Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Lietuvos žurnalistų turas po Prienų kraštą (2)

10/05/2018 Aidas

Garsusis Šilavoto „Davatkynas“

Šilavoto „Davatkynas“ įsikūręs gražiame Trakelio šlaite. Jo įkūrėja M. Dabrišiūtė čia apsigyveno apie 1895 m. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus kitos maldininkės. Vienu tarpu Litaniją giedoti susirinkdavo net 14 Davatkyno gyventojų. Tuomet čia  stovėjo jau 7 maži namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo nakvynei.

Kiekvienas namelis anksčiau buvo aptvertas tvora, sklypeliuose augino daržoves, gėles.

Seniausi gyventojai pasakoja, kad čia buvo mokoma rašto - galbūt buvusi daraktorių mokykla, o gal buvo mokoma I-ojo Pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė. Per 100 metų neformaliame vienuolyne gyveno 14 moterų, vadinamų „davatkėlėmis“. Jos netekėjo, gyveno labai kukliai, darė gerus darbus, globojo ligonius, padėjo Bažnyčiai.

Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Šilavotiškius ir davatkėles jungė davatkėlių skulptūrų takelis. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią. Dabar tai simbolis krikščionių tikėjimo, kelio į Dievo namus simbolis. 

Nuo 2007 m. „Davatkynas“ – Prienų krašto muziejaus padalinys. Čia vyksta menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ ir kiti kultūriniai renginiai.

Šeimininkė žurnalistams padengė balta staltiese stalą, gėrėme kvapnią įvairių čia pat rinktų žolelių arbatą, vaišinomės naminiu sūriu, storai užsitepdami slyvų uogiene ir medumi.  

Mato Šalčiaus tėviškėje

Tarpukario keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius (1890-1940) kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Jo tėvai Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. 

Čiudiškių k., Išlaužo sen., Prienų r.sav. tebestovi giminaičių prižiūrimas Mato Šalčiaus gimtasis namas, jo garbei1986 m. pastatytas medinis stogastulpis, vaizduojantis keliautoją su gaubliu rankoje (skulptorius tautodailininkas Leonas Juozonis iš Rokiškio).

Dar besimokydamas užsiėmė žurnalistine veikla, rašė straipsnius į laikraščius. Baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. buvo ištremtas iš Lietuvos. Jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten aktyviai įsijungė į lietuvių išeivijos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą: skaitė paskaitas Tėvynės mylėtojų draugijos, Susivienijimo lietuvių Amerikoje kuopose, tęsė pedagoginį darbą, bendradarbiavo JAV lietuvių išeivių spaudoje, daug energijos ir jėgų atidavė organizuodamas „Lietuvių dieną“ ir rinkdamas lėšas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1919 m. sugrįžęs į ją M. Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Tais pačiais metais įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas“ redaktorius. Daug keliavo po Vakarų Europą. Aktyviai propagavo turizmą. 1929 m. įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas M. Šalčius. Reikšmingas jo biografijos faktas – 1929 m. pradėta kelionė aplink pasaulį Indijos link kartu su bendraminčiu Antanu Poška. Jos metu M. Šalčius kruopščiai fiksavo kelionės akimirkas, kurios virto kelionių apybraižomis, straipsniais Lietuvos spaudoje. 1933 m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius parengė savo kelionių rankraščius spaudai. Kelionių knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, o 1936 m. „Spaudos fondas“ už šią knygą paskyrė 1000 litų literatūrinę premiją.

Prasminga, jog mūsų kelionėje dalyvavo ir du M.Šalčio premijos laureatai – Kristina Stalnionytė ir Edmundas Ganusauskas.

Fotografas Marius Baranauskas

Keliaujant po svetingą ir gražų Prienų kraštą, norėjosi daugiau sužinoti ir apie garsų foto menininką, žurnalistą Marių Baranauską, kilusį iš Prienų krašto, gimtinei paskyrusį daug kūrybinio dėmesio.

Marius Baranauskas gimė 1931 m. liepos 24 d. Prienuose. Mokėsi Prienuose, Išlauže, Vilniuje, 1959–1965 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1957–1986 metais su pertrauka dirbo Eltoje fotokorespondentu. 1970–1976 m. ir 1986–1995 m. buvo spaudos agentūros APN, vėliau – „Novosti“ Lietuvos skyriaus foto žurnalistas. Per daugelį žurnalistinio darbo metų agentūrose ELTA ir APN aplankė beveik visus Lietuvos kampelius, pabuvojo 44 pasaulio šalyse.

Nuo 1959 m. dalyvavo  net 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotografijos parodose, įvairiuose konkursuose. Turėjo daug apdovanojimų – apie 200 medalių, diplomų, specialių prizų. Aukso medaliais apdovanotas Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. Surengė 34 autorines foto parodas įvairia tematika Lietuvoje ir užsienyje – Bulgarijoje, Danijoje, Kuboje, Lenkijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Latvijoje.

Išleido nemažai fotografijos albumų: „Naujasis Vilnius“ (su L. Ruiku, 1972 m.), „Dainavos kraštas“ (1979 m.), „Vaikų pasaulis“ (1982 m.), „Mūsų šeima“ (1986 m.), „Lietuvos žvejai“ (1988 m.).

„Marių Baranauską gerai pažinojau. Jis buvo ne tik aukšto meninio lygio fotografas, bet ir geras bičiulis, draugiškas kolega, pasiruošęs visiems padėti. Prisimenu, kai dar prieš mirtį jis kruopščiai ruošė savo darbus Prienų kraštotyros muziejui. Džiaugėsi, kad gimtinės muziejininkai jo nepamiršo, paprašė atsiųsti darbus, kitą medžiagą“, – sakė kartu su žurnalistų desantu važiavęs žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas.

1978 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko vardas (FIAP). 1992 m. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu už publikacijas ir parodas, skirtas 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje ir Atgimimo sąjūdžiui. 1994 m. buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos nusipelniusio menininko vardas (EFIAP).1996 m., deja, jau po mirties, Lietuvos žurnalistų sąjunga kolegai Mariui suteikė garbingiausią žurnalistinį apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją. Anapilin jis išėjo 1995 m. lapkričio 28 dieną.

Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu