Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Kam priklauso vaikai?

10/10/2014 Aidas
family-917

Baimę dėl savo vaiko išgyvena kiekvienas iš tėvų visą gyvenimą. Ir, deja, tai neišsprendžiama problema. Taip, mes visada jaudinsimės dėl savo vaikų. Kitas klausimas: kas iš to? Kokį mūsų, suaugusiųjų, elgesį ši baimė lemia?

Baimė dėl vaikų – tai balastas, kurį privalo nešti tėvai. Ir nėra su kuo to pasidalinti. Svarbiausia auklėjimo problema – ne kaip sumažinti baimę (tai neįmanoma), o kaip išgąsdintiems tėvams auklėti savo vaikus, kad jie užaugtų laisvais žmonėmis: asmenybėmis, kurias gyvenime valdys ne baimė, o savi norai.

Kas gali padėti?

Esmė ta, kad vaikas priklauso pasauliui, o ne tėvams. Vaikas gimsta, kad nugyventų savąjį gyvenimą, sukurtų savo realybę, darytų savas klaidas, įgautų nuosavos patirties.

Užduotis tėvams – ne perduoti savo patirtį. Juk patirtis neperduodama žodžiais, patirtis – tai, kas atsiranda kaip savojo gyvenimo rezultatas. Tėvai neprivalo kaišioti pagalvių kiekvienam vaiko žingsniui ir numatyti, kur jis ateityje gali nukristi. Galiu jus nuraminti: jis visada nukrenta ne ten, kur padėta pagalvė. Tėvų užduotis griežtai apsiriboja tik tuo, kad jie privalo apginti vaikus ir juos palaikyti, kai šie siekia kurti nuosavą gyvenimą.

Klausimas „Kaip ginti ir kaip palaikyti?“ iškyla tik tada, kai savo vaikuose nematome laisvų ir savarankiškų asmenybių.

Jei jau kalbėtume visiškai atvirai – didžiausia bėda, kad tėvai visiškai nesugeba savo vaikuose pamatyti žmonių.

Kas yra auklėjimas?

Daugumai žmonių bendravimas su savo vaiku virsta vien tik nuolatiniu auklėjimu. O daugumai suaugusiųjų auklėjimas tėra panašaus į mane žmogaus kūrimas. Suaugusieji manosi, kad tai jų teisė – vien todėl, kad turi daugiau patirties.

Tačiau suaugusieji turi savo patirtį, o vaikai – savąją. Tačiau geriausias būtų toks bendravimas, kurį galėtume įvardyti kaip „keitimąsi patirtimi“.

Auklėdami vaikus itin griežtai ir su baime, įnirtingai aiškindami išgyvenimo visuomenėje taisykles, mes vis stipriau atskiriame juos nuo jų pačių asmenybių. Jei būtume atviri, tai pamatytume, kad mums taip pat yra ko pasimokyti iš vaikų.

Jei iš vaikų mokytumėmės, tarkim, atvirumo kitiems žmonėms, smalsumo, nuoširdumo, neabejingo ir geraširdiško santykio su gamta, jei, kaip jie, nebijotume uždavinėti klausimų – mūsų pasaulis būtų geresnis.

Pakalbėk su manimi, mama

Vaikai lavėja ir patys, žiūrėdami į savo tėvus bei aplinkinį pasaulį. Ir šis „auklėjimas pavyzdžiu“ veiksmingiausias iš visų. Tačiau reikia suprasti, kad šio proceso metu vaikams kyla labai daug klausimų, kuriuos jie siekia aptarti su tėvais.

Auklėjimas – iš esmės ir yra nuoširdūs pokalbiai su vaiku, kurių metu suaugusieji neįkyriai aiškina savo požiūrį pasaulio ir žmogaus egzistencijos klausimais. Vaikas žengia į gyvenimą ir stengiasi jame susivokti. Jam, žinoma, nelengva, mat reikia suprasti tai, kas suaugusiesiems jau žinoma. Iš šio sunkumo vaikai neretai pradeda netinkamai elgtis: taip nedrąsus žmogus staiga tampa šiurkštus, kad tik niekas nepamatytų jų drovumo.

O kartais – tiesiog nustoja klausinėti, nes baisu, kad jo nesupras, o gal net išjuoks. Jei vaikas išgyvena tokią baimę – reikia jam padėti, skirti daugiau dėmesio, palaikyti. Jei ši baimė išlieka – vadinasi, vaikas nesusitvarko su kažkuo, kas, tikėtina, labai svarbu jo gyvenime. Vaiku reikia pasitikėti, ir tai labai svarbi patirtis, būtent ją tėvai turi perduoti savo vaikams. Nes be tėvų, tiesą sakant, daugiau nėra kam to perduoti vaikams.

Bausmė – visada nusikaltimas?

Kaip elgtis, kad bausmė vaiko nepaverstų vergu, kad vaikas dėl to nekentėtų? Kad ji nepažadintų jame baimės, išvirstančios į krūvą kompleksų? Kaip pasiekti, kad vaikas bausmę suvoktų ir priimtų kaip natūralią reakciją į nusižengimą, o ne kaip dar vieną įrodymą, kad jis gyvena neteisingame pasaulyje?

Visų pirma, vaikas turi suvokti, kad jį baudžia. Pabrėžiu: ne tėvai tai turi suprasti, o vaikas. Todėl bausmė ne tik turi sekti po prasižengimo, bet ir turi būti paaiškinta. Bausmė neturi žeminti žmogaus, jis turi ją pasirinkti pats.

Bausmė – ne priemonė tėvams parodyti savo pranašumą, o pretekstas bendram tėvų ir vaikų sprendimui. Bausmė turi ne žadinti baimę, o padėti vaikui mokytis priimti sprendimus. Toks pasirinkimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalus. Iš tiesų bausmės pasirinkimas (bet tik esant tai sąlygai, kad vaikas suvokia savo prasižengimą) – labai gera mokykla.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu