Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Režisierė Aldona Watts – apie debiutinį filmą, muziką ir močiutes

04/01/2016 Aidas
ruta-988

Čikagoje pristatyto lietuvių kilmės amerikietės Aldonos Watts filmo „Dainų šalis“ („Land Of Songs“) bilietai buvo akimirksniu išparduoti. Filmas pasakoja apie Lietuvos Puvočių kaimo senoles. Nuolat fone girdimos senosios, tradicinės lietuviškos sutartinės – močiučių gyvenimo kasdienybės pasakojimas, kartais lydimas nostalgijos ir melancholijos. Smulkutė, pankę primenanti filmo kūrėja, gimusi ir užaugusi San Fransiske, laužo standartus - filmo autorė skuba taisyti, tai filmas ne apie patriotizmą, nostalgiją, bet apie muziką, kuri padeda išgyventi sunkias akimirkas, guodžia, drąsina, apie muziką, kuri vienija. Plačiau apie debiutinį Aldonos Watts filmą, muziką ir Puvočių kaimo močiutes su režisiere kalbasi „Čikagos Aidas“.

- Papasakokite, kaip kilo idėja sukurti filmą „Dainų šalis“?

- Mano mamos giminaičiai yra lietuviai ir, tiesą pasakius, nors gimiau ir užaugau JAV, aš taip pat turiu ir Lietuvos pilietybę. Vaikystėje nemažai laiko praleidau su močiute, kuri gimė ir užaugo Lietuvoje. Girdėdama daug pasakojimų apie jos vaikystę, Antrą pasaulinį karą ir daugelį kitų istorijų, žavėjausi, o būdama paauglė labai troškau jas įrašyti. Deja, močiutė staiga mirė, man nespėjus įrašyti jos prisiminimų. Atsitiktinai tą pačią vasarą mes su šeima pirmą kartą lankėmės Lietuvoje. Viešint pas šeimos draugus, man teko proga susipažinti su Puvočių kaime gyvenančiomis ir dainuojančiomis močiutėmis. Aš buvau sužavėta močiučių atliekamomis dainomis, jų asmenybėmis – jos buvo tokios linksmos ir gyvybingos. Tą kartą pajutau, jog tai puiki galimybė papasakoti mano močiutės kartos žmonių istorijas, kurių negalėjau įrašyti jai mirus.

Mane taip pat nustebino ir nudžiugino, jog šio filmo auditorija siekia ne tik Lietuvą - daugeliui žmonių, kurie neturi nieko bendro su Lietuva, šis filmas labai patiko.

- Koks buvo pirmas įspūdis amerikietei, nemokančiai lietuvių kalbos, išgirsti dainuojančias močiutes?

- Turbūt niekada neužmiršiu to skambesio (juokiasi). Tą šiltą vasarą kaime jau pradedant temti išgirdome močiučių dainas. Jos ėjo susikabinusios parankėmis per kaimą ir dainavo. Jausmas buvo neapsakomas. Kadangi esu užaugusi San Fransiske, esu miesto žmogus, taigi suprantama, kad net nesitikėjau gyvenime kažko panašaus išgirsti.

- Kai pirmą kartą nusprendėte savo filmo idėją papasakoti močiutėms, kaip jos sureagavo?

- Apie šias moteris norėjau papasakoti dar būdama paauglė, pirmą kartą lankydamasi Lietuvoje. Tuomet močiutės tik nusijuokė, išgirdusios mano idėją. Akivaizdu, joms pasirodė kiek keista, jog jauna mergaitė iš Amerikos nori kurti filmą apie dainuojančias močiutes. Nei vienam jų anūkui tiek nerūpėjo lietuviškų dainų tradicijos, kiek jos buvo įdomios man. 2011 metais dirbdama su kitu projektu vėl apsilankiau Lietuvoje. Tuomet ir supratau, jog turiu papasakoti apie šias močiutes. Šį kartą joms patiko rodomas dėmesys ir senolės geranoriškai sutiko bendradarbiauti.

- Taigi šią idėją brandinote 10 metų. Kokią istoriją norėjote papasakoti šiuo filmu?

- Iš tiesų, aš koncentravausi į šių nepaprastų moterų gyvenimo istorijas, jų asmenybes tam tikrame Lietuvos kaime, Puvočiuose. Taip pat siekiau atsakyti į klausimus, kodėl jos dainuoja, kokios tai dainos. Iš tikrųjų sulaukiau nemažai klausimų, ypač iš Lietuvoje gyvenančių žmonių, kodėl aš savo filme pasakoju tik tam tikro, būtent Puvočių, kaimo moterų istorijas, kodėl nebuvo plačiau papasakota apie Lietuvos kaimą, ar tam tikro regiono dainas, tokias kaip sutartinės, kodėl filme nėra pasakojama apie Lietuvos miestus? Galbūt tai kiek painu tiems, kurie nežino, nebuvo Lietuvoje. Dauguma žmonių, pamatę šį filmą, mano, jog lietuviai gyvena tik mažuose kaimeliuose. Iš tiesų taip nėra, ir aš tai puikiai suvokiu. Tai pasakojimas ne apie Lietuvos kaimą, tai intymus pasakojimas apie dainuojančias moteris ir jų gyvenimą.

- Kituose interviu esate minėjusi, jog pirmą kartą viešėdama Lietuvoje susipažinote su 12 močiučių, tačiau filme pasakojate tik 5 močiučių gyvenimo istorijas.

- Taip, prieš 10 metų, kai pirmą kartą lankiausi Puvočių kaime, senolių buvo 12. Kartu užaugusios moterys priklausė Puvočių kaimo ansambliui, kuris yra apkeliavęs didžiąją dalį Lietuvos, taip pat savo pasirodymus yra surengęs Lenkijos ir Vokietijos miestuose.

- Trumpai apibūdinkite įprastą su močiutėmis praleistą dieną?

- Kadangi norėjome užfiksuoti visus močiučių darbus, keldavomės labai anksti, apie 6 valandą ryto. Senolės jau iš pačio ankstaus ryto keliaudavo į mišką rinkti grybų. Taip pat viena iš senolių kasdienybės ritualų – nepaisant nei kurios namuose svečiuodavomės ir filmavome, nei paros laiko, visada turėdavome išgerti taurelę naminės degtinės (juokiasi). Moterys taip pat visuomet būdavo paruošusios karšto maisto. Po valgio bendraudavome ir klausdavome, kokie jų kitos dienos planai. Filme užfiksuota daug paprasto gyvenimo akimirkų – grybų rinkimas, bulvių kasimas, sodininkavimas.

- Ar nebuvo kalbos barjero bendraujant su močiutėmis? Kaip jūs komunikavote viso filmo metu?

- Vienus metus aš lankiau lietuvių kalbos paskaitas. Taigi, galiu pakankamai neblogai suprasti, bet man, turbūt kaip visiems, sunkoka kalbėti. Su močiutėmis bendravau paprastomis frazėmis, gal bendravimas vyko daugiau, sakykime, jausminiame lygmenyje. Be abejonės, turėjome ir vertėją – vienos iš močiučių, Pranutės, anūkę Vilmą, kuri ne tik padėjo su vertimais, bet kartu ir filmavosi. Iš tikrųjų, visi buvo tokie supratingi, o po kiek laiko mes jau puikiai supratome vieni kitus.

- Filme yra rodomas ir Lietuvos kaimas, kokį įspūdį jis paliko, kai pirmą kartą čia lankėtės? Koks kaimo įvaizdis yra susiformavęs dabar, po filmo pastatymo?

- Kai būdama paauglė pirmą kartą lankiausi Lietuvos kaime, jis mane sužavėjo, buvo labai gražus. Kurdama filmą, be abejonės, pamačiau ir kitokį Lietuvos kaimą, išryškėjo jo problemos – alkoholizmas, skurdas, jaunimo emigracija į miestus ir kitos. Nepaisant to, Puvočiai man lieka ypatinga vieta.

- Kaip filmas jus pakeitė, kaip asmenį ir kaip kūrėją?

- Pastaruosius porą metų šis filmas iš manęs pareikalavo nemažai energijos ir pastangų, natūralu, jog jis mane pakeitė. Be abejonės, buvo ir tikrai sunkių akimirkų – tai yra mano pirmas filmas, todėl prieš pradėdama aš net neįsivaizdavau, ko tikėtis, kiek tai kainuos, kiek laiko ir energijos atims. Vertinu šį filmą kaip neįkainojamą patirtį, kuri pravers ateityje, kuriant kitus filmus.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Negaliu pasidalinti visais savo planais, nes kai kurios idėjos yra labai naujos. Ir tikiu prietaru, kad jei pasidalini projekto idėjomis prieš pradedant jį įgyvendinti, jis žlugs. Esu žmogus, kuriam patinka muzika – skirtingi jos stiliai, ištakos, moterų atliekama muzika, jų gyvenimai. Galiu išduot tik tiek, jog artimiausiu metu mano planuose yra dokumentinis pasakojimas apie rytų, šiaurės Europos moteris ir jų dainas, skirtingas tradicijas ir kultūras. Šiuo metu dirbu su kitu projektu – prodiusuoju kolegos filmą, pasakojantį apie 80-tųjų D. Britanijos neformaliąją muziką. 

- „Dainų šalis“ filmas buvo pristatytas daugelyje miestų. Kaip reagavo publika, pamačiusi šį filmą?

- Pirmą kartą JAV šis filmas buvo pristatytas Margaret Mead filmų festivalyje, Niujorke. Tai yra prestižinis antropologinių dokumentinių filmų festivalis, kuris vyko Amerikos gamtos muziejuje. Šio festivalio organizatoriai išsitarė, jog „Dainų šalis“ buvo vienas iš mėgstamiausių jų programos filmų. Tuo pačiu mes gavome ir garbės raštą už dalyvavimą. Iš tiesų, didžiulė garbė būti pastebėtam tokiame festivalyje. Mane taip pat nustebino ir nudžiugino, jog šio filmo auditorija siekia ne tik Lietuvą - daugeliui žmonių, kurie neturi nieko bendro su Lietuva, šis filmas labai patiko. Lietuvoje šį filmą pristatėme „Kino pavasaris“ festivalio auditorijai. Tuo pačiu mes pakvietėme močiučių ansamblį padainuoti. Atvažiuodamos senolės atsivežė ne tik maisto, bet ir stipriųjų gėrimų, iš tikrųjų, buvo įsimintinas vakaras.

Kalbant apie filmo auditoriją, aš nežinojau, ko tikėtis, nežinojau, kaip žmonės reaguos. Vieni, vyresnės kartos, žmonės į filmą žiūrėjo iš antropologinės, istorinės, prisiminimų pusės, tačiau buvo ir žmonių, filmą interpretavusių tinkamai. Iš tiesų, šis filmas buvo kuriamas remiantis ne tik nostalgijos, patriotizmo, nacionalizmo jausmais, tai istorija, kuri žiūrovą gali pasiekti skirtingai. Džiaugiuosi, kad filmas peržengė tam tikras auditorijos amžiaus grupes ir rado savo žiūrovą. Čikagoje pristatyto filmo bilietai buvo visi išparduoti. Lietuvių bendruomenė čia labai šilta ir palaikanti. Tikiuosi, filmas jiems patiko.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu