„Marsiečio“ filmavimo aikštelė[/caption]
Kai esi sukūręs tiek daug filmų, kiek Ridley Scottas, neturi kito pasirinkimo, kaip tik atsiriboti nuo kritikos, kurios susilaukia tavo projektai. Ir, nepaisant trijų Oskarų nominacijų Geriausio režisieriaus kategorijoje, Scottas per pastaruosius metus tikrai susilaukė daug kritikos. Laimei, šįkart kritikai yra jo pusėje. Penktadienį debiutavęs „Marsietis“ („The Martian“) sukėlė jų susižavėjimą ir tapo vienu daugiausiai pelno atnešusių filmų per savo premjerinį savaitgalį. Kas žino, galbūt tai netgi praskins naują kelią į Kino akademijos apdovanojimus 77-erių britų režisieriui?
„The Huffington Post“ prisėdo su režisieriumi aptarti filmo pasirodymo, kino kūrimo proceso ir „Marsiečio“ žvaigždės Matto Damono pastarojo meto netakto.
- Kaip jaučiatės, kai žmonės sako, kad tai yra geriausias jūsų filmas nuo „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“)?
- Nuo „Bėgančio skustuvo ašmenimis“? Nagi, kur jūs visi buvote? „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“), „Gladiatorius“ („Gladiator“), „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“) ir „Hanibalas“ („Hannibal“) – visi jie buvo gana brutalūs, bet įdomūs. „Amerikos gangsteris“ („American Gangster“). O kur dar visi tie, kuriuos pamiršau. Ak, ir „Egzodas“ („Exodus: Gods and Kings“) praėjusiais metais. Daugybei žmonių jis nepatiko, bet galėčiau tai prilyginti rašytojo ar dailininko darbui. Kai darai tai, ką darau aš, privalai turėti savo nuomonę, ir ta nuomonė yra asmeninė, todėl ką sako visi kiti, iš esmės neturi įtakos. Su visa pagarba kritikams ir taip toliau, aš turiu judėti į priekį. Aš pasižiūriu į savo filmą, pastatau jį, užbaigiu jį, ir sakau: „Man tai tikrai patinka“, o tada judu toliau. Negalėčiau jo išleisti tol, kol negalėčiau pasakyti tų žodžių.
Kalbant apie „Marsietį“, tai turbūt yra pirmasis filmas per kurį laiką, kuris turi visus keturis sėkmės kertinius akmenis: emocijas, veiksmą, humorą, dramą. Ir, be kita ko, jis pabaigoje turi optimizmo. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ pabaigoje neturėjo jokio optimizmo – jie tai vadina film noir. Bet, kad ir kaip nekenčiu to sakyti, mano darbas yra sukelti žiūrovų susidomėjimą.
- Ir jums pavyko susikurti metodą automatiškai judėti prie kito projekto pabaigus prieš tai buvusį?
- Tai labai svarbu. Jei kada grįšiu atgal, norėčiau atgimti profesionaliu tenisininku. Nes negali galvoti apie tą paskutinį tašką, kurį ką tik pralošei; privalai judėti prie kito. Todėl aš nieko nesigailiu. Tiesa, prie savo mėgstamiausių filmų sąrašo dar norėčiau pridėti „Patarėją“ („The Counselor“).
- Jeigu manote, kad žmonės nesuprato „Egzodo“, tuomet jie tikrai nesuprato „Patarėjo“.
- Tas filmas buvo toks keblus dėl jo tamsumo. Tai stebino – juk turėjome tik vieną smurtinę sceną. Beje, aš nekūriau filmų iki pat 39-erių ar 40-ies. Man tada labai sekėsi kurti reklamas. Labai. Kai buvau 23-ejų ar 24-erių, jau turėjau savo kompaniją, kuri tapo viena didžiausių Europoje. Taigi, kai ėmiau kurti filmus, buvau verslininkas ir jokiu būdu ne naivuolis. Tuo metu buvau sukūręs gal 2 500 reklamų, įskaitant tą populiariąją, kompanijai „Apple“. „Ar aš gerai perduodu savo žinutę?“ – klausiu to savęs visą laiką. Man neįdomu, ar tu esi teatro aktorius, ar rašytojas, ar kino kūrėjas. Ar tu gerai perduodi savo žinutę kitiems? Mano istorijos ne visuomet turi tuos keturis sėkmės kvadrantus, kad visiems patiktų. Aš nekuriu visiems patinkančių filmų, tad galbūt „Marsietis“ yra pats pirmasis.
- „Gravitacija“ („Gravity“) visam pasauliui parodė, kaip šiandien yra kuriami mokslinės fantastikos filmai, kurių veiksmas vyksta kosmose. O tada, po metų, atėjo „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“). Ar jūs naudojote panašias technologijas? Ar apskritai kreipėte į tuos filmus dėmesį?
- Aš žinau visus tuos filmus, ir manau, kad „Tarp žvaigždžių“ ir „Gravitacija“ buvo puikūs. Netgi tas filmas su Christu – ta komedija – su Chrisu... Chrisu...
- Chrisu Prattu? „Galaktikos sergėtojai“ („Guardians of the Galaxy“)?
- Taip, man jis labai patiko. Jis tarsi nustūmė į šoną visus tuos sunkius superherojų blokbasterius. Kalbant apie „Gravitaciją“, jie panaudojo technologiją, kuri yra gerai išbandyta ir patikima, bet nepaprastai erzinanti, kadangi tu turi vieną aktorių, pakabintą ant keturių virvių. Nėra jokios gravitacijos, ir jis tiesiog skraido aplink, todėl turi prašyti, kad jį judintų truputį lėčiau ar kitu kampu. Tai mane varo iš proto. Tačiau tai vienintelis būdas tai padaryti, o po to turi skaitmeniniais metodais užpaišyti tas virves. Tai siaubingas darbas.
- Ar lengvai įsivaizduojate galutinį produktą?
- Turiu vieną dovaną: gerą akį. Kurdamas reklamas tarsi ištreniravau savo vidinę vizualinę akį, kuria galėčiau pasitikėti. Mokiausi labai, labai geroje meno mokykloje – didžiausioje ir geriausioje, Karališkajame koledže. Po septynerių metų, kaip po gydytojo mokslų, jau galėjau piešti. Tad ir būsimų filmų koncepciją kurti man labai lengva. Prieš pradėdamas filmuoti jau turiu filmą sau prieš akis – panoraminius kadrus, stambaus plano kadrus, vidutinio nuotolio kadrus, reversus ir t.t. Negali ateiti į filmavimo aikštelę ir sakyti, „Gerai, kas dabar?“. Turi ateiti ir sakyti – „Gerai, visi čia, pradedame“.
- Tai darėte ir kurdamas „Svetimą“ („Alien“)?
- O taip. Ir ypatingai „Dvikovininkus“ („The Duellists“). Tai buvo mano pirma juosta, ir, kadangi turėjau tam lėšų, jai kurti nusipirkau knygą su eskizais iš Napoleono eros. Scenarijų parašė labai puikus rašytojas Geraldas Vaughanas-Hughesas. Visas filmas kainavo $800,000, o tada gavo prizą Kanuose ir taip prasidėjo mano nauja karjera.
- O kiek kainavo „Marsietis“?
- Palyginus visai nedaug (pasak „Variety“, $108 mln. – red. past.).
- Tuomet galime jus pasveikinti, filmas atrodo tikrai brangiai.
Ir nufilmavau jį per 72 dienas. Lengvai galėjo išsitęsti iki 100 dienų. Man pavyksta greitai dirbti pasiruošiant tuo būdu, kurį jums ką tik papasakojau. Dabar, laisvu metu, ruošiuosi „Prometėjaus“ („Prometheus“) tęsiniui vasarį. Jau turiu 20 ar 30 puslapių su eskizais. Iki Kalėdų turėsiu 160. Net kai kalbuosi telefonu, nuolat piešiu. Reikės įsigyti atskirą bloknotą telefoninėms keverzonėms.
- Vėliau galėsite jį parduoti. Beje, „Marsietis“ labai pribloškia savo mokslinėmis žiniomis. Ar prie to prisidėjo NASA?
- Ne, Andy (Weiras, knygos „Marsietis“ autorius – red.past.) jau buvo padaręs namų darbus su mokslininkais, ir man atrodo, kad jis netgi bendravo su NASA ir kitais ekspertais. Taigi, kai knyga buvo išleista, ji tapo populiari NASA‘oje, nes, man atrodo, jie ja žavisi ir yra patenkinti. Todėl, kai nusprendžiau, kad kursiu „Marsietį“, pirmas dalykas, kurį padarėme, tai paskambinome NASA, ir jie mums iškart pasakė: „Ką, kursite filmą pagal tą knygą?
Fantastiška!“. Tada jie paprašė pamatyti koncepciją, ir aš pasakiau - „Gerai, parodysiu savo, jeigu jūs parodysite man savo“. Tad jie man parodė, kaip, jų manymu, po dešimties metų atrodys astronautų kostiumai. Jie panašūs į teletabių. Aš pasakiau: „Gerai, netinka, aš jums parodysiu savo kostiumus“. Bet jie buvo tokie žavingi, jų entuziazmas tiesiog nepralenkiamas. Drew Goddardas, scenaristas, man pasakė, ir aš tai vis kartoju, nes tai tikrai gražūs žodžiai, kad filmas, scenarijus, istorija ir knyga yra tarsi meilės laiškas mokslui.
- Prieš baigiant, norėčiau pakalbėti apie Mattą Damoną, kuris per pastarąsias kelias savaites susilaukė karštos kritikos internete.
- Ką jis dabar padarė?
- Per laidą „Project Greenlight“ jis pareiškė, kad įvairovė Holivude vyksta prieš kameras, o ne už jų. O duodamas interviu „The Guardian“ pasakė, kad būtų geriau, jei homoseksualių aktorių seksualinė orientacija liktų paslaptimi.
- Kas tai pasakė?
- Mattas Damonas.
- Negali būti!
- Tikrai. Ir, kaip buvo galima tikėtis, internetas nebuvo jam gailestingas.
- Gerai. Aš jam tučtuojau paskambinsiu ir duosiu velnių.
- Kaip manote, ar tai gali turėti įtakos filmui?
- Ne. Žinote, kai tave filmuoja gyvai, tikrai sunku kalbėti. Ką tik žiūrėjau laidą apie Putiną ir tiesiog pasimečiau jo kalboje. Manau, jis tai darė tyčia. Bet, iš tiesų, kai tave filmuoja gyvai, sudėtinga aiškiai išreikšti savo mintis. Visam pasauliui dabar užkietėję viduriai – nenoriu pasakyti ko nors baisesnio – dėl politinio korektiškumo. Žinoma, mums tai turėtų rūpėti, ir iš tiesų tai yra viena iš filmo siunčiamų žinučių. Jo žinutė nėra apie veiksmą ar NASA ar mokslą. Svarbiausia yra pagalba vienas kitam. Negali visko padaryti vienas pats. Todėl man labai patiko idėja įtraukti į filmą Kinijos pagalbą, nes, mano nuomone, vienintelis būdas nusigauti į Marsą yra sukurti koaliciją ir pasidalinti išlaidomis. Kelionė į Marsą šiandien kainuotų $200 mlrd. Jeigu pasidalinsime išlaidomis ir įgula, turėsime didžiausią tikimybę pasiekti sėkmę. Apie tai turėtų pagalvoti ir vyriausybės.
Manau, kad Mattui tiesiog susipynė liežuvis. Tikriausiai jis dabar tai skaito ir sako „šūdas“. Jis tikrai ne tokio tipo žmogus. Jis vienas puikiausių, draugiškiausių vyrukų, su kuriais man teko dirbti. Jis tikrai labai mielas.
