Daugiau 
 

Penkios liepos dienos

07/22/2016 Aidas
nesterenka-1003

Kartais mano prognozės pildosi su tokiu tikslumu, kad nustebina net mane patį. „Galiu pasakyti tik viena – nuobodžiauti neteks!“, prognozavau aš europines ir pasaulines perspektyvas savo straipsnyje „Amžinoji istorija“ dar 2014 metų vasarį, tačiau net nesitikėjau, kad viskas pasieks tokį lygį.

Liepos 14 dieną – dar vienas teroristinis aktas Prancūzijoje (neišmoktų pamokų šalyje). Nužudyti 84, sužeisti – 202. Žinoma, žudikas Mohamedas Bouhlelis yra musulmonas iš trečiojo pasaulio, anksčiau policijos jau sulaikytas, tačiau saugiai paleistas. Perfrazuojant garsų posakį, jei policija neina pas Mahometą, tai Mahometas eina į Nicą (taip pat ir pas šio miesto policiją – tarp žuvusiųjų yra ir policijos vado pavaduotojas). Eilinį kartą perduoti linkėjimai politkorektiškiems multikultūrininkams ir šaunamųjų ginklų priešininkams. Bouhlelis šautuvą, be abejo, turėjo (kaip visada, draudimai beginklėmis palieka tik aukas), tačiau, kaip žinia, jo pagrindiniu ginklu tapo sunkvežimis. Tai ką dabar pasiūlysite – uždrausti sunkvežimius? O gal tada iš karto uždrauskime dar ką nors, pavyzdžiui, benziną ir degtukus? Svarbu tik, kad noro būtų, o būdas tai padaryti tikrai atsiras.

Beje, man rašant šias eilutes, mus pasiekė dar naujienų ir Prancūzijos: nežinomas užpuolikas užėmė viešbutį Bollene mieste, pasinaudodamas... peiliu. Peiliu! Kas toliau – šakutė? Prieš kokį dar ginklą prancūzai pasirodys visiškai bejėgiai?

Beje, ar girdėjote neseniai pas mus Amerikoje nutikusią istoriją, kaip nusikaltėlis ėmė šaudyti į naktinio klubo lankytojus? Ne, ne, kalbu ne apie Orlando ataką! Kalbu apie išpuolį Lyman mieste, Pietų Kalifornijos valstijoje. Ten 32-iejų juodaodis spėjo sužeisti tris žmones iki pats sulaukė kulkos iš ketvirtojo. Viskas tuo ir baigėsi. Tačiau žiniasklaidos priemonės nepuolė apie tai skalambyti (tiesa, „Washington Post“ apie šį įvykį parašė). O kam? Nėra kalno lavonų, nėra ir sensacijos...

O štai beveik 300 nužudytų ir sužeistų (vieno vienintelio teroristo!) Prancūzijoje buvo puikus penas tarptautinei sensacijai. Tačiau praėjus vos parai, liepos 15-ąją, šią sensaciją užtemdė bandymas surengti politinį perversmą Turkijoje. Perversmas nepavyko, tačiau jo organizatoriai nužudė per 190 žmonių (dauguma jų – taikūs gyventojai) ir neteko 104 saviškių; sužeistųjų skaičius abiejose pusėse, pagal skirtingus šaltinius, varijuoja nuo 1 140 iki 1 400. Priminsiu, kad visa tai įvyko praėjus vos porai savaičių po teroristinio išpuolio Stambulo oro uoste, kuris nusinešė 42 gyvybes (taip pat buvo sužeisti 238 žmonės). Kaip pamenate, tame išpuolyje buvo aptiktas ne tai kad rusiškas pėdsakas, o tikras keturių eismo juostų greitkelis tiesiai į Papildomos chromosomos šalį (paaiškėjo, kad rusai buvo du savižudžiai teroristai ir 11 iš 17 suimtų įtariamųjų).

Koks jaudinantis reginys, kai taip vadinamoji Rusijos opozicija vos ne pilnu sąstatu puolė palaikyti perversmo rengėjus. Žinoma, iš naujo su Putinu susidraugavęs Erdoganas yra šunsnukis. Net nesakysiu, kad jis mūsų šunsnukis, nes visada sakau, kad „mūsų šunsnukių“ nebūna – jei jau kas ir nusipelno šios negarbingos charakteristikos, reiškia, patikimu sąjungininku jis iš principo negali būti. Tačiau kai liberalai sveikina karinį perversmą, nukreiptą prieš demokratiniu keliu išrinktą (be jokių kabučių!) ir toliau šalies piliečių palaikomą prezidentą, darosi mažų mažiausiai keista. Ypač, kai perversmininkai šaudo į beginklę minią, ko savo laiku nesiryžo daryti net Sovietų Sąjungos GKČP. (Apskritai, nepaisant skirtingos valdžios ir skirtingų politinių situacijų, Turkijos pučo kronika man labai priminė 1991-ųjų rugpjūtį – tokie pat žmonės su nacionalinėmis vėliavomis, beginkliai išėję prieš tankus ir besigulantys po jų vikšrais... Dauguma šių žmonių Turkijoje buvo labai europietiški, be musulmoniškų barzdų ir hidžabų, nors, žinoma, buvo ir tokių.) Ir nereikia sakyti – po galais, Kremliaus mulkį irgi palaiko 90 % Rusijos gyventojų. Nepamirškite, kad jie jį palaiko sėdėdami namie ant sofos, kol jis yra stiprus – o kai režimas ims griūti, ginti jo prieš kulkas nepuls niekas. Taip, kaip niekas iš Turkijos opozicininkų neišėjo į gatves palaikyti pučo rengėjų. O Erdogano rėmėjai išėjo.

Nuogąstavimai, kad režimą Erdoganas dabar sugriežtins iki negalėjimo (ką jau pradėjo daryti), žinoma, nėra be pagrindo (nors aš ir palaikau tai, dėl ko labiausiai sujudo Europa – apskritai manau, kad mirties bausmės panaikinimas yra viena iš didžiausių šiuolaikinės civilizacijos kvailysčių; kitas reikalas, kad mirties bausmė turi būti taikoma tik už tyčinę žmogžudystę, o ne už politiką, jei ta politika nepavirsta sąmoningu žudymu). Tačiau kas būtų įvykę perversmo pergalės atveju? Chaosas vienoje iš NATO valstybių, faktiškai prarastos priešakinės operacijų Sirijoje pozicijos, karinė neteisėto režimo diktatūra, pasirengusi dar entuziastingiau nei tas pats Erdoganas mestis į glėbį bet kokiam putinui mainais už pripažinimą... Bėgę nuo vilko, būtume užšokę ant meškos.

Tačiau kas būtų įvykę perversmo pergalės atveju? Chaosas vienoje iš NATO valstybių, faktiškai prarastos priešakinės operacijų Sirijoje pozicijos, karinė neteisėto režimo diktatūra, pasirengusi dar entuziastingiau nei tas pats Erdoganas mestis į glėbį bet kokiam putinui mainais už pripažinimą... Bėgę nuo vilko, būtume užšokę ant meškos.

Iki šeštadienio ryto pučas Turkijoje buvo nuslopintas. Sekmadienio, liepos 17-osios, rytą įvyko bandymas surengti perversmą taip vadinamoje Turkijos priešingybėje – Armėnijoje. Čia sukilimas buvo kur kas mažesnio masto – grupelė opozicininkų iš taip vadinamo „Steigiamojo parlamento“ užėmė policijos būstinės pastatą, tačiau į jų kvietimą tautiečiams išeiti į gatves atsišaukė vos keli šimtai žmonių. Nepaisant to, be aukų nebuvo apseita ir šiuo atveju – buvo nužudytas policijos pulkininkas (dar keletas aukšto rango pareigūnų, įskaitant šalies policijos vado pavaduotoją ir sostinės Jerevano policijos vado pavaduotoją, buvo paimti į nelaisvę), o svarbiausia, kad antradienį, liepos 19-ąją, kai aš rašau šias eilutes, sukilimas vis dar tęsiasi. Valdžia suėmė apie du šimtus opozicijos aktyvistų (neturinčių nieko bendro su policijos pastato užėmimu), vėliau juos paleido, tačiau šturmuoti sukilėlių užimtos būstinės nesiryžo. Prie užimto policijos pastato nuolat traukia prijaučiantys radikalams, jų neprileidžia specialiosios pajėgos, į policiją lekia akmenys, jau yra nukentėjusiųjų ir per šiuos susidūrimus. „Steigiamojo parlamento“ nariai reikalauja paleisti politinius kalinius (pirmiausia – vieną iš savo pačių lyderių Žirairą Sefilianą, anksčiau suimtą dėl, kaip atrodo, sufalsifikuotų kaltinimų) ir atsistatydinti prezidentą Seržą Sargsianą. Į tikrą revoliuciją tai ir toliau nėra nė iš tolo panašu, tačiau kai autoritarinis režimas (o prorusiškas Sargsiano režimas jau tikrai nėra demokratinis) demonstruoja neryžtingumą, tai jam yra prastas ženklas – vadinasi, dar visko gali būti.

Ir vėl privalau pabrėžti, kad noras bičiuliautis su Rusija niekam gero neatnešė – nei Prancūzijai, nei Turkijai, nei Armėnijai. Ne, aš nesakau, kad visi mano išvardinti įvykiai buvo organizuoti iš Maskvos, kad dar labiau prispaustų ir taip sunkius laikus išgyvenančias valstybes (įvykiai Armėnijoje – tai tikrai ne). Tiesiog, suprantate, tendencija tokia...

Taigi, aptarėme liepos 17-ąją. Liepos 18-ąją Almatoje du teroristai su automatais užpuolė policininkus: penki nužudyti, aštuoni sužeisti. Ir tai įvyko Kazachstano sostinėje, šalyje, kuri daugelio laikoma užakusia pelke, kur bet kokia opozicija yra seniai ir galutinai nuslopinta dar nuo sovietmečio tebevaldančio prezidento Nursultano Nazarbajevo! Iš tiesų, ten jau buvo panašus išpuolis birželio 5 dieną, tačiau tik provincijoje – o šįkart jau pasiekė ir sostinę. Užpuolikai, greičiausiai, islamistai...

Birželio 18-osios vakaras. Vokietija. Traukinyje Wuerzburgas – Oxenfurtas musulmonas imigrantas, šįkart 17-metis afganistanietis („jie juk vaikai“, aha) kirviu puolė keleivius ir spėjo sunkiai sužaloti 21 žmogų – šįkart žuvusiųjų nebuvo – iki jį nušovė policija. Ir vėl mes matome, kaip minia žmonių bejėgiškai ir nuolankiai leidžia save žudyti (arba, minimum, žaloti) vienam nusikaltėliui, ir dar taip ginkluotam...

Tą pačią dieną pasiektas naujas „Minsko paliaubų“ antirekordas – rusai Donbase nužudė 7 ir sužeidė 14 ukrainiečių. Tai įvyko iš karto po „sėkmingų“ Kerry ir Putino derybų. Kaip šaunu.

Na, ir plius policininkų nužudymai pas mus JAV bei naujai užaštrėjęs rasinis konfliktas. Nieko sau savaitėlė, ką? Susidaro toks įspūdis, kad pasaulis, kuris ir taip jau senokai yra gerai pamišęs, dabar galutinai nušoko nuo bėgių ir beprotišku greičiu lekia tiesiai į pragarą...

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu