ir beveik nė vieno iš jų iki šiol nesate ragavę. Tikri ateiviai būtų taip toli nuo bet ko, ką įsivaizduojame, kad mes vargiai sugebėtume suvokti, kad tai yra gyvybė. O mes jiems atrodytume lygiai tokie patys sunkiai suprantami gyviai.

Bernardas Batesas, Puget Sound universiteto fizikos profesorius: Aštuonkojis yra geras pažangios gyvybės Žemėje pavyzdys. Aštuonkojai yra itin protingi, galbūt ne kvailesni už žmones, ir gyvena visiškai kitokioje aplinkoje (lyginant su mūsiške). Evoliucija turėjo atrasti kitokių sprendimų tam slėgiui, kuris juos veikia – visai kitokiam, nei kad patiria sausumos gyvūnai.

Delfinai ir šimpanzės mums labai artimi – visi esame žinduoliai. Paskutinis bendras žmonių ir šimpanzių protėvis gyveno prieš maždaug 10 mln. metų. Paskutinis bendras žmonių ir delfinų protėvis – prieš maždaug 100 mln. metų. Dauguma evoliucinių pakitimų, suteikusių mums intelekto, veikiausiai įvyko dar iki rūšių atsiskyrimo. Paskutinis bendras žinduolių ir aštuonkojų protėvis gyveno gerokai, gerokai seniau – gal prieš 800 mln. metų.

Ateiviai su pažangia technologija turėtų būti sausumos sutvėrimai – kad vystytųsi technologijos, reikalinga ugnis. Ko reikėtų tikėtis, kad galima būtų išvystyti į mūsiškes panašias technologijas? Rankų su pirštais (tiksliai, smulkiai manipuliacijai) turėjimas labai svarbus. Bent dvi kojos judėjimui būtinos. Jei sutvėrimai būtų keturkojai – įsivaizduokite kentaurus – jiems vis vien reikėtų rankų, kad galėtų viską statyti ir gaminti.

Reikalingas dviakis regėjimas, kad galima būtų įvertinti atstumą (iki grobio). Aukštai įtaisyta galva plėšrūnams iš anksto pamatyti. Akys netoli smegenų, kad būtų sumažinta regos signalo sklidimo trukmė. Garso ir uoslės jutikliai (nosis ir ausys). Išlikimo tikimybė priklauso nuo to, kaip gerai galite rasti maistą, poravimosi partnerius ir pastebėti plėšrūnus. Gyvenimas atmosferoje reikštų, kad prieš užpuolant plėšrūnui, jis būtų išgirstamas ar užuodžiamas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu