Daugiau 
 

Šeima. Kodėl verta prisiminti 4-ąjį Dievo įsakymą

12/05/2014 Aidas
Cheremisin

Pristatau jums pirmąjį savo straipsnį „Čikagos Aidui“. Jame norėčiau pasidalinti pagrindinėmis, esminėmis žiniomis, kurias būtina žinoti kiekvienam. Pirmiausia - trumputė įžanga. Jau daugiau nei 10 metų studijuoju vedų kultūrą ir praktikuoju jogą. Jūs, žinoma, pastebėjote, kad per pastarąjį dešimtmetį Rytų kultūra ir susidomėjimas ja itin energingai įsiveržė į Vakarus (turiu galvoje Jungtines Valstijas ir Europą). Tikriausiai retas šiais laikais nėra girdėjęs tokių rytietiškų terminų kaip „čakros“, „asanos“, „karma“ ir kita. Štai viena pažįstama neseniai man papasakojo, kad yra visa moteriškų romanų sritis (ar, sakytume, žanro atmaina) apie Rytų kultūrą ir savęs paieškas. Dabar, kai ši informacija tampa ne tik lengvai prieinama, tačiau ir labai madinga, kai kurių žmonių interesas ir susidomėjimas ezoterika tampa net ir kiek perdėtas.
Besidomėdami indų kultūra ir vedų filosofija žmonės pradėjo keisti ir savo požiūrį bei santykį į pasaulį ir į aplinkinius. Tačiau svarbu yra tai, kad bet kokiame mokyme, bet kokioje praktikoje už patrauklaus ir populiaraus fasado glūdi pati svarbiausia esmė, it žinių grūdas, kuris deja prasprūsta pro besidominčio nauja praktika asmens dėmesį. Štai kodėl imantis naujų praktikų, mūsų kultūrai nebūdingų mokymų, pravartu turėti ir Mokytoją, kuris padėtų mums nenuklysti nuo teisingo kelio. Aš ir pats savo laiku dariau tas pačias klaidas, kurių taisymas vėliau pareikalavo nemažai laiko ir pastangų. Aš esu labai dėkingas savo mokytojui Aleksejui Meredovui (Atma Swaroop), kuris laiku savo mokiniams nurodė, kas yra svarbiausia.
Taigi, kokios yra tos klaidos, kurias daro vakariečiai, pradėję dvasinę kelionę į netradicinę savo šaliai religiją? Pirmiausia, jie nusprendžia, kad skirtingose religijose skiriasi esminiai tikėjimo principai. Beje – ta pati klaida būdinga ir visų religijų fanatikams, kurie tampa akli bendrumams ir užsispyrusiai laikosi įsikibę paviršutiniškų skirtumų. Kita klaida, kuri yra, ko gero, dar dramatiškesnė ir turi dar skaudesnių pasekmių – tai santykių su savo šeima, nesuprantančia, o gal ir nepritariančia naujai dvasinei praktikai, nutraukimas. Tiesa, dažnai būna taip, kad būtent nedarnūs ir neharmoningi santykiai šeimoje paskatina asmenį ieškoti Dievo ir religijos – tačiau apie tai plačiau pakalbėsime jau kitame straipsnyje.
Taigi, trumpam grįžkime prie tariamų skirtumų tarp religijų. Iš pirmo žvilgsnio, žinoma, mes pamatysime, kad kiekvienai religijai – krikščionybei, islamui, judaizmui, induizmui, budizmui – yra būdinga vis kitokia pasaulėžiūra. Kiekviena religija turi savo teoriją apie pomirtinį gyvenimą, savo ritualus ir praktikas. Tačiau tikėjimo esmė, patys pamatiniai įstatymai yra bendri. Laikymasis būtent tų pamatinių nuostatų – neretai net nerašytų – veda žmogų į harmoniją ir laimę.
Kad aiškiau suprastumėte, apie kokį bendrą pamatą aš kalbu, pavyzdžiu paimkime 10 Dievo įsakymų, perduotų Mozei, kurie vėliau ne tik buvo perkelti į krikščionių Bibliją, tačiau ir aptariami ir paaiškinamo pranašo Mahomedo, kuriam angelas Džibrilas (Gabrielius) perdavė žinias, anksčiau suteiktas Musai ir Isai (Mozei ir Jėzui).
Jei atidžiai paanalizuosime įsakymų rinkinį, pamatysime, kad pirmi 3 įsakymai yra skirti žmogaus santykiui su Dievu nusakyti (net ir prisakymas švęsti šventadienį reiškia, kad viena diena per savaitę turi būti skirta bendravimui su Dievu). Likę septyni įsakymai yra skirti žmogaus santykiui su visuomene. Koks pirmasis yra iš šių įsakymų? Įsakymas dėl tėvų: „Gerbk savo tėvą ir motiną“.
Kuo svarbus yra šis įsakymas? Žinoma, senaisiais laikais giminė, šeima, paveldas buvo kritiškai svarbūs dalykais žmogaus gyvenimui. Nuo to priklausė tėvų palaikymas ir parama jaunai šeimai bandant atsistoti ant kojų, nuo to priklausė ir paveldėjimo reikalai. Tačiau atmeskime visas senąsias tradicijas ir net apsiginkluokime skepticizmu ir pažiūrėkime – ar šie principai vis dar svarbūs šiandien? Visuomenė jau seniai įžengė į postindustrinį amžių, kuriame yra aukštinamas žmogaus individualumas ir nepriklausomybė, amžių, kai net ir be šeimos ar giminės pagalbos yra kiekvienam įmanoma (nors ir sunkiau) susikurti sėkmingą gyvenimą.
Tačiau kaip ten bebūtų, pagarbos tėvams principas yra labai svarbus bet kokiai tikėjimo doktrinai. Manote, kokie nors indai ar kinai mano kitaip? Tikrai ne. Ir budizmas ir induizmas pabrėžia santykių su tėvais svarbą.
Štai čia mūsų racionalus protas jau ima reikalauti paaiškinimo. Juk tiek visuomeniniai, tiek religiniai įstatymai neatsiranda šiaip sau.
Paaiškinimus galima atrasti Rytų astrologijoje ir kituose traktatuose, Ten yra kalbama apie dvejopą žmogaus prigimtį, kurioje telpa materialumas ir dvasingumas, vyriškumas ir moteriškumas. Visiškai įmanoma, kad kitos tradicijos irgi aiškina šiuos momentus, tačiau aš, pagal savo patirtį ir žinias, remsiuosi vedų mokymais.
Vyriškąją žmogaus prigimties pusę veikia Saulė, o moteriškąją – Mėnulis. Astrologijoje šios planetos taip pat simbolizuoja ir asmens tėvą bei motiną. Saulė taip pat turi ryšį su žmogaus dvasia, o Mėnulis – su jo protu. Tiesa, protas šiame kontekste reiškia ne intelektą ir mąstymo gebėjimų rinkinį, o labiau charakterį, prizmę, per kurią žmogų mato ir priima pasaulis.
Saulė taip pat yra atsakinga už žmogaus ryškumą, jo vietą visuomenėje, asmenybės stiprumą, o štai Mėnulis – už ramybę, pasitenkinimą ir Širdies čakrą. Kai visa tai sujungiame į vieną, pamatome, kad tėvas žmogui perduoda socialines savybes, o motina – sugebėjimą mylėti ir gyventi harmonijoje su šeimynykščiais ir visais žmonėmis.
O kas nutinka tais atvejais, kai vaikas auga be tėvo ar be motinos? Ar kas nors pasikeičia su šiais vaidmenimis? Daugybė konsultacijų ir bendravimas su žmonėmis rodo, kad viską nulemia tai, koks yra vaiko santykis su tėvais. Pavyzdžiui, jei vaikui augant vien su motina, ši jam sako, jog jo tėvas yra geras žmogus, tėviškos energijos įtaka vistiek bus jaučiama – vaikas tėvą gerbs, nes pagarbą jam bus įskiepijusi motina. Tokia situacija yra kur kas geresnė nei toji, kai žmona jaučia neapykantą net ir sėkmingam ir geram vyrui ir savo jausmus perteikia ir vaikui. Tokiu atveju yra tikėtina, kad net pasiekęs sėkmės visuomeniniame gyvenime, toks žmogus sunkiai įgyvendins savo tikslus ir sunkiai suvoks savąjį „aš“. Pagal vedų mokymą, vaikas, praėjęs lytinį brendimą, pradeda gyventi pagal savo karmą. Tačiau visos sąlygos ir įtakos, gautos iš šeimos (net jei tai buvo daroma ir nesąmoningai), taip pat yra įtraukiamos į jo asmenybę ir ypatingai ryškiai vėliau atsiskleidžia jo visuomeniniame gyvenime ir nuosavoje šeimoje. Aš jau pateikiau pavyzdį su šeima, kurioje vaikas auga be tėvo. Tuo tarpu jei yra problemos su motina, pasekmės pasijaučia jo asmeniniame gyvenime. Jei vyras negerbia žmonos ar smurtauja, tai toks negatyvus požiūri į moterį vaikui duria tiesiai į širdį – galima sakyti, jo širdis užsiveria, jis ima baimintis negatyvios patirties ir taip stengiasi apsaugoti save nuo panašių patirčių ateityje. To rezultatai gali būti įvairūs: pavyzdžiui, užaugęs sūnus gali bijoti moterų, dukra – jausti nepilnavertiškumo kompleksą ir t.t.
Be jo tėvų, žmogaus gyvenimui ir likimui įtakos turi ir jo giminės, jo protėvių karma. Čia labai svarbu prisiminti, kad irgi yra reikalinga abipusė meilė ir pagarba. Senoji karta turi mylėti jaunąją, jaunoji – gerbti senąją. Kiekvienas iš mūsų esame tiek genetinis, tiek karminis savo protėvių konstruktas. Tai, kiek į mūsų gyvenimą pateks paveldėtų gerųjų, o kiek – blogųjų savybių, priklauso vėlgi nuo mūsų santykio į giminės vyresniuosius ir į protėvius.
Štai dėl ko visose tradicijose egzistuoja įvairios šeimos mirusiųjų atminimo ir pagerbimo tradicijos – laidotuvių ritualai, taip pat mirusieji yra prisimenami per mirties sukaktuves ir kitas svarbias kalendorines datas. Per pagarbą savo protėviams ir per tarnavimą Dievui, žmogus aktyvuoja būtent gerąsias protėvių savybes, minėtais ritualais išvalydami jų blogąją karmą. O štai netinkamas santykis su protėviais priešingai, rezonuoja neigiamas protėvių savybes, kas, žinoma, apsunkina žmogaus gyvenimą.
Žymus XX-ojo amžiaus psichologas Bertas Hellingeris labai daug dėmesio skyrė šeiminėms sistemoms, pabrėždamas tai, kad jei kas nors iš giminaičių yra pamirštamas, jo savybės su didele tikimybe pereina kuriam nors kitam šeimos nariui. Šeima – tai sistema, tad jai galioja tokie patys energijos (tame tarpe ir karminės) tvermės dėsniai, kaip ir visam pasauliui. Štai dėl ko yra kvaila ir pavojinga išmesti iš šeimos archyvų ir bendros atminties net ir nusikaltėlius ar maniakus. Jei imsitės „stručio strategijos“ – t.y. slėpsite tamsias šeimos biografijos dėmes ir nuodėmes, jas energetiškai tik sustiprinsite.
Noriu paraginti jus, mieli skaitytojai, prisiminti ir gerbti savo protėvius. Juk jie yra jūsų šeimos ir jūsų gyvenimo šaknys. Branginkite savo praeitį, teisingai formuokite dabartį ir per harmoningus santykius su artimaisiais atverkite visus kelius šviesiai ateičiai.

Astrologas, jogos mokytojas Artiomas Čeremisinas (Ryga, Latvija)

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu