Sekmadienio vakarą Lietuvos viešoji erdvė pasipuošė šiaudinėmis skrybėlėmis. Prognozuota lygi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kova tapo visišku vienos pusės dominavimu. 56 – tokį įspūdingą mandatų skaičių rinkėjai delegavo valstiečiams žaliesiems, kurie praėjusiame Seime turėjo tik vieną vietą.
Panašu, kad toks rinkėjų palaikymas buvo staigmena net ir partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kuris optimistiškiausiose svajose planavo 50 mandatų. Kas nutiko, kad Lietuva per naktį nusidažė žaliai? Atmesčiau mintį, kad rinkėjus sužavėjo konkrečios LVŽS siūlomos iniciatyvos. Kampanijos metu buvo akivaizdu, kad bendros pozicijos daugeliu klausimu nėra net ir tarp partijos lyderių, kuriems tekdavo aiškinti vienas kito poziciją. Už ką tuomet buvo balsuojama?
Pirmiausia, buvo balsuojama už permainų iliuziją. Buvęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis ir kiti prieš pat rinkimų kampaniją prie R.Karbauskio partijos prisijungę asmenys sukūrė iliuziją, kad tai nauja politinė jėga. Lengvabūdiškai pamiršta partijos istorija ir Kazimiros Prunskienės valdymo laikotarpis. Dar svarbiau, ta politinė jėga pateikė save kaip atsvarą tradicinėms politinėms jėgoms. Tradicinis populistinis modelis – mes nepolitikuojame, mes einame dirbti. Skirtis mes ir jie, kurią sukuria politinės jėgos neapibrėžtumas, paslankumas. Galime dirbti su bet kuo. Valstiečiai ir žalieji pasirinko vienijimo žinią, kurią išlaiko ir po sėkmingų rinkimų.
Daugeliui patraukli strategija neatskleidžia tikrųjų pažiūrų. R.Karbauskis rinkimų naktį pareiškė, kad nemato skirtumo tarp socialdemokratų ir konservatorių. Vadinasi, jis nemato jokio vertybinio skirtumo ir politinių pažiūrų išsiskyrimo. Tai tik patvirtina profesionalų vyriausybės pažadas ir desperatiškas bandymas atsiriboti nuo politinių sąsajų net ir tada, kai kalbama apie politinius postus, sprendimus ir atsakomybę. Kokia tuomet yra valstiečių ir žaliųjų kryptis? Jokia. Aprašydamas partiją prieš rinkimus aš pabrėžiau, kad tai partija su daugybe iniciatyvų, tačiau be savybių, vienijančių ne tik jos narius, bet net ir lyderius. Tai yra rinkėjų vilties partija, neturinti tai vilčiai būtino politinio turinio.
Būtent dėl šios vilties rinkimai vienmandatėse tapo ne asmenybių, o partijos įvaizdžio triumfu. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad premjeras Algirdas Butkevičius sugebėjo prapilti rinkimus Vilkaviškyje, susidūręs su bušido kovotoju Kęstučiu Smirnovu? Rinkėjai dar kartą spjovė į racionalų politinį pasirinkimą ir išreiškė paramą vilties kandidatams. Didelę dalį atsakomybės už šią viltingą Seimo daugumą ir jos darbus turės prisiimti S.Skvernelis, kurio prisijungimas tapo partijos kilimo pradžia. Rinkėjai turės įvertinti, ar jo prieš rinkimus skelbti pasisakymai atitiks partijos darbus.
Kodėl antrasis rinkimų turas tapo skausminga pamoka konservatoriams? Rinkimus daugiamandatėje apygardoje laimėję konservatoriai susidūrė su skausminga tikrove. TS-LKD oficialiai skelbė bandantys vienyti rinkėjus, tačiau realybė parodė, kad konservatorių rinkėjai vis dar išliko labai aiškiai sluoksniuota grupė.
Valstiečiai ir žalieji pritraukė beveik visų likusių partijų rinkėjus, pridurdami socialdemokratų valdymu nusivylusius tradicinius jų rinkėjus, ir aprėpė spektrą nuo centro kairės iki centro dešinės. Taip pat ir tuos, kurių pažiūros prasideda ir baigiasi pašalpos ar pensijos didinimo klausimu. Dešinieji šiuose rinkimuose surinko 44 mandatus ir tai puikus rezultatas, prisimenant, kad dar prieš pusantrų metų konservatoriai buvo didžiausioje savo istorijoje reitingų duobėje, o tuo metu į viršų kilę liberalai gavo kelis triuškinančius smūgius Eligijaus Masiulio skandalo ir Antano Guogos siautėjimo bei pasitraukimo forma.
Būtent šiai rinkėjų daliai, liberaliam ar moderniai konservatyviam jaunimui, sunkiausia susitaikyti su likusios rinkėjų dalies pasirinkimu. Nepaisant aktyvumo socialiniuose tinkluose ir skelbiamos naujosios politikos gerosios žinios, rezultatai rodo ne žvilgsnį į ateitį, o žengimą link aršaus tradicionalizmo ir provincialumo. Valstiečiai ir žalieji labai griežtai atskiria save nuo liberalios demokratijos vertybių. Individo laisvės ir pasirinkimas skamba kaip keiksmažodis LVŽS strategijos kontūruose. Tai labai bloga žinia tiems, kurie įsivaizduoja, kad Lietuva turėtų žengti vis labiau vakarietiška kryptimi. Tam tikra prasme, šie rinkimai tapo ateities pralaimėjimu.
Kol kas neaišku, kas sudarys valdančiąją koaliciją, tačiau tiek konservatorių, tiek socialdemokratų prisijungimo atveju, akivaizdu, kad koalicijoje ir net partijų viduje vyks vertybiniai konfliktai, kurie stabdys vyriausybės darbą. R.Karbauskis jau sugebėjo sukurti konfliktą su konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, rinkimų dieną atvirai šaipydamasis iš galimo koalicijos partnerio pasisakymų. Keistoje pozicijoje nuolat atsiduria ir S.Skvernelis, kurio viešus pasisakymus aiškina jo kolega. G.Landsbergis lakoniškai pabrėžė, kad R.Karbauskis atėjo ne iš tos pačios kultūrinės erdvės. Ne iš tos pačios kultūrinės erdvės į Seimą žengs ir gausus būrys LVŽS parlamentarų. Mano manymu, Lietuvai tai bus žingsnis į praeitį ir įdomios kovos už kiekvieną prieštaringą pasiūlymą pradžia.
Šaltinis: 15min.lt
