Tai, kas vyko respublikonų nacionaliniame susirinkime, buvo neįprasta. Kai patraukliausiu laiku kalbantis Tedas Cruzas atsisako išreikšti savo paramą Donaldui Trumpui, o susirinkusi minia jį nušvilpia nuo scenos, ir kvailiui aišku, kad čia kažkas ne taip. Tačiau šiemetinėje konvencijoje yra kur kas daugiau gal ne tokių akivaizdžių keistenybių, kurios prasidėjo daug anksčiau, nei ant scenos pasirodė Tedas Cruzas.
Iš pažiūros, ši konvencija turėjo visas įprastines partijos konvencijos dalis. Respublikonų kongreso lyderiai ir valstijų vadovai sako kalbas, jų klauso delegatai, laikantys suderintus plakatus su politiniais šūkiais, yra kviečiami kiekvienos valstijos atstovai, kad išdidžiai išvardintų, kuo garsėja jų valstija ir atiduotų už kandidatą delegatų balsus. Tačiau jei esate stebėję ankstesnius nacionalinius susirinkimus, aiškiai pamatysite, kad šis buvo kitoks.
Iš pirmo žvilgsnio, konvencijoje buvo galima pamatyti aiškias Trumpo kampanijos žinutes rinkėjams, kurios tapdavo kiekvienos konvencijos dienos moto: „Vėl paversime Ameriką saugia“, „Vėl paversime Ameriką dirbančia“ ir taip toliau. Regis, viskas normalu. Konvencijos paprastai visada yra eilė kruopščiai atrinktų šūkių ir svarbiausios temos. Pavyzdžiui, 2012 metais respublikonai vieną dieną skyrė temai „Mes tai sukūrėme“, kaip atsaką kažkam, ką susitikime su rinkėjais pasakė Barackas Obama. Kad ir kokios nuomonės būtumėte apie nuskambėjusių argumentų pagrįstumą, aiški ir vienijanti tema buvo akivaizdi. Vienas pranešėjas po kito savo kalboje vartojo frazę „sukūrėme tai“ ar jos variacijas: „Demokratai nesupranta, ką reiškia rizikuoti pinigais, kad sukurtum kažką naujo“, – nustatytos temos laikėsi biuro reikmenų kompanijos „Staples“ įkūrėjas Tomas Stembergas. Buvo akivaizdu, kad konvencijos tikslas buvo perteikti amerikiečiams rinkėjams aiškią ir vieningą partijos žinią.
Ko nepasakysi apie šių metų konvenciją. Nors kiekvienai dienai ir buvo parinkti šūkiai, pranešėjų kalbos buvo tokios pat įvairios, kaip ir jie patys. Buvęs Karinio jūrų laivyno „ruonis“ Marcusas Luttrellas, įkvėpęs filmą „Lone Survivor“, kalbėjo apie tai, kad Amerika yra tikroji šviesa, sudaranti kontrastą „tamsai“ už jos sienų; Chrisas Christie atliko vos ne monospektaklį, įsivaizduodamas, kaip vyktų teismas, po kurio Hillary Clinton sėstų už grotų; Tiffany Trump kalbėjo, koks „draugiškas, dėmesingas, linksmas ir patikimas“ yra jos tėvas; Michelle Van Etten kalbėjo apie savo vaikystės svajonę dirbti cirke ir kaip ji moko savo vaikus namuose, kad apsaugotų juos nuo „Common Core“ programos; ir taip toliau ir panašiai.
Nerišli konvencijos tematika atskleidžia labai rimtą problemą, su kuria susidūrė respublikonai: nors jie nenoromis ir susitaikė, kad jų partijos kandidatas į prezidentus yra Donaldas Trumpas, jie akivaizdžiai nesutaria, ką tiksliai jis reprezentuoja, ir negali pateikti Amerikos žmonėms aiškios žinios, kodėl jis nusipelnė būti išrinktas.
Diena, pavadinta „Vėl paversime Ameriką saugia“, galėjo pateikti rinkėjams aiškią žinią apie apsisaugojimą nuo tokių ISIS išpuolių, kokius matėme Europoje ir nuo vienišų vilkų atakų, kurios dažnėja mūsų šalyje. Tema „Vėl paversime Ameriką didžia“ galėjo tapti pasakojimu apie tai, kaip vadovaujant Barackui Obamai mūsų šalies ekonomika po Didžiosios recesijos taip ir neatsigavo. Tačiau tai neįvyko.
Konvencijoje matėme būrį žmonių, kurie nėra nei svarbūs respublikonų politikos veikėjai, nei tikros garsenybės. Net patys svarbiausieji respublikonai – Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas ir Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellas – teišstenėjo neentuziastingą ir drungną palaikymą savo partijos kandidatui.
Vis dėlto, ryškiausias ženklas, kad tai nėra normali politinė konvencija, buvo pačių pranešėjų sąrašas. 2012-aisiais konvencijos scenoje išvydome visas ryškiausias respublikonų politikos žvaigždes. O šiais metais tiek daug svarbių respublikonų nusprendė nevykti į konvenciją, kad atrodo, jog Trumpui buvo sunku atrasti pakankamai pranešėjų – beveik galutinis sąrašas buvo išplatintas tik 5 valandą vakaro konvencijos išvakarėse. Net ir į kalbėtojų programą patekusios įžymybės buvo daugiausia asmeniniai Trumpo draugai: praeityje garsus televizijos aktorius; buvęs profesionalus golfo žaidėjas, su Trumpo pagalba atidaręs „Boys and Girls“ klubą; buvęs astronautas; mišrių kovos menų organizacijos UFC prezidentas. Nė vienas iš šių žmonių nėra blogas pats savaime – tiesiog tai nėra tie žmonės, kurie būtų pajėgūs įkvėpti rinkėjus šį rudenį balsuoti už Trumpą.
Konvencijoje matėme būrį žmonių, kurie nėra nei svarbūs respublikonų politikos veikėjai, nei tikros garsenybės. Net patys svarbiausieji respublikonai – Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas ir Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellas – teišstenėjo neentuziastingą ir drungną palaikymą savo partijos kandidatui.
Apskritai, daugelis respublikonų lyderių nelabai džiaugiasi Trumpo kandidatūra. Net ir kalbėdami apie jį, jie dažniausiai akcentuoja tai, kad jis bent jau priklauso jų partijai, tad pasirašys jų teikiamus įstatymus ir paskirs jiems patinkančius teisėjus.
O štai kitos savaitės demokratų partijos konvencijoje Filadelfijoje dalyvaus visas būrys politikos žvaigždžių: Billas Clintonas, Elizabeth Warren, Barackas Obama, Bernie Sandersas, Joe Bidenas. Be to, jau pasirodo informacijos apie dalyvausiančias įžymybes, kurios gal ir ne visos priklauso A kategorijai, tačiau yra populiarios ir turinčios būrius savo ištikimų gerbėjų.
Netipinė nacionalinė respublikonų partijos konvencija yra blogas ženklas tokiems respublikonams kaip Paulas Ryanas, nes byloja apie problemas (bent jau trumpalaikes) partijos vieningumo srityje. Ji byloja ir apie tai, kad daug respublikonų tiesiog pasidavė – jie mato, kad Hillary Clinton apklausose nuolat pirmauja, tad nusprendė šįkart į rinkimus nedėti per daug vilčių.
Kol kas dar anksti spręsti, ar ši konvencija žymi naujo tipo konvencijų pradžią, ar yra išimtis iš taisyklės ir nesėkmė, kurią respublikonai bandys pamiršti. Bet kokiu atveju, svarbiausia ne šis partijos susirinkimas, o tai, kas ir kaip nusiteikę susirinks prie balsadėžių lapkričio 8-ąją.
