Vašingtonas nekenčia Tedo Cruzo. Jo kolegos senatoriai jį viešai niekina ir pravardžiuoja. Jie šaukia ant jo už uždarų durų ir skundžiasi juo savo bičiuliams lobistams. Vašingtono grandai su savo konsultacinėmis sutartimis ir prabangiais kostiumais tikina, kad verčiau mirs ar išvyks į Europą nei gyvens jo valdomoje Amerikoje. O Cruzas ta neapykanta mėgaujasi.
„Žinote, kai mes tik pradėjome savo kampaniją, New York Times iš karto parašė, kad Cruzas negali laimėti, nes Vašingtonas jo nekenčia“, – kalbėjo jis rinkėjų būriui nedideliame Barnstedo miestelyje Naujojo Hampšyro valstijoje. Jis padarė dramatišką pauzę, kaip ir dieną prieš tai padarė kalbėdamas Vitfilde, kaip ir padarys kitą dieną kalbėdamas Ekseteryje, o tada rėžė: „Bet juk mūsų kampanija ir nesiekia jam patikti!“
Susirinkusieji juoku ir garsiais šūksniais palydėjo Cruzo pajuokavimą. Vietinėje parduotuvėje-picerijoje Cruzo pasiklausyti buvo prisirinkę ne tik daugybė barzdotų vietinių languotais marškiniais, bet ir dešimtys žurnalistų bei operatorių – Cruzas visada galėjo pasigirti milžinišku populiarumu tarp žiniasklaidos atstovų. Panašu, kad nė vienas respublikonų pirminių rinkimų dalyvis, išskyrus Donaldą Trumpą, nesimėgauja tokiu populiarumu pirmosiose balsus atiduosiančiose valstijose kaip Cruzas. Jis pirmauja Ajovoje ir iškopė į antrą vietą Naujajame Hampšyre, taip dar labiau suerzindamas respublikonų partijos branduolį, kurie tikėjosi, kad paprastai centristinių pažiūrų valstijoje iškils koks nors jiems priimtinesnis kandidatas. Jo opozicija pagrindinei partijos linijai ir metodiška kampanijos strategija priartino istorinę akimirką: jei jam pavyks laimėti nominaciją, tai bus daugiau nei vieno žmogaus pergalė – tai reikš, kad dešinysis sparnas galutinai perėmė respublikonų partiją.
„Klausykite, jei manote, kad viskas Vašingtone vyksta puikiai, ir mums reikia toliau eiti ta pačia kryptimi, aš nesu jūsų vyrukas. Tačiau jei manote, kad sistema neveikia, kad Vašingtonas pilnas abiejų partijų karjeros politikų, pataikaujančių lobistams ir specialiesiems interesams – tuomet mes privalome valdžią iš vis augančio biurokratų būrio atimti ir grąžinti žmonėms!“ – toliau aistringai tęsė jis, savo kalbą palydėdamas teatrališkais mostais.
Cruzui viskas vyksta pagal planą. Jo kampanija – tai jo kerštas. Neapykantos apakintas Vašingtonas, regis, nesupranta, kad Cruzo nepopuliarumas tarp grietinėlės jam pasitarnauja. Paprasti amerikiečiai taip pat yra nepatenkinti valdžia, o Cruzas tampa jų bendraminčiu.
Jo 2016 metų strategija labai primena jo kampaniją Teksase 2012 metais siekiant posto Senate, kai jis nugalėjo daugelio Teksaso respublikonų remiamą Davidą Dewhurstą, savo pajėgas nukreipęs į paprastų žmonių ir bendruomenių mobilizavimą, kviesdamas keisti status quo. Tačiau, skirtingai nuo daugumos senatorių, išrinktų su Arbatėlės judėjimo parama, jis patekęs į Vašingtoną nepamiršo savo idėjų ir pozicijos – jo kabinetas tapo savotišku kovos už konservatorių judėjimą štabu. Respublikonų lyderiai yra per daug arogantiški, kad pripažintų, jog egzistuoja vietinės bendruomeninės organizacijos, o juo labiau turėtų su jomis reikalų. Tedas Cruzas iškilo būtent iš tokio tipo aktyvizmo – štai kodėl valdžios grietinėlė nesupranta jo galios. Jis naudojosi ir tebesinaudoja savo, o ne jų tinklu.
Respublikonų lyderiai yra per daug arogantiški, kad pripažintų, jog egzistuoja vietinės bendruomeninės organizacijos, o juo labiau turėtų su jomis reikalų. Tedas Cruzas iškilo būtent iš tokio tipo aktyvizmo – štai kodėl valdžios grietinėlė nesupranta jo galios.
Nuo pat pradžių Cruzas turėjo aiškią kampanijos teoriją. Dar spalį jis aiškino „Politico“, kad yra 4 respublikonų tipai: nuosaikieji/pagrindinės linijos, arbatėlininkai, evangelikai ir liberalieji. Tuomet jis planavo į savo pusę patraukti tris paskutiniąsias grupes. Ir jam tai stebėtinai gerai pavyko. Jo patrauklumas evangelikams į šoną nustūmė tokius sociokonservatorius kandidatus kaip Rickas Santorumas ir Mike’as Huckabee; iš rinkimų pasitraukęs liberalusis konservatorius Randas Paulas drauge su savo tėvu Ronu išreiškė palaikymą Cruzui, o ekspertai mano, kad būtent jam greičiausiai atiteks Paului planuoti rinkėjų balsai.
Cruzą taip pat turėtų džiuginti tai, kad į pirmojo rinkėjų tipo balsus yra nusitaikęs visas būrys kandidatų, o tai reiškia, kad nuosaikiųjų balsai galimai pasiskirstys per kelis kandidatus ir nei vienas nesurinks daugumos. Aišku, niekas negalėjo tikėtis, kad rinkimuose atsiras toks koziris kaip Donaldas Trumpas, kuris gali sumaišyti visas kortas. Tačiau Cruzo planas visai gali pavykti ir jis gali prasibrauti iki visuotinių rinkimų. O tuomet pamatysime, ar likusi Amerika gali jį mylėti taip smarkiai, kaip jo nekenčia Vašingtonas.
Nuotraukoje: Tedas Cruzas su rinkėjais
#TedasCruzas
