Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Pasu per šalies įvaizdį

08/04/2017 Aidas

„Michailas Saakašvilis – mano bičiulis dar nuo studentavimo laikų. Prisimenu jį kaip valingą ir ryžtingą žmogų, bei turiu pagrindo juo pasitikėti“, – 2015 metų gegužės 3 dieną savo „Twitter“ paskyroje parašė Petro Porošenka. Tą dieną jis asmeniškai įteikė buvusiam Gruzijos prezidentui Ukrainos pasą.

Tuo metu nemažai ekspertų kritikavo Ukrainos prezidentą ir išreiškė susirūpinimą, jog buvusio kaimyninės šalies vadovo gauta Ukrainos pilietybė pablogins Ukrainos ir Gruzijos tarpusavio santykius, mat pastaroji jau tuomet pranešė apie planus patraukti Saakašvilį ir jo komandą baudžiamojon atsakomybėn.

Po dvejų metų staiga paaiškėjo, kad Saakašvilis „nuslėpė“ nuo Ukrainos informaciją apie baudžiamąjį persekiojimą Gruzijoje. Būtent „staiga paaiškėjo“, nors Gruzija toli gražu ne kartą Ukrainai užsiminė apie Michailo Saakašvilio išdavimą jai, kad būtų galima surengti „sąžiningą teismą“.

Vargu ar atsirastų Ukrainoje nors vienas žmogus, kuris tikėtų, kad formuluotė „nepilni duomenys, pateikti gaunant pilietybę“ yra kažkas kito, o ne pretekstas atsikratyti triukšmingo politiko, pretenduojančio į rimtą vietą Ukrainos politiniame zoologijos sode. Ginčai, jau visą savaitę netylantys ukrainiečių gretose, daugiausia dėmesio skiria svarstymams, kaip įvertinti tai, kas įvyko: teigiamai, ar kaip išpuolį prieš pilietinę visuomenę.

Ko gero, tai yra pats geriausias pavyzdys to, koks pragaištingas ir pavojingas yra šis prezidento sprendimas. Politikai iki šiol nepraleidžia progos užkrėsti ukrainiečių „teisinio nihilizmo“ bacila, demonstruodami piliečiams, kad įstatymus galima (ir netgi reikia) laužyti „politinio tikslingumo“ labui. Ukrainiečiai išsako nuomonę, kad jei jau tas Saakašvilis taip kenkia Ukrainai, tai atimti iš jo pilietybę (tegu ir apeinant Konstituciją) yra tinkamas sprendimas. Lygiai taip pat, kad jei jau jis yra paskutinė Ukrainos viltis užtikrinti reformas, tai suteikti jam pilietybę išimties tvarka ir supaprastinta procedūra irgi yra priimtina.

Iš tiesų, visa ši situacija įvyko dėl vienos labai aiškios priežasties: nepagarbos įstatymams, kuriems pavaldūs yra visi – ir politikai, ir eiliniai piliečiai. Petro Porošenka, siekdamas populiarumo tarp rinkėjų, į vadovaujamus šalies postus kvietėsi užsieniečius, kas yra draudžiama Ukrainos įstatymų. Tam ir prireikė pagreitintos pasų išdavimo „variagams-reformatoriams“ procedūros. Šiandieninio skandalo priežastis yra ta, kad pilietybė, kaip valstybinis institutas, Ukrainoje iki šiol yra valdžią turinčiųjų manipuliacijų objektas. Ją dovanoja, perka, „padaro“ už sąlyginai nedidelius pinigus. Ja apdovanoja reikalingus žmones. O dabar ją dar ir atiminėja. Tiesiog pagal pačias geriausias sovietmečio tradicijas. Ukrainos Konstitucijoje nėra numatytos pilietybės atėmimo procedūros. Na, bet kas žiūri į Konstituciją, kai „tėvynė pavojuje“.

Ukrainietiško paso atėmimo iš Michailo Saakašvilio epopėja tapo tikru veiksmo trileriu, prifarširuotu „suokalbio teorijų“ ir pompastiškų monologų. Pranešimą apie prezidento įsaką išplatino Olego Liaško „Radikalų“ partijos narys Igoris Mosijčiukas, o Valstybinė migracijos tarnyba, ministrų kabinetas ir prezidento administracija ilgai ir iškalbingai šiuo klausimu tylėjo. Viskas atrodė kaip specialioji nepalankaus asmens pašalinimo iš šalies daugiau mažiau civilizuotu būdu operacija.

Pats Michailas Saakašvilis prakalbo irgi tik kitą dieną. Tačiau kai jis ėmė kalbėti, maža nepasirodė niekam. Mes išgirdome ir apie oligarchų suokalbį, grasinimus, Viktoro Janukovyčiaus reinkarnaciją, apie Ukrainos bandymus paveikti JAV prezidento rinkimus. „Saakašvilį praspyrė, bet jis žadėjo sugrįžti“, – šaukė ukrainietiškų laikraščių antraštės. Pilietybės atėmimas iš žinomo, bet nelabai aukštai reitinguojamo ukrainiečių (?) politiko pavirto nacionalinio masto cunamiu, grasinančiu užlieti Ukrainą abejotino kompromato banga. Jungtinėse Valstijose Saakašvilis ėmėsi audringos veiklos, pažadėjo grįžti į Ukrainą įstatyminiu keliu, apskundė prezidento įsaką Apeliaciniam teismui. Kad viskas skambėtų dar įtikinamiau, partijos „Nauja griaunanti jėga“ lyderis pavadino save „pačiu populiariausiu Ukrainos opozicijos atstovu“ ir apkaltino Petro Porošenką sukūrus diktatūrą. Be to, naujai iškeptas „pasaulio pilietis“ nepraleido galimybės atsakomybę už savo neefektyvumą Odesos srities gubernatoriaus poste perkelti ant prezidento, buvusio ir esamo premjerų bei Vidaus reikalų ministerijos vadovo.

Gali pasirodyti, kad aš palaikau Michailo Saakašvilio pusę. Nė kiek. Pirmiausia, ką Saakašvilis padarė po patvirtinimo apie atimtą pilietybę – ėmė išnaudoti situaciją siekdamas suteikti sau politinio svorio. Viename iš interviu jis net pažadėjo atskristi į Ukrainą ir nusileisti tarptautiniame „Borispolio“ oro uosto terminale, jei jo neleis į Ukrainos teritoriją. Įsakas dėl pilietybės atėmimo užklupo Saakašvilį viešintį JAV. Tad Tomo Hankso kine suvaidinto herojaus „žygdarbis“ – ne vienintelė pramoga, prieinama šiam „piliečiui su atimtomis pilietinėmis teisėmis“, kol spręsis jo situacija. Apie jokį kriminalinį persekiojimą ar bandymus išduoti Saakašvilį „susidorojimui“ Gruzijoje, kalba irgi neina. Lietuva Saakašviliui pasiūlė lietuvišką pasą. Į tai jis atsakė, kad jokios šalies neprašys politinio prieglobsčio ar pilietybės. Vietoj to, jis kovos „už teisę būti Ukrainos piliečiu“. „Aš turiu tik vieną pilietybę – Ukrainos, ir jiems nepavyks jos iš manęs atimti“, – sakė jis „Facebook“ paskelbtame vaizdo įraše. Rudeniop Saakašvilio komanda žada pateikti ieškinį Europos žmogaus teisių teismui o taip pat organizuoti masines protesto akcijas. „Teisme ir gatvėse“ – maždaug taip buvusio Gruzijos prezidento planus kovoti už ukrainietiško paso susigrąžinimą pakomentavo Saakašvilio atstovė spaudai Darina Čiž.

Išsamiame interviu leidiniui „Ukrainskaja Pravda“ Michailas Saakašvilis papasakojo apie tai, kad prezidento įsakas – tai kerštas už principinę politinę poziciją. Per dvejus metus Ukrainos valdžioje jis pasmerkė Arsenijų Jaceniuką, agitavo priešlaikiniuose rinkimuose Černigove už Petro Porošenos bloko narį Serhijų Berezenką, mėtė stiklines į Arseną Avakovą, sukūrė politinę partiją ir pabuvo televizijos laidų vedėju. Sklando gandai, kad būtent peržiūrėjus kelias Michailo Saakašvilio vedamas pokalbių laidas galutinai neišlaikė prezidento kantrybė. Jei atvirai, tai „napalmo“, kuriuo buvęs „patikimas draugas Miša“ padeginėjo viską ir visus, įskaitant patį Porošenką, iš tiesų buvo daugokai. Šios laidos buvo stebėtinai panašios į propagandinius Kremliui pavaldaus „Pirmojo kanalo“ skiedalus. Dabar Saakašvilis aiškina, kad žino visus tamsius ir slaptus Ukrainos politikos užkulisių reikaliukus. Tik reikalas tas, kad kritikuoti Porošenką (tiksliau, „nutekinti slaptą informaciją“) jis pradėjo tik tada, kai buvo atleistas iš Odesos srities gubernatoriaus posto.

Iki tol Saakašvilis rinkosi išsisukinėti nuo tiesioginio atsakymo į ukrainiečių žurnalistų klausimą, kodėl Arsenijui Jaceniukui paliekant Ukrainos ministro pirmininko postą, jis pasmerkė „nusikalstamas Jaceniuko schemas“, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie „Porošenkos schemas“. Kodėl jam pakako „principingumo“ ištarti Martinenkos pavardę, tačiau bet koks „principingumas“ staiga išgaruodavo vos tik kalbai pasisukus apie Porošenkos verslo partnerį Igorį Kononenką? Stojęs į kovą su Arsenijaus Jaceniuko komanda, Saakašvilis labai rimtai tikėjosi Ukrainos ministro pirmininko pareigų, todėl nelietė prezidento ir jo artimiausios aplinkos. Tiesa su taktiniais nutylėjimais – tai irgi politinės kovos būdas. Tik, atleiskite, nesuprantu, kuo čia dėtas principingumas ir antikorupcinis sąžiningumas.

Daugelio ekspertų nuomone, Saakašvilis savo politinį amplua pastatė ant konflikto ir situacijos Ukrainoje destabilizavimo. Apskritai, Petro Porošenka pats susikūrė problemą, iš pradžių pabandęs panaudoti Saakašvilį prieš grėsmingus politinius „koalicijos partnerius“, o tada nusprendęs jo atsikratyti absurdišku pilietybės atėmimo keliu.

Šioje bjaurioje istorijoje labiausiai nukentėjo Ukraina. Jau dabar Saakašvilis kaltina šalį būtais ir nebūtais dalykais aktyviau nei dauguma antiukrainietiškų pažiūrų propagandininkų. O Petro Porošenka su Konstitucija elgiasi kaip tinkamas – t.y. taip, kaip tuo metu naudinga asmeniškai jam pačiam. Savaime suprantama, visi skandalo dalyviai pasistengs iš susidariusios situacijos išspausti kuo daugiau politinių dividendų. O kol kas šalies piliečiai renkasi, kurią pusę palaikyti šiose politinėse rietenose ir sprendžia, dėl kurios pusės pergalės lažintis, vietoj to, kad reikalautų stiprinti teisinį valstybės pagrindą. Nieko nuostabaus, kad pralaimėjusieji bus Ukrainos piliečiai.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu