Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ne įtikinėti žmogų, o parodyti alternatyvą

10/21/2016 Aidas
religion-1015

Vilniuje, šalia Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esančiame vienuolyne, gyvena penki broliai dominikonai, šiemet švenčiantys Pamokslininkų ordino įkūrimo 800 metų sukaktį. Žinomiausias dominikonų veidas Lietuvoje neabejotinai yra tėvas Pijus – visados linksmas ir šmaikštus, neieškantis žodžio kišenėje ir nevengiantis dalyvauti televizijos laidose.

- Gimėte dar sovietmečiu, kai vaikščiojimas į bažnyčią buvo nepageidautinas ir sekamas valdžios. Koks buvo Jūsų pirmasis sąlytis su tikėjimu, ar kas nors iš artimųjų supažindino Jus su Dievu, buvo tikėjimo pavyzdys?

- Gimiau ir užaugau tikinčių žmonių šeimoje, tad nuo pat vaikystės priklausiau Katalikų Bažnyčios bendruomenei. Tačiau, žinoma, vaikystėje ir paauglystėje tikėjimas buvo paviršutiniškas, dar nesupratau, kokią naudą tikėjimas duoda gyvenime. Paprašydavau, kad Dievas padėtų gerai parašyti kontrolinį ar išlaikyti egzaminą, ir tiek.

Močiutė norėjo, kad labiau įsitraukčiau į Bažnyčios gyvenimą, todėl patarnavau šv. Mišioms. Tačiau man tai buvo labiau prievolė, kurią reikia atlikti, ir ko laisva valia gal būčiau ir nedaręs. Tad tikėjimo ABC gavau iš šeimos, o sąmoningas tikėjimas tebesiformuoja iki šios dienos.

- Nuo vaikystės veikiausiai nežinojote, kad norite būti vienuolis. Kuo svajojote būti užaugęs ir kada apsisprendėte pasirinkti kunigystės kelią?

- Kai buvau dar mažas, senelis gulėjo ligos patale, mama mane apvilkdavo ilgais baltais naktiniais ir liepdavo eiti palinkėti seneliui labos nakties. Kai aš, trejų metų pyplys, nueidavau taip apsirengęs pas senelį, jis mane pamatęs sakydavo: „O, mūsų kunigėlis!“ Man tai labai nepatikdavo – „Ne, nenoriu užaugęs būti joks kunigėlis! Aš ne kunigėlis!“ – pykdavau.

Žinoma, augdamas niekada negalvojau, kad būsiu kunigas, o tuo labiau vienuolis. Vaikystėje norėjau būti vairuotoju, o aplinkybės gyvenimą pakreipė kita linkme. Vėliau supratau, kad tos aplinkybės buvo visai ne atsitiktinumas, o Dievo vedimas.

Sulaukęs 19 metų pradėjau mąstyti, ko noriu iš gyvenimo. Labai smagu, kai baigęs mokyklą tampi nuo nieko nepriklausomas, nei mokytojai, nei mama nebenurodinėja, kaip gyventi. Tačiau tai kartais tampa ir nelaime, kai tokios būklės žmogus užstringa visam gyvenimui. Ačiū Dievui, man gana anksti kilo klausimų, ko siekiu ir noriu iš gyvenimo. Suvokiau, kad neegzistuoju šioje žemėje šiaip sau, ir pradėjau mąstyti, koks yra mano gyvenimo tikslas.

Nuo vaikystės atsimenu močiutės raginimus atkreipti dėmesį į Dievo Žodį ir tai, ką jis sako apie žmogaus gyvenimą. Labai greitai supratau, kad Jėzaus paskelbta Geroji Naujiena ir yra tai, kas šiandieniame pasaulyje įvardijama kaip „laimingo gyvenimo formulė“, „sėkmingo gyvenimo dėsniai“ ir t. t. Gyvenime svarbiausi trys dalykai: pirmiausia aiškiai suvokti savo gyvenimo tikslą, jį supratus realizuoti savo talentus ir mylėti artimą kaip save patį.

Sakydamas „Tikslas“, turiu omenyje žodį iš didžiosios raidės. Kadangi kaip tikintis žmogus įvertinu, kad žmogaus gyvenimas tęsiasi dar gerokai po mirties, vadinasi, ir mano gyvenimo tikslas turėtų būti atitinkamai apimantis ne tik mano egzistenciją šioje žemėje, bet ir po jos. Juk ateis mirtis, ir kas tada bus? Jėzus sakė: „Einu į Dangiškojo Tėvo namus jums vietos paruošti.“ Vadinasi, aš esu kelionėje, pakeliui į Dangiškojo Tėvo namus.

Antroji Jėzaus įvardijama tiesa yra pareiga supratus gyvenimo tikslą realizuoti save, atskleisti savo potencialą, Evangelijoje įvardijamus talentus. Supratau, kad nesu tiesiog žmogus kaip visi: turiu talentų, kurių neturi kiti, ir neturiu to, ką matau kituose. Vadinasi, reikia atrasti būdą, kuriuo galėčiau geriausiai atskleisti save.

Galiausiai – trečia tiesa, kurią Jėzus ypač akcentuoja, yra priesakas mylėti savo artimą kaip save patį. Tai ir reiškia, kad realizuodamas save turiu nepamiršti, jog gyvenu tarp žmonių, ir bene didžiausia paslauga, kokią galiu padaryti kitam žmogui tuo išreikšdamas savo meilę, tai padėti jam atrasti savo gyvenimo tikslą. Žmogus nelaimingiausias yra tada, kai nežino savo tikslo, dėl ko ir kur eina. Tai sukuria beprasmybės jausmą. Mylint kitą žmogų reikia jam padėti rasti tą kryptį, iš kurios gimtų viltis ir gyvenimo džiaugsmas. Visa tai apsvarstęs supratau, jog noriu būti kunigas. Tuo labiau kad turėjau gerų pavyzdžių: Plungėje tarnavo geras mano šeimos draugas kunigas Petras Našlėnas, daug metų pragyvenęs Sibiro lageriuose, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Taigi teisingo ir gero kunigo pavyzdį jau turėjau prieš akis. Taip palaipsniui svarstydamas ir supratau, kad tai – mano pašaukimas.

Pavyzdžiui, sovietų laikais buvo aiškiai akcentuojama ateizmo ideologija, žmonės buvo formuojami propagandinėmis priemonėmis, buvo stengiamasi sukompromituoti ir paniekinti tikėjimą, iškreipti tiesą, kad žmogus jokiu būdu nesvarstytų už ir prieš, bet dar nesvarstęs atmestų tikėjimą kaip gėdingą praktiką.

Žmogus nori būti laimingas arba bent jau paragauti tos laimės čia ir dabar. Jėzus ne be reikalo sako – jums prisiartino Dievo karalystė. Ji ne kažkur toli ar kada nors po mirties, o Jėzus sako, kad jums prisiartino Dievo Karalystė. Man tai pasirodė taip realu ir čia, ir dabar įgyvendinama, kad nusprendžiau stoti į Telšių seminariją.

- Sakėte, kad užaugote tikinčių žmonių šeimoje. Tačiau neretai būna, jog net ir tikintys tėvai, sužinoję apie vaiko apsisprendimą stoti į seminariją ar vienuolyną, sutinka šią žinią toli gražu ne džiaugsmingai. Kokia buvo Jūsų artimųjų reakcija?

- Mokykloje buvau labai aktyvus vaikas, kartais net hiperaktyvus, o tokie vaikai dažnai būna linkę į chuliganizmą. Tokių negerų tendencijų turėjau ir aš. Kai pasakiau, kad stoju į seminariją, mama, žinoma, susiėmė už galvos ir ėmė dejuoti, kaip čia bus su anūkais. Tačiau mūsų giminėje „mafijos galva“ visada buvo penkis vaikus pokario metais užauginusi močiutė, visai mūsų giminei rodžiusi didvyrišką laikyseną. Tad, mamai pradėjus aiškintis santykius, močiutė tik sėdėjo, stebėjo ir galiausiai pasakė: „Vis geriau negu žulikas.“ Supratau, jog gavau palaiminimą (juokiasi). Pamažu visi pradėjo džiaugtis, kad šeimoje bus kunigas.

- Studijavote Telšių kunigų seminarijoje, bet jos nebaigęs nutarėte stoti į dominikonų vienuolyną. Tai gana netikėtas pasirinkimas, turint omenyje, kad Lietuvoje tebuvo likęs vienas dominikonas, o „ant bangos“ buvo iš pogrindžio išėję pranciškonai bei per visą sovietmetį pogrindyje aktyviai veikę jėzuitai. Kadangi patraukė ne įkvepiantys pavyzdžiai, vadinasi, didelį įspūdį turėjo padaryti pati šv. Dominyko asmenybė. Tad kas būtent patraukė?

- Įstojau į seminariją turėdamas norą realizuoti save ir savo pašaukimą šioje žemėje. Kaip jaunas žmogus, buvau kupinas idealų, o kai turi idealų, tai tau jūra iki kelių vos ne tikrąja to žodžio prasme. Pradėjęs studijuoti susipažinau su Bažnyčios ir katalikiškų ordinų istorija, tokiomis asmenybėmis kaip Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, dominikonų ir pranciškonų teologine mokykla. Pasidarė įdomu, kas tie pranciškonai ir dominikonai. Gilindamasis pamačiau, kad tai yra pamokslininkų ordinas, turintis labai aiškią, Jėzaus apaštalams duotą misiją – eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją. Dominikonai kaip tik su šita misija ir yra įsteigti – būti pamokslininkai. Man tai taip tiko, kad pastudijavęs dominikonų istoriją ir dvasingumą supratau, jog čia yra tai, ko iš tikrųjų noriu. Vienuoliu būti yra gyvenimo būdas, o vienuolis gali turėti ir kunigo profesiją. Tas komplektas man labai pritiko.

- Esate kunigas vienuolis, turite daryti daugelį skirtingų dalykų – aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių, tuokti, krikštyti, laidoti, lankyti ligonius, išklausyti ir patarti per dvasinius pokalbius, organizuoti bažnytinius renginius, vesti rekolekcijas, taip pat ir neapleisti maldos. Būtų galima sąrašą pratęsti, bet norisi paklausti: kas Jums atrodo kunigystės esmė, svarbiausioji misija?

- Mano, kaip dominikono, pašaukimas visų pirma yra pamokslavimas – gyvu žodžiu tarnauti žmonėms ir padėti jiems suprasti, kad kiekvienas iš jų privalo turėti didįjį gyvenimo Tikslą. Toje misijoje labai pasitarnauja kunigo tarnystė. Dievas savo gailestingumą apreiškė per Jėzų Kristų, o Jis paliko Bažnyčiai regimų ženklų – sakramentus, sakramentalijas, maldos susirinkimus. Kitaip tariant, kunigas, kaip bendruomenės įgaliotas asmuo, tais patarnavimais ir iš Dievo gautais regimais ženklais žmonėms padeda keliaujant Dangiškojo Tėvo namų link. Kai žmogus nori pradėti šią kelionę į Dangiškąją Tėvynę, aš, kaip kunigas, esu pašauktas priimti jį į tikinčiųjų bendruomenę, tą piligrimų būrį, suteikdamas Krikšto sakramentą. Jeigu žmogus jau eidamas tikėjimo keliu užkliuvo už akmens ir parpuolė į pelkę bei supurvino ir išbarstė iš Dievo gautą malonę, aš, kaip Bažnyčios įgaliotas asmuo, vėlgi esu pašauktas nuimti jam naštas, Dievo malone per išpažintį jį nuprausti ir sakyti: „Dievo malone vėl esi švarus. Eik ir nebenusidėk.“

- Žmonės Jus vertina kaip novatorišką kunigą, nuoširdų, mokantį suprantamai paaiškinti tikėjimo tiesas, priartinti tikėjimą prie kasdienybės. Tačiau į Dominikonų ordiną įstojote dar Lietuvos atgimimo laikais, kai Lietuvos Bažnyčioje pirmuosius tvirtus žingsnius žengė Vatikano II Susirinkimo reformos, arba, kitaip tariant, išsilaisvinusi Lietuvos Bažnyčia mėgino pasivyti Visuotinės nueitą kelią. Kas suformavo esamą žvilgsnį į kunigo tarnystę?

Nesistengiu būti kažkoks ypatingas. Viena, ko noriu, yra tai, kad žmogus, būdamas laisvas, darydamas gyvenimo pasirinkimus, turėtų visą reikiamą informaciją. Žmogus yra laisvas iš prigimties, tačiau tik būdamas gerai informuotas gali iš tiesų laisvai pasirinkti. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti Dievui „taip“ arba „ne“, tačiau neturėdamas informacijos jis neturi iš ko rinktis.

Pavyzdžiui, sovietų laikais buvo aiškiai akcentuojama ateizmo ideologija, žmonės buvo formuojami propagandinėmis priemonėmis, buvo stengiamasi sukompromituoti ir paniekinti tikėjimą, iškreipti tiesą, kad žmogus jokiu būdu nesvarstytų už ir prieš, bet dar nesvarstęs atmestų tikėjimą kaip gėdingą praktiką. Stodamas į seminariją ir Dominikonų ordiną aš norėjau ir iki šiol tebenoriu suteikti žmogui visą informaciją apie alternatyvą –Jėzaus skelbtą Evangeliją. Ne mano darbas yra įtikinėti žmogų, kad jis pasirinktų vienaip, o ne kitaip. Mano pareiga – parodyti alternatyvą.

Sekuliari visuomenė ir praktinis ateizmas savo informaciją pateikia visais įmanomais būdais, o kas, jeigu ne aš, pateiks žmogui alternatyvų kelią? To tikslo vedamas ir galvoju, kaip aiškiai ir paprastai išdėstyti evangelinę tiesą žmogui, kad jis galėtų kelti klausimus ir pasirinkti. Tas noras turbūt ir suformavo mane kaip žmogų, kuris stengiasi tiesiai šviesiai viską pasakyti. Visada meldžiuosi, kad Dievas kalbėtų mano lūpomis, per mano žodžius, ir paliestų žmogaus širdį.

Pagal žurnalą „Kelionė“

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu