Režisavo: Mark Osborne. Angliškas dubliažas: Rachel McAdams, James Franco, Mackenzie Foy, Marion Cotillard, Paul Rudd, Benicio Del Toro
Pirmą kartą po 1943-ųjų, kai knygynuose pasirodė Antuano de Sent-Egziuperi pasaka „Mažasis princas“ („Le Petite Prince“), žiūrovai turi galimybę išvysti animacinę knygos interpretaciją. Iki šiol turbūt garsiausia adaptacija buvo Stanley Doneno 1974-ųjų miuziklas, kuris, švelniai tariant, yra neypatingas. O štai prancūzų studija „Mikros Image“, tęsdama savo sėkmingą veiklą su animacijomis „Asteriksas: dievų žemė“ („Asterix: Le domaine des dieux“, 2014) bei „Munis“ („Mune“, 2015), nekartoja pirmtakų klaidų ir siūlo žiūrovams inovatyvią bei sentimentalią klasikinės pasakos versiją.
Prie projekto vairo sėdo amerikiečių režisierius Markas Osborne‘as, kurį išgarsino animacija „Kung Fu Panda“ (2008). Scenarijų parašė „DreamWorks“ veteranas Bobas Persichettis bei Irena Brignull, prieš tai taip pat dirbusi su animaciniu filmu „Dėžinukai“ („The Boxtrolls“, 2014). Talentinga komanda nusprendė įvilkti klasikinę pasaką į sumanią istoriją, kuria mėgautis gali tiek knygą skaičiusieji, tiek ir visiški šios istorijos naujokai. Žinoma, bet kokios gerai žinomų kūriniu interpretacijos visada susilaukia tam tikros kritikos, tad „Mažasis princas“ nėra išimtis.
Animacinis filmas naudoja įrėmintos istorijos techniką. Klasikinė pasaka apie aviatorių, nukritusį Sacharos dykumoje ir sutikusį Mažąjį princą, yra įrėminta į istoriją apie bevardę mergaitę. Atsikrausčiusi su mama į naujus namus, ši ruošiasi naujiems mokslo metams. Tačiau kaimynystėje gyvenantis ekscentriškasis senukas supažindina mergaitę su „Mažojo princo“ istorija. Netrukus tarp jų užsimezga tikra draugystė, kuri turės atlaikyti ne tik griežtos mamos primetamas taisykles, tačiau ir patį laiką.
Būtent pasakojimo technika yra daugiausiai kritikos susilaukusi filmo dalis, kadangi ji ne tik itin dažnai naudojama Holivude, bet ir suardo legendinės Egziuperi pasakos struktūrą. Epizodiniai sugrįžimai į pasaką palieka fragmentiškumo poskonį, o trečiajame filmo akte vaizduojami įvykiai apskritai neegzistuoja knygoje. Nenuostabu, kad tokios režisūrinės interpretacijos susilaukia beveik visuotinio pasipiktinimo iš originalaus teksto gerbėjų.
Tačiau net ir patys didžiausi filmo kritikai pripažįsta neabejotiną animacijos dizaino unikalumą. Filmas pradedamas pieštine animacija. Vėliau pereina į vakarietiškai akiai labiau įprastą kompiuterinės grafikos dizainą. Dar vėliau pasitelkiama skaisčiai dažyto popieriaus ir rankomis lipdyto molio technika, siekiant išlaikyti pagarbą originalios knygos piešiniams. Pastaroji technika yra akį virpinantis reginys, kuris niekuo nenusileidžia gerai žinomiems filmams, kaip Weso Andersono „Šaunusis ponas Lapinas“ („Fantastic Mr. Fox“, 2009) ar Henry Selicko „Koralaina ir slaptas pasaulis“ („Coraline“, 2009). Galop turtinga tekstūra vėl grąžinama į pažįstamus kompiuterinės grafikos klodus.
Varijavimas stiliumi praturtina „Mažąjį princą“ ne tik kaip animacinį filmą, tačiau ir kaip subtilios filosofijos patirtį. Turtinga istorijos semantika ir metaforiškumas yra tikrasis originalo triumfas. Knyga yra tokia priešinga mūsų šiuolaikinėms istorijos pasakojimo dogmoms, jog privalo egzistuoti tam tikra laisvė, norint sukurti visavertę filmo versiją. Pamažu žiūrovas ima suprasti, jog Markas Osborne‘as išlaiko puikų balansą tarp klasikinės pasakos ir savosios istorijos apie vaikystę.
Tačiau net ir patys didžiausi filmo kritikai pripažįsta neabejotiną animacijos dizaino unikalumą. Filmas pradedamas pieštine animacija. Vėliau pereina į vakarietiškai akiai labiau įprastą kompiuterinės grafikos dizainą. Dar vėliau pasitelkiama skaisčiai dažyto popieriaus ir rankomis lipdyto molio technika, siekiant išlaikyti pagarbą originalios knygos piešiniams.
„Mažasis princas“ yra vaikystės užmarštis, naudojant egziuperiškas spalvų paletes ir jau pažįstamą simbolizmą apie draugystę, meilę, ištikimybę bei laimę mažuose atradimuose. Pasitelkiant pasakos motyvus, atveriamas pasaulis augančiam protui. Filmas nebijo panaudoti ašaras ir dramą, siekiant paliesti tikras gyvenimo ir mirties, egzistencinės vienatvės ir nematomų akimi vertybių temas. Nors mažieji žiūrovai liks prikaustyti pačios animacijos raibulių, toks daugiasluoksnis turinys, vis dėlto, yra skirtas vyresniems.
Skambant išties pasakiškoms Hanso Zimmerio ir Richardo Harvey kompozicijoms bei įsiterpiant originalioms baladėms, „Mažasis princas“ atsiveria kaip visavertė vaizdo, garso ir minties manifestacija. Nepaisant visiems pažįstamų „amerikietiškų“ pustonių, filmas veržiasi iš tradicijų kiauto, išlaikydamas taip reikalingą autentiškumą šiuolaikinėje animacijoje. Filmas, pagerbdamas nemirtingą pasaką, išlaiko savo individualią viziją ir dėl to yra geriausia iki šiol sukurta kinematografinė „Mažojo princo“ adaptacija.
